Atėjo naujosios evangelizacijos metas

34.   Ištisos šalys ir tautos, kuriose religija ir krikščioniškasis gyvenimas klestėjo ir davė pradžią gyvo ir dinamiško tikėjimo bendruomenėms, šiandien dėl plintančio indiferentizmo, sekuliarizmo ir ateizmo patiria sunkių išmėginimų, o kartais ir radikalių pokyčių. Pirmiausia galvoje turime šalis ir tautas, priklausančias vadinamajam Pirmajam pasauliui. Jame medžiaginė gerovė ir konsumpcionizmas, kad ir sumišę su gąsdinančio vargo ir skurdo situacijomis, įkvepia ir palaiko principą “gyventi taip, tarsi Dievo nebūtų”. Religinis indiferentizmas ir visiškas ryšio su Dievu nebuvimas net rimčiausių gyvenimo problemų akivaizdoje yra nemažiau neraminantys ir destruktyvūs reiškiniai negu atviras ateizmas. Net jei krikščionių tikėjimas išliko kai kuriose tradicijose ir apeigose, jis palengva netenka vietos tokiais svarbiausiais žmogaus egzistencijos momentais, kaip gimimas, kentėjimas ir mirtis. Galų gale šių paslapčių ir klausimų akivaizdoje stovintį ir atsakymų nerandantį šiuolaikinį žmogų apima neviltis ir net pagunda pašalinti tų problemų šaltinį, užbaigiant žmogaus gyvenimą.

Kitose srityse ir tautose krikščioniškos maldingumo ir liaudies religingumo tradicijos tebėra gyvos. Tačiau šiandien gresia pavojus, kad tas dvasinis ir moralinis paveldas bus iššvaistytas veikiant įvairiems procesams, iš kurių išsiskiria sekuliarizacija ir sektų augimas. Tik nauja evangelizacija gali garantuoti, kad suklestės  tyras ir gilus tikėjimas, pajėgus toms tradicijoms suteikti jėgų vesti į autentišką laisvę.

Visur matyti akivaizdus poreikis atkurti žmonių visuomenės krikščionišką audinį. Tačiau tai neįmanoma, neatkūrus šalių ir tautų bažnytinių bendruomenių krikščioniško audinio. Šį Bažnyčios uždavinį pasauliečiai visiškai prisiima dalyvavimo pranašiškoje Kristaus tarnyboje pagrindu. Jiems, be kita ko, dera liudyti, kad krikščionių tikėjimas duoda vienintelį išsamų, visų daugiau ar mažiau sąmoningai priimamą ir trokštamą atsakymą į problemas ir viltis, kurias gyvenimas kelia kiekvienam žmogui ir kiekvienai visuomenei. Pasauliečiai gali vykdyti šią užduotį su sąlyga, jei pajėgs įveikti nedermę tarp Evangelijos ir savo gyvenimo, visai savo veiklai šeimoje, darbe ir visuomenėje suteikdami darną, būdingą gyvenimui, kuris semiasi iš Evangelijos įkvėpimo ir jėgų visiškai saviraiškai.

Norėčiau dar kartą karštai kreiptis į visus šiuolaikinius žmones žodžiais, kuriais pažymėjau savo ganytojo tarnybos pradžią: “Nebijokite! Atverkite, plačiai atverkite duris Kristui! Atverkite jo išganingai galiai valstybių, ekonominių, politinių sistemų sienas, plačias kultūros, civilizacijos, pažangos erdves! Nebijokite! Kristus žino, “kas yra žmoguje”. Jis vienas! O šiandien žmogus taip dažnai nežino, kas jame yra, kas yra jo proto ir širdies gelmėje. Taip dažnai jis netikras dėl savo gyvenimo žemėje prasmės. Jį drasko netikrumas, peraugąs į neviltį. Tad leiskite - prašau, nuolankiai ir su viltimi maldauju - leiskite Kristui prabilti į žmogų. Tik jis turi gyvenimo, taip, amžinojo gyvenimo žodžius.” ¹²⁴

Durų atvėrimas Kristui, jo priėmimas į savo žmogiškumo sritį ne tik nekelia žmogui grėsmės, bet ir yra vienintelis kelias, vedantis prie žmogaus pripažinimo jo tiesos visumoje ir jo vertės iškėlimo.

Evangelijos ir kasdienio gyvenimo sintezė bus puikiausias ir įtikinamiausias pasauliečių liudijimas, kad ne baimė, o Kristaus ieškojimas ir buvimas su juo sąlygoja gyvenimo stilių ir žmogaus augimą, naujus egzistencijos būdus, labiau atitinkančius žmogaus kilnumą.

Dievas myli žmogų! Tai paprasta, bet jaudinanti Žinia, kurią Bažnyčia skolinga žmogui. Kiekvienas krikščionis gali ir privalo žodžiu ir gyvenimu skelbti: Dievas tave myli, Kristus atėjo dėl tavęs, Kristus tau yra “Kelias, Tiesa ir Gyvenimas” (Jn 14, 6).

Naujoji evangelizacija, nukreipta ne tik į asmenis, bet ir ištisas žmonių grupes, gyvenančias įvairiose situacijose, aplinkose ir kultūrose, turi tikslą formuoti brandžią bažnytinę komuniją, kurioje tikėjimas reikštųsi ir būtų įgyvendinamas visa savo pirmykšte reikšme, kaip ryšys su Kristaus asmeniu ir jo Evangelija, kaip susitikimas ir sakramentinė komunija su Kristumi, kaip gyvenimas meilės ir tarnybos dvasia.

Prie tokių bažnytinių bendruomenių formavimo tikintieji prisideda ne tik aktyviai ir atsakingai dalyvaudami bendruomenės gyvenime, taigi teikdami nepakeičiamą liudijimą, bet ir noriai įsitraukdami į misijų darbą tarp tų, kurie dar netiki arba negyvena pagal tikėjimą, gautą su krikštu.

Naujoms kartoms pasauliečiai turi pasiūlyti vertingą ir būtiną indėlį sisteminės katekezės pavidalu. Sinodo Tėvai išreiškė dėkingumą už kateketų darbą, pripažindami, kad pastarieji “užima labai atsakingą vietą bažnytinių bendruomenių gaivinime” ¹²⁵. Žinoma, krikščionys tėvai yra pirmi ir nepamainomi savo vaikų katechetai. Šią galią jiems duoda santuokos sakramentas.

Tačiau visi turime įsisąmoninti, kad kiekvienas krikštytasis turi “teisę” gauti tikėjimo mokslą, auklėjimą ir paramą tikėjimui bei krikščioniškam gyvenimui.