Parapija

26.  Nors bažnytinė komunija visada turi visuotinį matmenį, aiškiausiai ir labiausiai tiesiogiai ji išreiškiama parapijos gyvenimu. Parapija yra tarsi galutinis Bažnyčios įvietinimas, tam tikra prasme tai pati Bažnyčia, apsigyvenusi tarp savo sūnų ir dukterų⁹⁰.

Visi privalome per tikėjimą atskleisti tikrąjį parapijos veidą, kitaip sakant, joje gyvuojančios ir veikiančios Bažnyčios slėpinį. Nors kartais stokodama žmonių ir lėšų, kai kada išsklaidyta didžiuliuose plotuose arba prapuolusi perpildytuose, chaoso kupinuose didžiųjų metropolijų kvartaluose, ji niekada nėra paprasta struktūra, teritorija, pastatas, bet greičiau tai “Dievo šeima, kaip brolija, gaivinama vienybės dvasios” ⁹¹, “broliški ir svetingi  šeimos namai” ⁹², “tikinčiųjų bendruomenė” ⁹³. Juk parapija stovi ant teologinės tikrovės pamato, nes yra eucharistinė bendruomenė⁹⁴, arba bendruomenė, galinti švęsti Eucharistiją. Ši galia kyla iš to, kad parapija yra tikėjimo bendruomenė bei organiška bendruomenė, t.y., sudaryta iš pašventintų kunigų ir kitų krikščionių, o klebonas, reprezentuojantis vyskupijos vyskupą⁹⁵, yra hierarchinė grandis, jungianti parapiją su visa daline Bažnyčia.

Akivaizdu, jog Bažnyčios uždaviniai šiuolaikiniame pasaulyje pernelyg dideli, kad parapija viena galėtų su jais susidoroti. Todėl Kanonų teisės kodeksas numato įvairias toje pačioje srityje esančių parapijų bendradarbiavimo formas⁹⁶, o vyskupams nurodo rūpintis visais tikinčiaisiais, taip pat ir tais, kurių nepasiekia įprastinė sielovada⁹⁷. Tiesą sakant, kad Evangelijos žodis ir malonė galėtų pasiekti šiuolaikinius žmones, gyvenančius tokiomis skirtingomis sąlygomis, reikia daugelio buvimo ir veiklos formų. Esama daugelio religinio poveikio ir aplinkos apaštalavimo rūšių kultūros, visuomenės, auklėjimo, profesijos ir kitose srityse, kurioms parapija negali būti nei centras, nei pradinis taškas. Bet ir dabar parapija gyvena naują, viltingą tarpsnį. Savo popiežiavimo pradžioje kalbėdamas Romos dvasininkijai, Paulius VI pasakė: “Paprasčiausiai esu tikras, kad toji labai sena ir garbinga struktūra - parapija vykdo nepakeičiamą ir labai aktualią misiją. Tai ji surenka krikščionis į pirminę bendruomenę, ji parengia ir sutelkia žmones įprastinei liturginio gyvenimo raiškai; ji palaiko ir gaivina šiuolaikinių žmonių tikėjimą, ji garantuoja išganingo Kristaus mokymo dėstymą moksleiviams; ji ragina pajusti ir praktikuoti nuolankią meilę, pasireiškiančią gerais ir broliškais darbais” ⁹⁸.

Savo ruožtu Sinodo Tėvai atidžiai išanalizavo daugelio parapijų dabartinę situaciją. Jie paragino ryžtingiau atnaujinti parapijas : “Daugelis parapijų tiek urbanizuotuose rajonuose, tiek misijų kraštuose neįstengia iki galo išplėtoti savo veiklos dėl materialinių išteklių arba kunigų trūkumo, dėl per didelės teritorijos arba kai kurių krikščionių (pvz., pabėgėlių ir emigrantų) ypatingos situacijos. Kad visos tos parapijos galėtų sudaryti tikrai krikščioniškas bendruomenes, vietos vadovybė turi pasirūpinti: a) tiek lanksčiu, kiek leidžia Kanonų teisės kodeksas, parapinių struktūrų pritaikymu, pirmiausia skatinant pasauliečių dalyvavimą sielovadinėje atsakomybėje; b) nedidelių bazinių bažnytinių bendruomenių, dar vadinamų gyvosiomis bendruomenėmis, kūrimu; jose tikintieji gali vienas kitam perteikti Dievo Žodį, tarnauti kitiems ir praktikuoti meilę. Tos draugijos yra tikra bažnytinės komunijos išraiška ir evangelizacijos židiniai, veikiantys drauge su savo ganytojais” ⁹⁹. Norint atnaujinti parapijas ir padidinti jų įtaką, privalu remti įvairias, taip pat ir institucines, tos pačios teritorijos parapijų bendradarbiavimo formas.