PASAULIEČIAI IR PASAULIETIŠKAS POBŪDIS

15.  Visų Kristuje krikštytųjų, visų Dievo tautos narių lygybės pagrindas ir laidas yra krikščioniškasis naujumas: “Bendras narių kilnumas jų atgimimo Kristuje dėka, bendra įsūnystės malonė, bendras pašaukimas į tobulumą, vienas išganymas, viena viltis bei nepadalijama meilė” ²⁸. Bendro krikšto kilnumo galia pasauliečiai drauge su kunigais, vienuoliais ir vienuolėmis yra atsakingi už Bažnyčios misiją.

Tačiau iš krikšto kylantis visiems bendras kilnumas pasauliečių atžvilgiu turi savitą bruožą, kuris juos skiria, bet neatriboja nuo kunigų ir abiejų lyčių vienuolių. Anot Vatikano II Susirinkimo, “pasauliečiams yra savas ir būdingas pasaulietiškas pobūdis” ²⁹.

Norint išsamiai, adekvačiai ir tiksliai suprasti pasauliečio bažnytinę padėtį, reikia giliai išsiaiškinti “pasaulietiško pobūdžio” teologinę reikšmę, kaip ją nušviečia Dievo išganymo planas ir Bažnyčios slėpinys.

Pasak Pauliaus VI, “Bažnyčia turi autentišką pasaulietišką matmenį, glaudžiai sujungtą su jos prigimtimi ir misija. Jis kyla iš Įsikūnijusio Žodžio slėpinio ir Bažnyčios narių gyvenime realizuojamas įvairiais būdais” ³⁰.

Iš tiesų Bažnyčia, nors ir būdama ne iš pasaulio (plg. Jn 17, 16), gyvena pasaulyje ir pagal gautąjį įgaliojimą jame tęsia atperkamąjį Jėzaus Kristaus darbą, kuris, “būdamas savaime skirtas žmonėms išganyti, taip pat apima ir visos laikinosios tikrovės atnaujinimą” ³¹.

Be abejo, pasaulietiškame Bažnyčios matmenyje dalyvauja visi jos nariai. Tačiau tas dalyvavimas turi įvairius pavidalus. Pasauliečių dalyvavimas realizacijos ir funkcijos atžvilgiu, Susirinkimo žodžiais tariant, turi “savą būdą”. Tas savitumas apibrėžiamas kaip “pasaulietiškas pobūdis” ³².

Iš tikro Susirinkimas pasauliečių luomą parodo kaip vietą, kurioje juos pasiekia Dievo kreipimasis: “Ten juos Dievas šaukia” ³³. Toji “vieta” apibūdinama dinamiškais terminais: pasauliečiai “gyvena pasaulyje, t. y. atlieka visas ir paskiras pareigas ir darbus įprastinėmis šeimos bei socialinio gyvenimo sąlygomis, iš kurių tarsi nuausta jų visa būtis” ³⁴. Tai žmonės, kurie gyvena paprastą pasaulio gyvenimą, mokosi, dirba, palaiko įvairius tarpusavio ryšius - bičiuliškus, visuomeninius, profesinius, kultūrinius ir t. t. Susirinkimas jų luomą traktuoja ne kaip paprastą išorinį, aplinkybių sąlygotą faktą, bet kaip tikrovę, kuri visą prasmę įgauna Jėzuje Kristuje³⁵. Maža to, jis teigia, kad pats Įsikūnijęs Žodis “norėjo būti žmonių sąjungos dalyvis. [...] Žmonių reikalus, visų pirma šeimos reikalus, iš kurių gimsta socialiniai santykiai, jis pašventė, laisvai paklusdamas savo tėvynės įstatymams. Jis norėjo pasirinkti savo laikotarpio ir savo šalies darbininko gyvenimą” ³⁶.

Šitaip pasaulis tampa lauku ir įrankiu pasauliečių pašaukimui įgyvendinti, kadangi yra paskirtas šlovinti Dievą Tėvą Kristuje. Tik šiame kontekste Susirinkimas gali nurodyti pasauliečiams skirto Dievo pašaukimo tikrąją ir savitą prasmę. Jie neturi atsisakyti savo vietos pasaulyje. “Kiekvienas iš jūsų, broliai, - sako apaštalas Paulius, - koksai buvo pašauktas, toks ir tepasilieka prieš Dievą” (1 Kor 7, 24). Mat krikštas ne atplėšia pasauliečius nuo pasaulio, bet patiki jiems pašaukimą, tiesiogiai susijusį su jų padėtimi pasaulyje, nes “ten juos Dievas šaukia, kad savas pareigas eidami, Evangelijos dvasios vedami būtų lyg raugas pasaulio pašventimui iš vidaus ir visų pirma savo gyvenimo liudijimu, spinduliuodami tikėjimu, viltimi ir meile, Kristų apreikštų kitiems” ³⁷. Todėl buvimas ir veikla pasaulyje pasauliečiams turi ne tik antropologinę ir sociologinę, bet ir griežtai teologinę bei bažnytinę prasmę. Juk gyvendami pasaulyje jie girdi balsą Dievo, apreiškiančio jiems savo sumanymą ir ypatingą pašaukimą “rūpintis laikinaisiais dalykais ir, tvarkant juos pagal Dievo valią, ieškoti Dievo karalystės” ³⁸.

Turėdami tai prieš akis, Sinodo Tėvai pareiškė: “Pasaulietiškas laikato pobūdis turi ne tik sociologinę, bet pirmiausia teologinę prasmę. Pasaulietiškumas gali būti suprastas tik atsižvelgiant į Dievo kuriamąjį ir atperkamąjį veikimą. Jis patikėjo pasaulį žmonėms, kad jie dalyvautų kūrimo darbe, vaduotų kūriniją iš nuodėmės poveikio ir patys siektų šventumo santuoka, celibato pasirinkimu, šeimos, profesiniu gyvenimu, taip pat įvairiopomis visuomeninės veiklos formomis” ³⁹.

Pasauliečių vieta Bažnyčioje radikaliai apibrėžiama krikščioniškuoju naujumu, o jos skiriamasis bruožas yra pasaulietiškas pobūdis⁴⁰.

Evangeliniai druskos, šviesos ir raugo įvaizdžiai, tinkantys visiems be išimties Jėzaus mokiniams, pasauliečiams dera ypatingu būdu. Jie nuostabiai reikšmingi, kadangi išreiškia ne tik pasauliečių gilų įsiskverbimą ir pilnutinį dalyvavimą žemėje, pasaulyje, žmonių visuomenėje, bet ir to įsiskverbimo bei dalyvavimo naujumą ir originalumą, jų tikslą - skleisti išganingąją Evangeliją.