Šventėti gyvenant pasaulyje

17.  Pasauliečių pašaukimas šventumui reiškia kvietimą gyventi pagal Dvasią, įsijungus į laikinąją tikrovę ir dalyvaujant žemiškoje veikloje. Apaštalas dar kartą primena: “Visa, ką tik darytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per jį dėkodami Dievui Tėvui” (Kol 3, 17). Susirinkimas, siedamas tuos žodžius su pasauliečiais, kategoriškai tvirtina: “Nei šeimos rūpesčiai, nei kiti pasaulietiniai reikalai neturi būti atsieti nuo jų dvasinio gyvenimo” ⁴⁵. Savo ruožtu Sinodo Tėvai apie tai sako: “Didžiulę reikšmę turi tikinčiųjų pasauliečių gyvenimo vientisumas. Jie turi siekti šventumo įprastinėmis profesinio gyvenimo sąlygomis. Todėl, atsiliepdami į savo pašaukimą, savo kasdienius užsiėmimus jie turi laikyti proga priartėti prie Dievo, vykdyti jo valią ir tarnauti kitiems žmonėms, vesdami juos į komuniją su Dievu Kristuje” ⁴⁶.

Pašaukimą šventumui pasauliečiai turi suprasti ir patirti ne tik kaip reikalavimą ir kategorišką pareigą, bet dar labiau kaip ryškų atgimdžiusio juos savo šventajam gyvenimui Tėvo begalinės meilės ženklą. Taip suprastas pašaukimas yra esminis ir neatskiriamas naujo gyvenimo, gauto per krikštą, dėmuo, vadinasi, ir jų kilnumą kuriantis elementas. Drauge pašaukimas šventumui glaudžiai susijęs su pasauliečiams Bažnyčioje ir pasaulyje patikėta misija ir atsakomybe. Išties jau pats patirtas šventumas, kylantis iš dalyvavimo Bažnyčios šventumo gyvenime, yra pirmas ir pamatinis indėlis į Bažnyčios kaip “šventųjų bendravimo” statybą. Tikėjimo apšviestas žvilgsnis džiaugiasi, regėdamas tokią gausybę pasauliečių, vyrų ir moterų, dažnai nepastebėtų ar net nesuprastų, kurie, būdami svetimi šio pasaulio didžiūnams, bet artimi juos mylinčiam Tėvui, įprastiniame gyvenime, tarp kasdienių užsiėmimų, nepailsdami triūsia Viešpaties vynuogyne, nuolankiai, bet Dievo malonės stiprinami plečia istorijoje Dievo karalystę.

Negana to, šventumas yra pagrindinė prielaida ir būtina sąlyga, kad Bažnyčia galėtų įgyvendinti savo išganingąją misiją. Būtent šventumas yra jos apaštališko ryžto ir misijinio įkarščio slaptinga versmė ir neklaidingas matas. Bažnyčia, Kristaus Sužadėtinė, tik tada tampa Dvasioje vaisinga Motina, kai atsiduoda Kristaus meilei ir į ją atsako.

Dar kartą grįžkime prie biblinio vynuogyno įvaizdžio. Atžalų sužydėjimas ir suvešėjimas priklauso nuo to, kaip tvirtai jos įaugusios į vynmedį.”Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje. Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs nieko negalite nuveikti” (Jn 15, 4-5).

Čia reikia priminti, kad Sinodo metu įvyko iškilminga kelių pasauliečių moterų ir vyrų beatifikacija ir kanonizacija. Juose visa Dievo tauta, ypač pasauliečiai, dabar gali rasti naujus šventumo pavyzdžius ir naują didvyriškųjų dorybių liudijimą bendromis ir įprastinėmis žmogiškosios egzistencijos sąlygomis. Pasak Sinodo Tėvų, “vietinės Bažnyčios, ypač jaunos Bažnyčios, su deramu atidumu turi atpažinti tarp savo narių tuos žmones, kurie minėtomis sąlygomis (kasdieniame gyvenime arba santuokoje) paliudijo šventumą ir gali būti pavyzdys kitiems, o paskui, jei yra įvykdytos reikalingos sąlygos, kreiptis su prašymu juos beatifikuoti bei kanonizuoti” ⁴⁷.

Baigiant šiuos apmąstymus, kurių tikslas buvo apibrėžti, kokia pasauliečių padėtis Bažnyčioje, iš lūpų veržiasi garsusis šv. Leono Didžiojo paraginimas: Agnosce, o Christiane, dignitatem tuam! ⁴⁸ - [Pažink, krikščioni, savo kilnumą!] Taip pat ragina šv. Maksimas, Tūro vyskupas, kreipdamasis į tuos, kurie gavo šventojo krikšto patepimą: “Paisykite garbės, kurią gavote su šiuo slėpiniu!” ⁴⁹ Tegu visi krikštytieji dar kartą pasiklauso šv. Augustino žodžių: “Džiaukimės ir dėkokime: tapome ne tik krikščionimis, bet ir Kristumi [...]. Stebėkitės ir guoskitės: tapome Kristumi!” ⁵⁰

Krikščioniškasis kilnumas, visų Bažnyčios narių lygybės šaltinis, garantuoja ir stiprina komunijos ir brolybės dvasią, o drauge yra pasauliečių apaštališko ir misijinio dinamizmo paslaptis ir jėgos šaltinis. Tai įpareigojantis kilnumas, Dievo pakviestų dirbti jo vynuogyne darbininkų kilnumas: “Taigi visus pasauliečius, - sako Susirinkimas, - įpareigoja kilni pareiga - darbuotis, kad dieviškasis išganymo planas vis labiau pasiektų visų laikų žmones visoje žemėje” ⁵¹.