Atnaujintoji sielovada

54.  Reikia, kad neįkainojamas paveldas, kurį Bažnyčia gavo iš Jėzaus Kristaus, “kūno ir sielos gydytojo” ²⁰¹, ne tik nebūtų sumenkintas, bet būtų turtinamas ir gausinamas su nauju įkarščiu imantis sielovados, skirtos ligoniams ir kenčiantiems ir vykdomos drauge su jais. Tai turi būti veikla, įgalinanti ir sukurianti sąlygas sutelkti dėmesį į žmogų, į buvimą šalia jo ir su juo, į jo išklausymą, dialogą ir užuojautą bei konkrečią pagalbą tais atvejais, kai dėl ligos ir kančių būna sunkiai mėginamas ne tik jo pasitikėjimas gyvenimu, bet ir pats tikėjimas Dievu ir jo tėviška meile. Toji atnaujintoji sielovada aiškiausiai reiškiasi sakramentų šventimu su ligoniais ir ligoniams; tai pastiprinimas kenčiantiems ir silpniems, viltis neviltyje, susitikimo ir šventės vieta.

Ši atnaujinta ir suintensyvinta sielovados veikla negali neįtraukti koordinuotu būdu visų bažnytinės bendruomenės dalių. Vienas jos tikslų - ligonį, invalidą ar kenčiantį žmogų traktuoti ne kaip pasyvų Bažnyčios meilės ir tarnybos objektą, bet kaip veiklų ir atsakingą evangelizacijos darbo ir išganymo subjektą. Turėdama tai prieš akis, Bažnyčia turi ir nori skelbti gerąją naujieną visuomenėse ir kultūrose, kurios, praradusios žmogaus kančios prasmę, “cenzūruoja” visa, kas byloja apie šią sunkią gyvenimo tikrovę. Geroji naujiena sako, kad kentėjimas žmogui bei pačiai visuomenei gali turėti ir pozityvią reikšmę, nes gali tapti dalyvavimo išganingame Kristaus kentėjime ir jo prisikėlimo džiaugsme forma, taigi Bažnyčią pašventinančia ir ugdančia galia.

Tos gerosios naujienos skelbimas tampa įtikinantis tada, kai nesiriboja tik žodžiais, bet  per liudijimą gyvenimu pasiekia ir tuos, kurie su meile atsideda ligonių, invalidų ir kenčiančiųjų globai, kurie vis sąmoningiau ir atsakingiau suvokia savo vietą ir vaidmenį Bažnyčioje ir Bažnyčiai.

Idant neišmatuojamame žmonių skausmo pasaulyje suklestėtų ir duotų vaisių “meilės civilizacija”, gali prisidėti pakartotinis apaštališkojo laiško “Salvifici doloris” perskaitymas ir permąstymas. Jo pabaigą dabar norėčiau priminti: “Todėl reikia, kad Kalvarijoje, po Kryžiumi, atsidurtų visi, kurie tiki Kristų, ypač tie, kurie kenčia dėl savo tikėjimo į Nukryžiuotąjį ir Prisikėlusįjį, kad jų kentėjimų auka pagreitintų paties Išganytojo maldos už visų vienybę (plg. Jn 17, 11. 21-22) išsipildymą. Teateina ten ir geros valios žmonės, kad meilėje galėtų rasti savo kentėjimo išganingą prasmę ir teisingą atsaką į visus savo klausimus. Juk ant Kryžiaus yra “žmogaus Atpirkėjas”, Skausmų vyras, prisiėmęs fizines ir moralines visų laikų žmonių kančias. Drauge su Marija, Kristaus Motina, stovinčia po kryžiumi (plg. Jn 19, 25), sustojame prie visų šiuolaikinio žmogaus kryžių. [...] Prašome visų, kurie kenčiate, remti mus. Tai jūsų, silpnųjų, prašome tapti stiprybės versme Bažnyčiai ir žmonijai. Baisiame gėrio ir blogio jėgų susirėmime, kurį regime mūsų šiuolaikiniame pasaulyje, tegu persveria jūsų kentėjimas, sujungtas su Kristaus Kryžiumi” ²⁰².