Vaikai ir dangaus karalystė

47.  Viešpats Jėzus rodo vaikams jautrią ir dosnią meilę. Jis teikia jiems palaiminimą ir labiau negu kam kitam garantuoja vietą dangaus karalystėje (plg. Mt 19, 13-15; Mk 10, 14). Jis ypač išaukština veiklų vaidmenį, kurį vaikai turi Dievo karalystėje: jie iškalbingai simbolizuoja ir puikiai vaizduoja moralinių ir dvasinių sąlygų įeiti į Dievo karalystę įvykdymą ir gyvenimą visiškai pasitikint Dievu: “Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę. Taigi kas pasidarys mažas, kaip šis vaikelis, tas bus didžiausias dangaus karalystėje. Kas priima tokį vaikelį dėl manęs, tas mane priima” (Mt 18, 3-5; plg. Lk 9, 48).

Vaikai mums primena, kad Bažnyčios misijų vaisingumas ne iš žmonių priemonių ir nuopelnų gyvybės semiasi, bet yra visiškai nesavanaudė Dievo dovana. Vaikų gyvenime aptinkamas nekaltumas ir malonė, taip pat jų patiriami neteisingi kentėjimai Kristaus kryžiaus galia tampa dvasinio turto versme jiems ir visai Bažnyčiai. Visi turime tai įsisąmoninti su gyvu dėkingumu.

Taip pat reikia prisiminti, kad vaikystės laikotarpis teikia vertingų galimybių veiklai, prisidedančiai tiek prie Bažnyčios statymo, tiek prie visuomenės humanizacijos. Susirinkimas pabrėžia geradarišką ir kūrybišką vaikų gyvenimą šeimoje, “namų Bažnyčioje”: “Vaikai, kaip gyvi šeimos nariai, savo ruožtu prisidės prie tėvų šventumo” ¹⁷³. Tą pat apie vaikus reikia pakartoti, turint galvoje dalinę ir visuotinę Bažnyčią. Jau XV a. Jonas Gersonas, teologas ir auklėtojas, tai pabrėžė, sakydamas, kad “vaikai ir paaugliai tikrai nėra paniekintina Bažnyčios dalis” ¹⁷⁴.