Vyrų ir moterų bendrabūvis ir bendradarbiavimas

52.  Sinodo auloje netrūko balsų, būgštaujančių, kad sutelkus per daug dėmesio į moters būvį ir vaidmenį, galima neleistinai užmiršti klausimus, susijusius su vyro asmeniu. Iš tikrųjų daugelyje Bažnyčios gyvenimo sričių visiškai arba iš dalies stinga vyrų dalyvavimo; jie atsisako jiems būdingos bažnytinės atsakomybės ir užkrauna ją moterims. Tai ir dalyvavimas bažnyčioje atliekamoje liturginėje maldoje, ir auklėjimas, pirmiausia savo ir kitų vaikų katekizacija, dalyvavimas religiniuose ir kultūriniuose susitikimuose, bendradarbiavimas su karitatyvinėmis ir misijų iniciatyvomis.

Tad ryškėja skubus sielovadinis poreikis koordinuoti vyrų ir moterų dalyvavimą, kad pasauliečiai išganingoje Bažnyčios misijoje dalyvautų pilniau, harmoningiau ir turtingiau.

Vyrų ir moterų bendro dalyvavimo ir bendradarbiavimo reikalavimas paaiškinamas ne tik poreikiu Bažnyčios sielovados veiklai suteikti didesnę reikšmę ir sėkmę, juo labiau ne paprasta sociologine žmonių bendrabūvio, natūraliai apimančio tiek vyrą, tiek moterį, prielaida. Pagrindinis motyvas greičiau būtų pirmapradis planas Kūrėjo, “nuo pradžios” panorėjusio, kad žmogus būtų “dviejų vienybė” ir kad vyras ir moteris sudarytų pirmą asmenų bendruomenę, iš kurios auga visos kitos bendruomenės ir kuri yra “ženklas” tarpasmenės meilės komunijos, sudarančios vieno Triasmenio Dievo slėpiningą vidinį gyvenimą.

Kaip tik todėl paprasčiausias ir labiausiai paplitęs, o drauge pagrindinis būdas garantuoti vyrų ir moterų harmoningą dalyvavimą Bažnyčios gyvenime ir misijoje - tai krikščioniškos santuokos ir šeimos užduočių ir pareigų vykdymas; santuokoje ir šeimoje reiškiasi ir perteikiamos įvairios meilės ir gyvybės formos: santuokinė, tėviška, motiniška, sūniška ir broliška. Paraginime “Familiaris consortio” skaitome: “Kadangi krikščionių šeima yra bendruomenė, kurios ryšius atnaujino Kristus, tikėjimas ir sakramentai, jos dalyvavimas Bažnyčios misijoje turi vykti bendruomeniniu būdu: sutuoktiniai kaip pora, tėvai ir vaikai kaip šeima turi bendrai išgyventi savo tarnavimą Bažnyčiai ir pasauliui. [...] Krikščionių šeima kuria Dievo karalystę istorijoje per pačią kasdienę tikrovę, apibrėžiamą ir sąlygojamą jos gyvenimo sąlygų: tad per santuokos ir šeimos meilę, patiriamą kaip ypatingą vertybių lobį ir totalumo, išskirtinumo, ištikimumo bei vaisingumo reikalavimus, reiškiasi ir įgyvendinamas krikščionių šeimos dalyvavimas Kristaus ir jo Bažnyčios pranašiškojoje, kunigiškojoje ir karališkojoje misijoje” ¹⁹⁵.

Sinodo Tėvai šiame kontekste priminė, kokią reikšmę Bažnyčioje ir visuomenėje turi turėti santuokos sakramentas, kad galėtų apšviesti ir įkvėpti visus vyro ir moters santykius. Todėl jie pabrėžė “skubią būtinybę kiekvienam krikščioniui išgyventi ir skelbti vilties žinią, glūdinčią ryšyje tarp vyro ir moters. Santuokos sakramentas, tą ryšį pašventinantis santuokos pavidalu ir parodantis jį kaip Kristaus ryšio su savo Bažnyčia ženklą, duoda Bažnyčios gyvenimui labai reikšmingą pamokymą; tas pamokymas Bažnyčiai tarpininkaujant turi pasiekti šiuolaikinį pasaulį, ir visi santykiai tarp vyro ir moters turi semtis iš jo įkvėpimo. O Bažnyčia tais lobiais turi naudotis vis geriau” ¹⁹⁶. Sinodo Tėvai visai teisingai pareiškė, kad “reikia grąžinti deramą pagarbą tiek mergystei, tiek motinystei” ¹⁹⁷, dar kartą pabrėždami reikalą gyvojoje Bažnyčios komunijoje plėtoti nuolat ją ugdančius įvairius vienas kitą papildančius pašaukimus.