Laisvė šauktis Viešpaties vardo

39.  Pagarba asmens kilnumui, kurią lydi žmogaus teisių gynimas ir diegimas, reikalauja pripažinti žmogaus religinį matmenį. Tas reikalavimas nėra paprasčiausias “konfesinis” reikalas, jis giliai įaugęs į pačią žmogaus tikrovę. Santykis su Dievu iš tiesų yra pačios žmogaus būties ir egzistencijos konstituojantis elementas. Juk Dieve “gyvename, judame ir esame” (Apd 17, 28). Nors ir ne visi tiki tą tiesą, įsitikinusieji ja turi teisę, kad būtų deramai gerbiamas jų tikėjimas ir iš jo plaukiantys apsisprendimai tiek individualiame, tiek visuomeniniame gyvenime. Būtent tuo grindžiama teisė į sąžinės laisvę ir religijos laisvę. Jos tikras pripažinimas yra viena iš didžiausių gėrybių ir svarbiausių pareigų kiekvienai tautai, siekiančiai tikrai apsaugoti asmens ir visuomenės gerovę. “Religijos laisvė, kiekvieno žmogaus kilnumo neišvengiamas reikalavimas, yra kertinis žmogaus teisių statinio akmuo, todėl ji - būtinas asmens ir visos visuomenės gerovės, lygiai kaip ir kiekvieno saviraiškos veiksnys. Vadinasi, individų ir bendruomenių teisė išpažinti ir praktikuoti savo religiją yra esminė žmonių taikaus sambūvio sąlyga.[...] Pilietinė ir visuomeninė teisė į religijos laisvę, liesdama giliausią dvasios sritį, pasirodo kaip kitų pagrindinių teisių atskaitos taškas ir tam tikra prasme tampa jų matu.” ¹⁴¹

Sinodas neužmiršo daugelio brolių ir seserų, kuriems dar neleidžiama naudotis šia teise. Dėl išpažįstamo tikėjimo jie patiria nemalonumus, marginalizaciją, kentėjimus ir persekiojimus, o kartais ir mirtį. Daugelis jų - tai mūsų broliai ir seserys pasauliečiai. Evangelijos skelbimas ir krikščionių tikėjimo liudijimas kentėjimais ir kankinyste yra Kristaus mokinių apaštalavimo viršūnė, nes meilė Viešpačiui Jėzui iki pat gyvybės aukos - tai ypatingo vaisingumo versmė Bažnyčios statybai. Šitaip mistinis vynmedis liudija savo suvešėjimą. Šv. Augustinas sako: “Tasai vynmedis vis vien, kaip buvo skelbta pranašų ir paties Viešpaties, po visą pasaulį išskleidė vaisiais apkibusias atžalas ir juo labiau vešėjo, juo labiau buvo laistomas kankinių kraujo gausa” ¹⁴².

Visa Bažnyčia didžiai dėkinga už tokį pavyzdį ir dovaną. Šie jos vaikai skatina atnaujinti švento ir apaštališko gyvenimo protrūkį. Todėl Sinodo Tėvai pripažino ypatingą pareigą “padėkoti tiems pasauliečiams, kurie gyvena kaip nepavargstantys tikėjimo liudytojai, nepalaužiamai besilaikantys vienybės su Apaštalų Sostu, nepaisydami laisvės apribojimų ir kunigų tarnybos stokos. Rizikuodami viskuo, net gyvybe, pasauliečiai šitaip paliudija vieną svarbiausių Bažnyčios savybių: Dievo Bažnyčia gimsta iš Dievo malonės, prakilniausiai pasireiškiančios kankinystėje” ¹⁴³.

Tai, ką iki šiol esame pasakę apie pagarbą asmens kilnumui ir žmogaus teisių pripažinimą, neabejotinai liečia kiekvieno krikščionio, kiekvieno žmogaus atsakomybę. Tačiau iškart reikia pabrėžti, kad šiandien ši problema įgavo pasaulinį mastą. Ji liečia ištisas žmonių grupes, negana to, ištisas tautas. Iš jų jėga atimama galimybė naudotis pagrindinėmis teisėmis. Su tuo susijusios kraštų, priklausančių įvairiems “pasauliams”, vystymosi disproporcijos yra atvirai atskleistos neseniai paskelbtoje enciklikoje “Sollicitudo rei socialis”.

Pagarba žmogaus asmeniui peržengia individualaus moralumo sritį. Ji traktuojama kaip pagrindinis kriterijus, kaip esminė atrama pačios visuomenės struktūrai, jei visos jos tikslas yra asmuo.

Šitaip  glaudžiai sujungta su atsakomybe už tarnavimą asmeniui, atsakomybė už tarnavimą visuomenei pasireiškia kaip bendra užduotis krikščioniška dvasia gaivinti laikinąją tikrovę, ir pasauliečiai tam pašaukti pagal jų savitą ir ypatingą pobūdį.