Artimo meilė - solidarumo siela ir pagrindas

41.  Tarnavimas visuomenei reiškiasi ir realizuojasi daugeliu įvairių pavidalų: kaip laisva ir neformali veikla ir kaip institucinė veikla, kaip pagalba pavieniams žmonėms ir pagalba įvairioms žmonių grupėms ir bendruomenėms.

Visa Bažnyčia tiesiogiai pašaukta meilės tarnybai: “Kaip savo pradžioje jungdama “agapę” su Eucharistine Vakariene šventoji Bažnyčia parodė, kad apie Kristų susibūrusią ją vienija meilės ryšys, taip ir visais laikais ji atpažįstama iš to meilės ženklo ir, džiaugdamasi kitų užmojais, meilės darbus laiko savo neatimama pareiga ir teise. Todėl ji ypač brangina gailiaširdystę beturčiams bei ligoniams ir vadinamąją karitatyvinę bei savitarpio pagalbos veiklą įvairiopam žmonių vargui palengvinti” ¹⁴⁸. Artimo meilė, pasireiškianti seniausiais ir visad naujais gailestingumo darbais kūnui ir sielai, yra labiausiai tiesioginė, visuotinė ir kasdienė savitos pasauliečių užduoties krikščioniška dvasia gaivinti laikinąją tikrovę forma.

Praktikuodami artimo meilę pasauliečiai patiria ir išreiškia dalyvavimą karališkojoje Jėzaus  Kristaus tarnyboje, vadinasi Žmogaus Sūnaus, atėjusio “ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti” (Mk 10, 45), valdžioje. Tą karališkumą jie patiria ir išreiškia paprasčiausiu būdu, įmanomu visiems ir visada. Drauge tai prakilniausias būdas, nes meilė yra didžiausia dovana, Šventosios Dvasios teikiama Bažnyčios statybai (plg. 1 Kor 13, 13) ir žmonijos gerovei. Mat meilė gaivina ir remia veiklų solidarumą, jautrų žmogaus poreikių visumai.

Tokia meilė, praktikuojama ne tik pavienių individų, bet ir solidariai grupių bei bendruomenių, yra ir visada bus reikalinga. Niekas negali ir niekas negalės jos atstoti, net jokios institucijos ir viešosios iniciatyvos, kurios juk negaili pastangų patenkinti - mūsų laikais kokybės ir apimties atžvilgiu dažnai užgauliai - žmonių poreikus. Paradoksalu, bet ta meilė tampa juo reikalingesnė, juo labiau institucijos, plėtodamos savo sudėtingą organizacinę sandarą, skelbiasi norinčios apimti visas prieinamas gyvenimo sritis ir galų gale pačios tampa beasmenio funkcionalizmo, biurokratijos augimo, neteisingų privačių interesų, lengvai visą instituciją apimančio neveiklumo aukomis.

Kaip tik tokiame kontekste labiausiai organizuotose visuomenėse visokeriopų patarnavimų ir darbų pavidalu randasi ir sklinda naujos volontariato formos. Volontariatą, suvoktą tikroviškai, kaip nesuinteresuotą tarnavimą žmonėms, ypač labiausiai stokojantiems ir visuomeninės globos struktūrų pamirštiems, reikia apibūdinti kaip svarbią apaštalavimo išraišką. Jame pasauliečiai vyrai ir moterys turi svarbiausią vietą.