Įvairūs pasauliečių pašaukimai

56.  Turtinga Bažnyčios įvairovė kaskart išreiškiama kiekviename iš gyvenimo luomų. Štai pasauliečių gyvenimo luome esama įvairių “pašaukimų”, t.y. atskirų pasauliečių įvairių dvasinių ir apaštalinių kelių. Iš “visuotinio” pasauliečių pašaukimo auga “specifiniai” pašaukimai. Šioje vietoje verta priminti ir dvasines patirtis, subrendusias Bažnyčioje palyginti neseniai, suklestėjus įvairiems pasauliečių institutams, kurie pasauliečiams, o ir kunigams sudaro galimybę prisiimti evangelinius neturto, skaistumo ir klusnumo pa-tarimus įžadais ar pasižadėjimais, visiškai išlaikant pasauliečių ar dvasininkų luomą²⁰⁴. Sinodo Tėvai yra pasakę: “Šventoji Dvasia pažadina ir kitų pasiaukojimo [Dievui] formų žmonėms, nepaliekantiems pasauliečių luomo” ²⁰⁵.

Pabaigoje galime pateikti puikų šv. Pranciškaus Salezo, didžio pasauliečių dvasingumo skatintojo, tekstą²⁰⁶. Kalbėdamas apie maldingumą, kitaip tariant, apie krikščioniškojo tobulumo siekimą arba “gyvenimą pagal Dvasią”, jis paprastais žodžiais nurodo visų krikščionių pašaukimą šventumui, o drauge ir savitas formas tam pašaukimui įgyvendinti: “Kurdamas pasaulį Dievas įsakė augalams duoti vaisių, “kiekvienam pagal savo rūšį” (Pr 1, 11). Panašiai ir krikščionims, gyviesiems savo Bažnyčios augalams, jis įsako duoti maldingumo vaisius, atitinkančius kiekvieno luomą ir pašaukimą. Vienokios maldingumo pratybos yra didžiūno, kitokios - amatininko ar tarno, dar kitokios - kunigaikščio, našlės, merginos ar ištekėjusios moters. To negana. Dar reikia, kad kiekvienas atskirai maldingumo lavybas pritaikytų prie savo jėgų, darbų ir pareigų. [...] Būtų klaida prieš tikybą, tiesiog erezija, jei kas stengtųsi maldingą gyvenimą pašalinti iš kareivinių, amatininkų dirbtuvių, kunigaikščių rūmų, šeimų. Pripažįstu, Filotėja, kad aniems pašaukimams netinka grynai kontempliacinis atsiskyrėlių ir vienuolynų maldingumas, bet yra ir kitokių maldingumo rūšių, kurios tinka tobulinti žmonėms, dirbantiems pasauliečio darbus. [...] O mes, kad ir kur būtume, galime ir turime savo gyvenimą kuo labiausiai ištobulinti” ²⁰⁷.

Tokiu pat požiūriu šią problemą aptaria Vatikano II Susirinkimas: “Šiam pasauliečių dvasiniam gyvenimui savitą pobūdį privalo suteikti santuoka ir šeima, celibatas arba našlystė, liga, profesinė ir visuomeninė veikla. Tad tenesiliauja jie nuolatos ugdę šias sąlygas atitinkančias įgimtas savybes bei talentus ir tesinaudoja Šventosios Dvasios jiems suteiktomis dovanomis” ²⁰⁸.

Tai, kas liečia dvasinius pašaukimus, tam tikra prasme dar labiau susiję su įvairiausiais būdais, kuriais visi drauge ir kiekvienas atskirai Bažnyčios nariai yra Viešpaties vynuogyno darbininkai, ugdantys mistinį Kristaus Kūną. Iš tiesų kiekvienas kaip vienintelis ir nepakartojamas asmuo yra pašauktas vardu įdėti savo indėlį Dievo karalystės atėjimui. Joks talentas, net menkiausias, negali būti užkastas ir likti be naudos (plg. Mt 25, 24-27).

Apaštalas Petras mus ragina: “Patarnaukite vieni kitiems kaip geri daugeriopos Dievo malonės šeimininkai, sulig kiekvieno gautąja malone” (1 Pt 4, 10).