Organiška komunija:  įvairovė ir papildomumas

20.  Bažnytinė komunija, kalbant dar tiksliau, yra organiška komunija, analogiška gyvo ir veiklaus kūno komunijai. Mat ji pasižymi įvairiopų pašaukimų ir luomų, slėpinių, charizmų ir užduočių sugyvenimu; visa tai, nors ir skirtinga, vīena kķta papildo. Dėl tos įvairovės ir papildomumo kiekvienas pasaulietis turi santykį su visu kūnu ir pats įdeda į jį savo indėlį.

Mistinio Kristaus kūno organiškai komunijai ypatingą dėmesį skiria apaštalas Paulius. Šio turtingo mokymo glaustą interpretaciją galime rasti Susirinkimo puslapiuose. Konstitucijoje “Lumen gentium” skaitome: Jėzus Kristus, “duodamas savo Dvasią, paslaptingai padarė sau kūną iš savo brolių, surinktų iš visų tautų. Tame kūne Kristaus gyvybė liejasi į tikinčiuosius [...]. Kaip visi žmogaus kūno sąnariai, nors jų yra daug, sudaro vieną kūną, taip ir tikintieji Kristuje (plg. 1 Kor 12, 12). Taip pat Kristaus kūno statyboje turi reikšmės sąnarių ir pareigų įvairumas. Viena yra Dvasia, kuri Bažnyčiai dalija savo dovanas pagal savo lobius bei tarnavimo pareigas (plg. 1 Kor 12, 1-11). Tarp šitų dovanų pirma vieta tenka apaštalų malonei, kurios valdžiai pati Dvasia pajungia net charizmininkus (plg. 1 Kor 14). Ta pati Dvasia, vienydama kūną savimi bei savo galia ir viduju sąnarių sujungimu, gimdo meilę tarp tikinčiųjų ir ją ugdo. Taigi jei kenčia vienas sąnarys, tai kenčia ir visi sąnariai su juo drauge; jei vienas sąnarys yra šlovinamas, su juo džiaugiasi ir visi sąnariai (plg. 1 Kor 12, 26)” ⁶⁰.

Visada viena ir ta pati dvasia yra Bažnyčios ir Bažnyčioje vienybės ir įvairovės dinaminis pagrindas. Konstitucijoje “Lumen gentium” toliau skaitome: “O kad nepaliaujamai atsinaujintume jame [Kristuje] (plg. Ef 4, 23), jis davė mums savo Dvasios, kuri būdama ta pati galvoje ir sąnariuose, taip visą kūną gaivina, vienija ir judina, kad Bažnyčios Tėvai jos veiklą galėjo prilyginti uždaviniui, kurį žmogaus kūne atlieka gyvybės pradmuo, arba siela” ⁶¹. Kitoje vietoje Susirinkimo žodžiai ypač turiningi ir labai padeda suprasti organiškumą, būdingą bažnytinei komunijai, taip pat jos nepaliaujamo brendimo į tobulą komuniją atžvilgiu: “Dvasia Bažnyčioje ir tikinčiųjų širdyse gyvena kaip šventovėje (plg. 1 Kor 3, 16; 6, 19) ir juose meldžiasi bei liudija apie įvaikystę (plg. Gal 4, 6; Rom 8, 15. 16. 26). Ji veda Bažnyčią į tiesos pažinimo pilnatvę (plg. Jn 16, 13) ir vienija bendrumu [in communione] ir tarnavimu, aprūpina įvairiomis dovanomis, hierarchinėmis bei charizminėmis, kuriomis vadovauja jai ir ją puošia savo vaisiais (plg. Ef 4, 11-12; 1 Kor 12, 4; Gal 5, 22). Ji Evangelijos jėga išlaiko Bažnyčią jauną ir veda į tobulą vienybę su savo Sužadėtiniu. Būtent Dvasia ir Sužadėtinė (Bažnyčia) sako Viešpačiui Jėzui: ‘Ateik!’ (plg. Apr 22, 17)” ⁶².

Tad bažnytinė komunija yra dovana, didi Šventosios Dvasios dovana. Pasauliečiai turi tą dovaną dėkingai priimti ir visą gyvenimą į ją žiūrėti su giliu atsakomybės jausmu. Tą nuostatą jie konkrečiai išreiškia dalyvaudami Bažnyčios gyvenime ir misijoje įvairiomis bei viena kitą papildančiomis tarnybomis ir charizmomis.

“Pasaulietis katalikas niekad negali užsidaryti savyje, dvasiškai izoliuotis nuo bendruomenės; jis turi gyventi palaikydamas nepaliaujamą kontaktą su kitais, stipriai jausdamas brolišką ryšį, kupiną džiaugsmo, kuris kyla iš bendro kilnumo, ir atsimindamas bendrą atsakomybę, kad paveldėtas lobis duotų vaisių. Viešpaties Dvasia pasaulietį, kaip ir kitus krikštytuosius, apdovanoja gausiomis charizmomis, ragina jį įvairioms tarnyboms ir užduotims, primena jam, kaip ir kitiems jo atžvilgiu, kad visa tai, kas jį išskiria, yra ne didesnė garbė, o jam būdingas gebėjimas tarnauti [...]. Šitaip tad pasauliečio charizmos, tarnybos, funkcijos ir pareigos egzistuoja komunijoje ir komunijai. Tai papildomas lobis, skirtas tarnauti visų labui, išmintingai vadovaujant ganytojams.” ⁶³