Žmogaus asmuo:  pamintas ir išaukštintas kilnumas

5.  Pamąstykime apie įvairiopą prievartą, kuri šiandien ištinka žmogaus asmenį. Jei žmogiškoji būtybė nėra pripažįstama ir mylima pagal jos, Dievo gyvojo atvaizdo, kilnumą (plg. Pr 1, 26), jai ima grėsti labiausiai žeminantys ir išsigimę “pavertimo įrankiu” veiksmai, pavergiantys ją stipresniajam. “Stipresnysis” gali turėti įvairius vardus: ideologija, ekonominė valdžia, nežmoniška politinė sistema, technokratija, masinio informavimo priemonių agresyvumas. Šitaip vėl susiduriame su daugeliu žmonių, su mūsų broliais ir seserimis, iš kurių perdėta tolerancija arba akivaizdžiai neteisingi įstatymai atima pagrindines teises: teisę į gyvybę ir kūno neliečiamybę, teisę į pastogę ir darbą, į šeimos kūrimą ir atsakingą tėvystę, teisę dalyvauti viešajame ir politiniame gyvenime, naudotis sąžinės laisve ir laisvai išpažinti religiją. Kas gi galėtų suskaičiuoti negimusius, motinos įsčiose nužudytus vaikus, pamestus ir tėvų engiamus vaikus, meilės ir deramos priežiūros neturinčius vaikus? Kai kuriuose kraštuose daugybė žmonių gyvena be pastogės ir darbo, be lėšų, galinčių garantuoti žmogaus vertą gyvenimą ar bent elementarias buities sąlygas. Šiandien įprastu dalyku tampa stulbinantys skurdo - tiek moralinio, tiek materialinio - ir vargo telkiniai, supantys didžiąsias metropolijas ir nešantys mirtį ištisoms žmonių grupėms.

Tačiau asmens šventumo sunaikinti neįmanoma, kad ir kiek jis būtų niekinamas ir prievartaujamas. Giliai įsišaknijęs Dieve, Kūrėjuje ir Tėve, asmens šventumas pasirodo vis iš naujo.

Būtent todėl regime, kaip šiandien plinta ir vis tvirtėja kiekvienos žmogiškos būtybės asmeninio kilnumo jausmas. Geradarė srovė apima ir perskverbia visas pasaulio tautas, jos vis geriau įsisąmonina žmogaus kilnumą. Jis - ne “daiktas” arba “objektas”, kuriuo galima naudotis, bet visada ir tik “subjektas”, turintis sąžinę ir laisvę, pašauktas atsakingam gyvenimui visuomenėje ir istorijoje, palenktas dvasinėms ir religinėms vertybėms.

Sakoma, kad mūsų epocha yra “humanizmų” epocha. Kai kurie jų remiasi ateistinėmis ir sekuliaristinėmis prielaidomis ir paradoksaliai kreipia žmogaus pažeminimo ir sunaikinimo link; kiti iškelia žmogų ant pjedestalo ir įgauna tikros stabmeldybės bruožų; yra ir tokių, kurie, atitikdami tiesą, pripažįsta žmogaus didybę ir skurdą, atskleisdami, palaikydami ir ugdydami visą jo kilnumą.

Tų humanistinių srovių apraiška ir vaisius yra didėjantis dalyvavimo poreikis. Tai vienas būdingiausių šiuolaikinės žmonijos bruožų, tikras “laiko ženklas”, vis ryškėjantis gyvenimo terpėse ir srityse, ypač tarp moterų ir jaunimo, ne tik šeimoje ir mokykloje, bet ir kultūroje, ūkyje, visuomenėje ir politikoje. Būti protagonistais ir tam tikru laipsniu naujos humanistinės kultūros kūrėjais tapo tiek visuotiniu, tiek individualiu reikalavimu¹⁰.