LIGONIAI IR KENČIANTIEJI

53.  Žmogus, kad ir pašauktas džiaugsmui, kasdieniame gyvenime patiria visokiausių kentėjimų ir skausmų. Vyrams ir moterims, varginamiems įvairių kentėjimų ir skausmų, Sinodo Tėvai savo Kreipimesi skyrė šiuos žodžius: “Jūs visi, apleisti ir nustumti į mūsų vartotojų visuomenės paribį, ligoniai, luoši, beturčiai, alkstantys, emigrantai, pabėgėliai ir kaliniai, bedarbiai, sģniai, pamesti vaikai ir vienišieji, jūs, karo ir visokios prievartos aukos, gimstančios mūsų visa leidžiančioje visuomenėje, Bažnyčia dalyvauja jūsų kentėjime, vedančiame pas Viešpatį, įtraukiantį jus į savo išganingą Kančią ir leidžiantį jums gyventi savo Prisikėlimo šviesoje. Tikimės, kad jūsų liudijimas pamokys visą pasaulį, kas yra meilė. Padarysime visa, ką galime, kad rastumėte jums tinkamą vietą Bažnyčioje ir visuomenėje” ¹⁹⁸.

Beribiame žmonių kančios pasaulyje kreipiame dėmesį į visus, varginamus įvairių ligų. Juk liga yra dažniausia ir labiausiai paplitusi žmonių kentėjimo forma.

Viešpats kreipiasi į visus ir kiekvieną: ligoniai irgi pasiųsti dirbti vynuogyne. Našta, slegianti kūną ir atimanti dvasios giedrumą, jokiu būdu negali atleisti nuo to darbo, ji šaukia sergančius veikliai patirti žmogaus ir krikščionio pašaukimą bei dalyvauti Dievo karalystės augime nauju, dar vertingesniu būdu. Apaštalo Pauliaus žodžiai, turintys tapti jų gyvenimo programa, yra šviesa, leidžianti regėti, kad tokia situacija irgi yra malonė: “Savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia” (Kol 1, 24). Būtent šis atradimas paskatino Paulių džiaugtis: “Dabar aš džiaugiuosi savo kentėjimais už jus” (Kol 1, 24). Panašiai kaip jis, daugelis ligonių gali gyventi “didžiame suspaudime su Šventosios Dvasios džiaugsmu” (1 Tes 1, 6) ir būti Kristaus prisikėlimo liudytojais. Invalidų atstovas Sinodo auloje pasakė: “Labai svarbu parodyti faktą, kad sergantys, kenčiantys ir seni krikščionys Dievo pašaukti ne tik savo skausmą jungti su Kristaus kančia, bet jau dabar patys justi ir kitiems perduoti atnaujinimo galią ir prisikėlusio Kristaus džiaugsmą (plg. 2 Kor 4, 10-11; 1 Pt 4, 13; Rom 8, 18)” ¹⁹⁹.

Savo ruožtu Bažnyčia, kaip rašoma apaštališkajame laiške “Salvifici doloris”, “išauganti iš atpirkimo Kristaus Kryžiumi slėpinio, turi ypatingu būdu ieškoti žmogaus jo kentėjimo kelyje. Tokiame susitikime žmogus tampa “Bažnyčios keliu”, o tai vienas iš svarbiausių kelių” ²⁰⁰. Kenčiantis žmogus yra Bažnyčios kelias, nes pirmiausia jis yra paties Kristaus, gailestingojo Samariečio, kelias; pastarasis “nepraeina kita kelio puse”, bet “pasigaili, prieina prie jo, aptvarsto žaizdas [...] ir slaugo jį” (plg. Lk 10, 32, 34).

Šimtmetis po šimtmečio krikščionių bendrija, atskleisdama ir perduodama gydančią ir guodžiančią Jėzaus Kristaus meilę, vis iš naujo tarp daugybės sergančių ir kenčiančių rašo Evangelijos palyginimą apie gailestingąjį samarietį. Ji tai daro vienuolių gyvenimo, skirto tarnauti ligoniams, liudijimu ir nenuilstamu visų sveikatos apsaugos darbininkų triūsu. Ir šiandien katalikų ligoninėse ir globos namuose personalas sudarytas daugiausia arba vien iš pasauliečių, vyrų ir moterų. Būtent jie - gydytojai, slaugytojai, sanitarai, visas personalas ir savanoriai pagalbininkai - pašaukti meile sergantiems ir kenčiantiems būti gyvu Kristaus ir jo Bažnyčios paveikslu.