Žmogus - ekonominio-socialinio  gyvenimo centras

43.  Tarnaudami visuomenei, pasauliečiai susiduria su esminiu dalyku - ekonominiu-socialiniu klausimu, kurio sprendimą teikia darbo organizavimas.

Kokios svarbios šiandien šios problemos jų raidos fone ir kaip jos spręstinos pagal Bažnyčios socialinį mokymą, neseniai buvo priminta enciklikoje “Sollicitudo rei socialis”. Ją primygtinai siūlome visų, pirmiausia pasauliečių, dėmesiui.

Vienas iš Bažnyčios socialinio mokymo pagrindų yra visuotinės gėrybių paskirties principas. Pagal Dievo sumanymą žemės ištekliai atiduoti visiems žmonėms ir kiekvienam atskirai kaip priemonė plėtoti tikrai žmogišką gyvenimą. Šiai paskirčiai tarnauja privati nuosavybė, būtent šiuo tikslu turinti vidinę visuomeninę funkciją. Kalbant konkrečiai, vyro ir moters darbas yra labiausiai paplitęs ir tiesioginis ūkio vystymosi įrankis. Jis yra kiekvieno žmogaus teisė ir drauge pareiga.

Visa tai tiesiogiai susiję su pasauliečių katalikų misija. Vatikano II Susirinkimas bendriausiais bruožais apibūdina jų dalyvavimo ir veiklos kriterijų ir tikslą: “Ekonominiame-socialiniame gyvenime taip pat turi būti gerbiamas ir skatinamas žmogaus asmens vertingumas, jo pilnutinis pašaukimas ir visos visuomenės gerovė. Žmogus yra viso ekonominio-socialinio gyvenimo kūrėjas, centras ir tikslas” ¹⁵⁸.

Atsižvelgdami į radikalius pokyčius, vykstančius ūkio ir darbo pasaulyje, pasauliečiai turi įsitraukti į labai rimtų didėjančio nedarbo problemų sprendimą, kovoti, kad  kuo greičiau būtų padarytas galas gausioms neteisybėms, kylančioms iš netinkamo darbo organizavimo, rūpintis, kad darbo vieta taptų bendruomene asmenų, kurių subjektiškumas ir teisė dalyvauti yra gerbiami, kovoti už naujo solidarumo tarp bendro darbo dalyvių plėtojimą ir naujo tipo įmonių kūrimą, prekybos ir finansų sistemų peržiūrėjimą, taip pat technologijos mainų sistemos pakeitimą.

Siekdami šio tikslo, pasauliečiai turi atlikti savo darbą su profesine kompetencija, sąžiningumu ir krikščioniška dvasia, kaip asmeninio šventėjimo kelią¹⁵⁹ traktuodami jį Susirinkimo raginimu: “Darbu žmogus paprastai palaiko savo ir artimųjų gyvybę, bendrauja su broliais ir jiems tarnauja. Darbe žmogus gali parodyti tikrą meilę ir prisidėti prie Dievo kūrinių tobulinimo. Be to, mes tikime, jog aukodami darbą Dievui, žmonės jungiasi su Jėzaus Kristaus išganančiuoju darbu. Jėzus Kristus suteikė darbui šlovingą vertę, pats savo rankomis darbuodamasis Nazarete” ¹⁶⁰.

Ekonominio-socialinio gyvenimo ir darbo problemų kontekste šiandien dar aštriau iškyla vadinamasis ekologinis klausimas. Dievas tikrai davė žmogui uždavinį “viešpatauti” kūrinijoje ir “įdirbti” pasaulio “sodą”. Tačiau žmogus tą užduotį turi vykdyti gerbdamas Dievo paveikslą, kuriuo yra paženklintas, vadinasi, veikti protingai ir su meile. Tai reiškia, kad žmogus turi jausti atsakomybę už dovanas, kurias yra gavęs ir gauna iš Dievo. Žmogaus rankose yra dovana, kurią, pagal galimybes pagerintą, jis turi perduoti ateinančioms kartoms, nes šioms irgi skirtos Viešpaties dovanos. “Kūrėjo žmogui suteiktas viešpatavimas nėra absoliuti valdžia ir negalima kalbėti apie laisvę ‘naudoti ir piktnaudoti’ arba tvarkyti daiktus kaip patinka. Apribojimas, nuo pradžių nustatytas paties Kūrėjo ir simboliškai išreikštas draudimu ‘valgyti nuo medžio’ (Pr 2, 16-17), rodo, kad santykiaudami su regimąja gamta esame palenkti ne tik biologiniams, bet ir moraliniams įstatymams, kurių negalima nebaudžiamai pažeisti. Teisinga vystymosi samprata negali atitrūkti nuo šių samprotavimų, susijusių su gamtos elementų naudojimu, išteklių atnaujinimu ir nežabotos industrializacijos padariniais, nes šie samprotavimai mūsų sąžinę iš naujo grąžina prie moralinio matmens vystymosi.” ¹⁶¹