DIEVO-AUKLĖTOJO BENDRADARBIAI

61.  Kokiose vietose ir kokiomis priemonėmis vyksta pasauliečių ugdymas? Kokių asmenų ir bendruomenių užduotis - integraliai ir vieningai ugdyti pasauliečius?

Kadangi žmogaus auklėjimas neatskiriamai susijęs su tėvyste ir motinyste, krikščioniškojo ugdymo šaknys ir jėga kyla iš Dievo Tėvo, kuris myli ir auklėja savo vaikus. Taip, Dievas yra pirmas didysis savo Tautos auklėtojas. Apie tai kalba gražūs Mozės giesmės žodžiai: “Jis rado jį dykumoje - tyruose vaitojančios dykumos. Apglėbė jį, rūpinosi juo, sergėjo jį kaip savo akies lėliukę. Kaip erelis skatina savo jauniklius, plazdendamas virš lizdo, taip jis išskleidė savo sparnus ir, paėmęs jį, nešė pirmyn ant savo sparnų. Vienas Viešpats jį tevedė, su juo nebuvo jokio svetimo dievo” (Įst 32, 10-12; plg. 8, 5).

Dievo auklyba apsireiškia ir randa atbaigą Mokytojuje Jėzuje, o kiekvieno žmogaus širdį pasiekia Šventosios Dvasios dinamiškos artumos dėka. Šioje auklyboje dalyvauti Motina Bažnyčia pašaukta tiek kaip tokia, tiek ir atskirose savo srityse ar gyvenimo apraiškose. Šitaip pasauliečiai ugdomi Bažnyčios dėka ir Bažnyčioje ; tai vyksta visų jos narių - kunigų, vienuolių ir pačių pasauliečių  - tarpusavio komunijos ir bendradarbiavimo pagrindu. Taigi visi bažnytinės bendruomenės nariai, būdami labai įvairūs, toje plotmėje gauna iš Šventosios Dvasios vaisingumo dovaną ir aktyviai su ja bendradarbiauja. Metodijus Olimpietis rašė: “Tobulesnieji ne tokius tobulus [...] nešioja ir formuoja nelygu motinos įsčiose, kad būtų pradėti ir pagimdyti dorybių didingumui ir grožiui” ²¹⁷, kaip tai atsitiko šv. Pauliaus atveju: jis į Bažnyčią įžengė vedamas tobulesnių krikščionių (per Ananiją), paskui pats pasiekė tobulumą ir tapo daugelio sūnų ir dukterų dvasiniu tėvu.

Auklėtoja pirmiausia yra Visuotinė Bažnyčia, kurioje Popiežius yra pirmutinis katalikų pasauliečių auklėtojas. Jam, kaip Petro įpėdiniui, priklauso tarnyba “stiprinti brolių tikėjimą”, mokant visus tikinčiuosius esminių krikščioniškojo ir bažnytinio pašaukimo bei misijos elementų. Visi jo žodžiai, ne tik ištarti, bet ir glūdintys Apaštalų Sosto dikasterijų dokumentuose, pasauliečių turi būti išklausomi noriai ir su meile.

Viena Visuotinė Bažnyčia įvairiose pasaulio dalyse egzistuoja dalinėmis Bažnyčiomis. Kiekvienoje jų už tai, kas susiję su pasauliečiais, atsako vyskupas; jis turi rūpintis jų ugdymu, skelbdamas Žodį, švęsdamas Eucharistiją ir sakramentus bei vadovaudamas jų krikščioniškam gyvenimui.

Dalinėje Bažnyčioje arba vyskupijoje yra ir veikia parapija. Jai tenka esminis tiesioginio ir asmeninio pasauliečių ugdymo uždavinys. Parapijai lengviau užmegzti ryšį su paskirais asmenimis ir asmenų grupėmis, todėl ji pašaukta auklėti savo narius Dievo žodžio klausymu, liturginiu ir asmeniniu dialogu su Dievu, broliška meile ir labiau tiesioginiu bei konkretesniu Bažnyčios komunijos ir misijinės atsakomybės priartinimu.

Kai kuriose parapijose, ypač didelėse arba išsklaidytose, krikščionis ugdyti labai padeda mažosios bažnytinės bendruomenės, per kurias visur galingai prasiskverbia bažnytinės komunijos ir misijos sąmonė ir patirtis. Be to, Sinodo Tėvai nurodė, kad kita pagalbos forma gali būti katekumenato pavidalą turinti krikštytų asmenų katekezė; ji naudojasi kai kuriais “Suaugusiųjų krikščioniškosios iniciacijos apeigų” elementais, padedančiais atskleisti ir išgyventi didžiulius ir nepaprastus turtus bei atsakomybę, kylančius iš gautojo krikšto²¹⁸.

Vyskupijoje ir parapijoje pasauliečių gaunamam ugdymui, ypač komunijos ir misijos įsisąmoninimui, labai svarbi įvairių Bažnyčios narių savitarpio pagalba. Toji pagalba išreiškia ir įgyvendina Bažnyčios, Motinos ir Auklėtojos, slėpinį. Kunigai, vienuoliai ir vienuolės turi remti pasauliečių ugdymą. Todėl Sinodo Tėvai paragino kunigus ir kandidatus kunigystei “uoliai rengtis sumaniai veikti pasauliečių pašaukimo ir misijos labui” ²¹⁹. Pasauliečiai savo ruožtu gali ir turi remti kunigus ir vienuolius jų dvasinės ir sielovadinės tarnybos kelyje.