Charizmos

24.  Šventoji Dvasia, Bažnyčiai-Komunijai patikinti įvairias tarnybas, drauge ją praturtina ypatingomis dovanomis ir paskatomis, kurias vadiname charizmomis. Jos gali įgauti įvairiausias formas, tai išreikšdamos tobuliausią jų teikėjos Dvasios laisvę, tai kaip atsakas į įvairius poreikius, kylančius Bažnyčios istorijoje. Apie tų dovanų įvairovę liudija jas aprašantys ir klasifikuojantys Naujojo Testamento tekstai: “Kiekvienam suteikiama Dvasios apraiška bendram labui. Antai vienam Dvasia suteikia išminties žodį, kitam ta pati Dvasia - pažinimą, kitam - tikėjimą toje pačioje Dvasioje, kitam - gydymo dovaną toje vienoje Dvasioje, kitam - stebuklingus darbus, kitam - pranašavimą, kitam - dvasių atpažinimą, kitam - įvairių kalbų dovaną, kitam - kalbų aiškinimą” (1 Kor 12, 7-10; plg. Rom 12, 4-6.28-21; 1 Pt 4, 10-11).

Charizmos, tiek ypatingos, tiek paprastos ir kuklios, jose esančios Šventosios Dvasios dėka nuolat tiesiogiai arba netiesiogiai veikia Bažnyčios labui, nukreiptos Bažnyčios statybai, žmonių gerovei ir pasaulio poreikiams patenkinti.

Ir mūsų laikais regime tarp pasauliečių moterų ir vyrų klestint įvairias charizmas. Nors jas gauna paskiri asmenys, gali jose dalyvauti ir kiti; šitaip jos pratęsiamos laike kaip brangus ir gyvas paveldas, tarp žmonių kuriantis ypatingą dvasinę giminystę. Kaip tik kalbėdamas apie pasauliečių apaštalavimą, Vatikano II Susirinkimas sako: ”Šiam apaštalavimui Šventoji Dvasia, kuri pašventina Dievo tautą per kunigų tarnystę ir sakramentus, tikintiesiems duoda dar ir ypatingų dovanų (plg. 1 Kor 12, 7), dalydama kiekvienam atskirai, kaip jai patinka (1 Kor 12, 11), kad, patarnaudami vieni kitiems pagal kiekvieno gautąją malonę, ir patys būtų kaip geri daugeriopos Dievo malonės dalytojai (plg. 1 Pt 4, 10) visam kūnui auginti meilėje (plg. Ef 4, 16)” ⁷⁹.

Pagal pirmapradžio dosnumo, iš kurio ir kyla, logiką, Šventosios Dvasios dovanos visus, kurie jas gauna, anot Susirinkimo, įpareigoja jas vartoti visos Bažnyčios statybai⁸⁰.

Charizmas turi priimti su dėkingumu tiek tie, kurie jas gauna, tiek visi Bažnyčios nariai. Juk per jas ypač gausiai reiškiasi malonė, garantuojanti apaštališką gyvybingumą ir šventumą visam Kristaus Kūnui, su sąlyga, kad jos tikrai kyla iš Dvasios ir vartojamos tikrai pagal jos įkvėpimą. Todėl visada reikia stengtis charizmą tiksliai atpažinti. Juk praktiškai, pasak Sinodo Tėvų, “Šventosios Dvasios, dvelkiančios ten, kur ji nori, veikimą ne visada lengva atpažinti ir priimti. Žinome, kad Dievas veikia visuose krikščionyse, ir suvokiame, kokią didelę naudą charizmos teikia tiek atskiriems žmonėms, tiek visai krikščionių bendrijai. Tačiau drauge atsimename, kokia galinga yra nuodėmė, kuri stengiasi į tikinčiųjų ir bendrijos gyvenimą įterpti nerimą ir sumaištį” ⁸¹.

Todėl jokia charizma neatpalaiduoja nuo pareigos išlaikyti ryšį su Bažnyčios Ganytojais ir būti jiems klusniam. Susirinkimas aiškiai sako, kad “sprendimas dėl charizmų autentiškumo bei tvarkingo naudojimo priklauso tiems, kurie Bažnyčiai vadovauja ir kuriems ypač dera neužgesinti Dvasios, bet visa ištirti ir, kas gera, palaikyti (plg. 1 Tes 5, 12.19-21)” ⁸² taip, kad visos charizmos, skirtingos ir viena kitą papildančios, bendradarbiautų bendram labui⁸³.