Susirinkimas ir komunijos ekleziologija

19.  Tai centrinė Bažnyčios savivokos idėja, kurią išreiškė Vatikano II Susirinkimas ir po dvidešimt metų priminė 1985 m. įvykęs nepaprastasis Sinodas: “Komunijos (communio) ekleziologija yra centrinė ir pamatinė Susirinkimo dokumentų idėja. Koinonia - communio sąvoka, pagrįsta Šventuoju Raštu, buvo labai gerbiama senovės Bažnyčioje ir iki šiandien tebegerbiama Rytų Bažnyčioje. Todėl Vatikano II Susirinkimas daug padarė, kad Bažnyčia būtų ryškiau suprasta kaip komunija ir konkrečiau kaip komunija įgyvendinta.

Ką gi išreiškia nepaprastai turiningas žodis communio? Pagrindinė prasmė - komunija su Dievu per Jėzų Kristų Šventojoje Dvasioje. Ši komunija įvyksta per Dievo žodį ir sakramentus. Krikštas yra Bažnyčios komunijos vartai ir pamatas, Eucharistija - viso krikščioniško gyvenimo šaltinis ir viršūnė (plg. “Lumen gentium”, 11). Komunija su Kristaus Kūnu Eucharistijoje reiškia ir įgyvendina arba kuria vidinę visų tikinčiųjų bendravimą Kristaus Kūne, kuris yra Bažnyčia (plg. 1 Kor 10, 16 t.) ⁵³.

Tuoj po Susirinkimo, kalbėdamas tikintiesiems, Paulius VI pasakė: “Bažnyčia yra komunija. Ką šiuo atveju reiškia komunijos sąvoka? Atsakymo reikia ieškoti katekizmo skyriuje apie sanctorum communio, arba šventųjų bendravimą. Bažnyčia kaip tik yra šventųjų bendravimas. Šventųjų bendravimas reiškia dvejopą gyvybinį dalyvavimą: krikščionių įsikūnijimą į Kristaus gyvenimą ir tos pačios meilės apytaką tarp visų krikščionių šiame pasaulyje ir aname. Tai vienybė su Kristumi ir Kristuje ir vienybė tarp visų krikščionių Bažnyčioje” ⁵⁴.

Bibliniai įvaizdžiai, kuriais Susirinkimas mus veda į Bažnyčios slėpinio svarstymą, nušviečia Bažnyčios-Komunijos tikrovę, atskleisdami neatskiriamą krikščionių komunijos su Kristumi ir tarpusavyje matmenį. Tai avidės, kaimenės, vynmedžio, dvasinės statybos ir šventojo miesto įvaizdžiai⁵⁵, tačiau pirmiausia - kūno įvaizdis, perimtas iš Pauliaus mokymo. Jis daugel kartų pasirodo Susirinkimo puslapiuose, stebindamas nepraeinančiu gaivumu⁵⁶. Toliau, aptardamas visą išganymo istoriją, Susirinkimas Bažnyčią apibūdina kaip Dievo tautą : “Dievui patiko pašventinti ir išgelbėti žmones ne pavieniui, be jokio tarpusavio sąryšio, bet jis panorėjo sudaryti tautą, kuri jį tikrai teisingai išpažintų ir šventai tarnautų” ⁵⁷. Jo mokymo turinys stebinančiai jautriai buvo aprėptas vienu iš pirmų konstitucijos “Lumen gentium” sakinių: “Bažnyčia Kristuje yra giliausios vienybės su Dievu ir visos žmonijos vienybės tarsi sakramentas arba ženklas bei įrankis” ⁵⁸.

Bažnyčios-Komunijos tikrovė neatskiriamai susijusi su tuo “slėpiniu”, kuris yra Dievo planas išganyti žmoniją. Maža to, ji yra pats jo centras. Būtent todėl teisingai suprasta bažnytinės komunijos sąvoka negali būti apribota paprasta sociologine ir psichologine interpretacija. Bažnyčia-Komunija - tai “nauja” tauta, “misijinė” tauta, kuri “turi galvą - Kristų [...]. Ši tauta turi Dievo vaikų garbę ir laisvę [...]. Jos įstatymas - naujas priesakas mylėti taip, kaip pats Kristus mus mylėjo [...]. Pagaliau jos tikslas - Dievo karalystė [...]. Ji Kristaus įkurta gyvenimo, tiesos ir meilės bendravimui” ⁵⁹. Naujos Tautos narių vienybę - pirmiausia vienybę su Kristumi - lemia ne “kūno” ir “kraujo”, o “dvasios” ryšiai, tiksliau - Šventosios Dvasios ryšiai, kuriuos visi krikštytieji gauna kaip dovaną (plg. Jl 3, 1).

Dvasia, nuo amžių jungianti vieną nedaliąją Trejybę, kuri “atėjus laiko pilnatvei” (plg. Gal 4, 4) Dievo Sūnų visiems laikams suvienijo su žmogaus kūnu, ta pati Dvasia per visas krikščionių kartas yra nuolatinis ir neišsenkantis komunijos Bažnyčioje ir Bažnyčios komunijos šaltinis.