Sekuliarizmas ir religijos poreikis

4.  Kaipgi nepaminėti įvairių formų religinio abejingumo ir ateizmo, ypač šiandien bene labiausiai paplitusio sekuliarizmo sklidimo? Žmogus, apsvaigintas stebuklingų nepaliaujamos mokslinės techninės pažangos laimėjimų ir ypač sužavėtas seniausios, bet nuolat naujos pagundos prilygti Dievui (Pr 3, 5) naudojantis beribe laisve, pakerta savo širdyje esančias religingumo šaknis: užmiršta Dievą, teigia, kad šis neturi jo gyvenimui jokios reikšmės, atmeta jį, savo garbinimo objektu darydamas įvairiausius “dievaičius”.

Sekuliarizmo reiškinys šiandien yra tikrai rimtas reikalas. Jis liečia ne tik individus, bet tam tikra prasme ir ištisas bendruomenes. Jau Susirinkimas atkreipė dėmesį į tai, kad “vis gausesni būriai praktiškai atsitraukia nuo religijos”⁸. Ne kartą ir pats esu priminęs apie nukrikščionėjimo reiškinį, kuris pasirodo senų krikščioniškų tradicijų tautose ir reikalauja neatidėliotinos naujosios evangelizacijos.

Tačiau religiniai siekiai ir poreikiai negali visiškai išblėsti. Jei žmogus turi drąsos sau kelti esminius klausimus apie savo egzistenciją, ypač klausti apie gyvenimo, kančios ir mirties prasmę, tai jo sąžinė turi atsakyti šv. Augustino tiesos šūksniu: “Sau sukūrei mus, Viešpatie, ir nerami mūsų širdis, kol neras atilsio tavyje” ⁹. Todėl ir šiuolaikinis pasaulis kaskart plačiau ir gyviau liudija apie atvirumą dvasinei ir transcendentinei gyvenimo sampratai, apie grįžimą prie religinių ieškojimų, atnaujinto sacrum ir maldos vertės pajutimo, poreikio laisvai išpažinti Viešpaties vardą.