bold = Main text
Document, Number grey = Comment text
1 LG,8 | pasišauktiems broliams, jis padarė juos savo mistiniu
2 LG,8 | kūno galva yra Kristus. Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas,
3 LG,8 | iš jo visa gavo pradžią. Jis yra pirma visko, ir viskas
4 LG,8 | ir viskas juo laikosi. Jis yra kūno, tai yra Bažnyčios,
5 LG,8 | tai yra Bažnyčios, galva; jis yra pradžia, pirmgimis tarp
6 LG,8 | 18). Savo galios didybe jis viešpatauja danguje ir žemėje
7 LG,8 | teikiamu ūgiu“ (Kol 2, 19). Jis pats savo kūne, tai yra
8 LG,8 | atsinaujinti (plg. Ef 4, 23), jis davė mums savo Dvasios,
9 LG,8 | Bažnyčią kaip savo sužadėtinę; jis yra tapęs pavyzdžiu vyro,
10 LG,8 | savo kūną ir pilnatvę, jis pripildo dieviškųjų dovanų (
11 LG,9 | Viešpaties kryžių ir mirtį, iki jis ateis (plg. 1 Kor 11, 26).
12 LG,10 | šventai jam tarnautų. Todėl jis išsirinko savo tauta izraelitus,
13 LG,10 | žemėje Dievo karalystę, kol jis pats ją atbaigs amžių pabaigoje,
14 LG,14 | priklauso Petro Sostui, ir jis vadovauja visam artimo meilės
15 LG,15 | Šventuoju Raštu ir Tradicija, jis moko, kad ši keliaujančioji
16 LG,15 | plg. Mk 16, 16; Jn 3, 5), jis sykiu patvirtino Bažnyčios,
17 LG,17 | Dievas nėra toli, nes visiems jis teikia gyvybę, alsavimą
18 LG,18 | buvo pasiųstas tėvo, taip jis siuntė ir apaštalus (plg.
19 LG,18 | apaštalų perėmė Bažnyčia, idant jis būtų vykdomas iki pat žemės
20 LG,18 | įgyvendinant Dievo planą, kuriuo jis Kristų padarė viso pasaulio
21 LG,19 | nedalus, palaimintąjį Petrą jis paskyrė kitų apaštalų vyresniuoju
22 LG,20 | apaštalus (plg. Lk 6, 13) jis padarė tam tikra kolegija,
23 LG,22 | Sėdėdamas Dievo Tėvo dešinėje, jis nesiliauja dalyvavęs savo
24 LG,22 | atgimdydamas iš aukštybių, jis įjungia į savo kūną naujus
25 LG,22 | jų išmintį ir apdairumą jis kreipia bei tvarko Naujojo
26 LG,23 | ir visuotinę galią, kuria jis visada gali laisvai naudotis.
27 LG,23 | arba laisvai jį priima, kad jis taptų tikrai kolegialiu
28 LG,26 | magisteriumui net tada, kai jis nekalba ex cathedra, pagarbiai
29 LG,26 | tiesos Dvasiai šviečiant, jis Bažnyčioje šventai saugomas
30 LG,28 | pats apgaubtas silpnumo, jis geba užjausti nežinančius
31 LG,28 | Žyd 5, 1–2). Teneatsisako jis išklausyti savo valdinių,
32 LG,28 | su juo bendradarbiauti. Jis atsakingas už jų sielas
33 LG,28 | Paulius, visiems skolingas, jis tebūna pasirengęs visiems
34 LG,30(111)| apie Kristų sakoma, jog jis „tapo visų tarnu (diaconus) “. –
35 LG,35 | savo gyvenimu ir uždaviniu, jis taip pat suteikia dalį savo
36 LG,37 | Kor 15, 27–28). Šia galia jis pasidalijo su mokiniais,
37 LG,38 | Bažnyčiai. Mat pasauliečiams jis stiprina atsakomybės jausmą,
38 LG,40 | brandina tikinčiuosiuose. Jis įvairiopai atsiskleidžia
39 LG,41 | Mt 5, 48) 122. Visiems jis pasiuntė Šventąją Dvasią,
40 LG,45 | tarnybai ir garbei. Jau krikštu jis yra miręs nuodėmei ir pašvęstas
41 LG,45 | atneštų gausesnių vaisių, jis Bažnyčioje pasižada sekti
42 LG,45 | sekantiems mokiniams. Pagaliau jis ypatingu būdu atskleidžia,
43 LG,45 | reikalavimai yra aukščiausi. Jis taip pat visiems žmonėms
44 LG,46 | pajungti vien sau143. Panašiai jis gali juos ir palikti arba
45 LG,49 | numirusių (plg. Rom 6, 9), jis pasiuntė mokiniams savo
46 LG,49 | sėdėdamas Tėvo dešinėje, jis nuolat veikia pasaulyje:
47 LG,49 | nes regėsime jį tokį, koks jis yra (plg. 1 Jn 3, 2). Taigi, „
48 LG,49 | kiekvienas atsiimtų, ką jis, gyvendamas kūne, yra daręs –
49 LG,49 | garbingąjį kūną“ (Fil 3, 21). Jis ateis, „kad pasirodytų garbingas
50 LG,50 | vieną, aiškiai tokį, koks jis yra“147. Tačiau visi, nors
51 LG,51 | artumą ir veidą. Per juose jis pats mums kalba ir duoda
52 LG,52 | pastoraciniu rūpestingumu jis ragina visus, kuriuos tai
53 LG,53 | įsūnystę“ (Gal 4, 4–5). „Jis dėl mūsų, žmonių, ir dėl
54 LG,59 | kraujo reikalų bei ryšių, jis skelbė palaimintais tuos,
55 LG,67 | 49). Tasai kultas – toks jis visada Bažnyčioje ir buvo –
56 DV,2 | Vatikano I Susirinkimo pėdomis, jis imasi išdėstyti tikrąjį
57 DV,4 | tėvams. Jiems nupuolus, jis sužadino išganymo viltį (
58 DV,4 | pažadėdamas atpirkimą. Jis ir toliau be paliovos rūpinosi
59 DV,4 | plg. Rom 2, 6–7). Kadaise jis pašaukė Abraomą, kad iš
60 DV,4 | Taip, amžiams slenkant, jis parengė kelią Evangelijai.~
61 DV,5 | per Sūnų“ (Žyd 1, 1–2). Jis pasiuntė savo Sūnų – amžinąjį
62 DV,5 | Šventosios Dvasios atsiuntimu jis galutinai baigia apreiškimą
63 DV,8 | pažadėtąją Evangeliją, kurią jis pats įvykdė ir savo lūpomis
64 DV,8 | tiesiogiai pamatys jį tokį, koks jis yra (plg. 1 Jn 3, 2).~
65 DV,11 | šio vieno tikėjimo lobyno jis semiasi visko, ką pateikia
66 DV,12 | užrašytų visa ir tik tai, ko jis norėjo20.~Taigi visa, ką
67 DV,13 | norėdamas įžvelgti, ką Jis nori mums pasakyti, privalo
68 DV,14 | Dievo maloningumą ir kaip jis, rūpestingai atsižvelgdamas
69 DV,15 | Iš 24, 8), įsigijęs tautą jis apsireiškė žodžiais ir darbais
70 DV,18 | bei save patį. Savo darbą jis užbaigė mirtimi, prisikėlimu,
71 DV,18 | atsiuntimu. Pakeltas nuo žemės, jis visus patraukė prie savęs (
72 DV,18 | savęs (plg. Jn. 12, 32 gr.); jis vienintelis turi amžinojo
73 DV,20 | įžengus į dangų, tai, ką jis buvo kalbėjęs ir padaręs,
74 DV,22 | tokią jėgą ir stiprybę, kad jis pasirodo esąs Bažnyčios
75 DV,22 | veiksmingas“ (Žyd 4, 12), „jis turi galią išugdyti ir duoti
76 SC,5 | visokeriopai palaikyti. Jis taip pat nori, kad, kur
77 SC,6 | Velykų slėpinių, kuriuo „Jis mūsų mirtį mirdamas sunaikino
78 SC,7 | buvo Tėvo siųstas, taip ir jis pats pasiuntė apaštalus,
79 SC,7 | jie skelbia jo mirtį, iki jis ateis18. Todėl tą pačią
80 SC,8 | liturginiuose veiksmuose. Jis yra Mišių aukoje, kai jas
81 SC,8 | eucharistiniais pavidalais. Jis yra savo galia sakramentuose;
82 SC,8 | krikštija pats Kristus21. Jis yra savo žodyje, kaip pats
83 SC,8 | Šventasis Raštas. Pagaliau jis yra drauge, kai Bažnyčia
84 SC,9 | Viešpaties Jėzaus Kristaus, kol jis, mūsų gyvastis, pasirodys,
85 SC,10 | tikrąjį Dievą bei tą, kurį jis pasiuntė, Jėzų Kristų, ir
86 SC,13 | pašauktas bendrai maldai, bet jis taip pat turi eiti į savo
87 SC,43 | savo bendrijos priekyje, jis būtinai turi įsteigti tikinčiųjų
88 SC,48 | kūno ir kraujo auką. Taip jis pratęsė savo kryžiaus auką
89 SC,84 | skamba dangiškoje tikrovėje. Jis prisijungia prie savęs visą
90 SC,91 | pasinaudoti visi, kuriems jis patikėtas.~
91 GS,3 | visiems išdėstyti, kaip jis supranta Bažnyčios buvimą
92 GS,3 | palaikomas Kūrėjo meilės. Jis yra patekęs į nuodėmės vergiją,
93 GS,4 | šeima, kuriai ji priklauso. Jis to negali iškalbingiau padaryti,
94 GS,5 | savo dvasios vidų, dažnai jis atrodo dar netikresnis dėl
95 GS,5 | visuomeninio gyvenimo dėsningumus, jis svyruoja ir nežino, kuria
96 GS,10 | žmogus įsisąmonina, jog jis pats privalo teisingai panaudoti
97 GS,10 | ir jam tarnauti. Todėl jis pats sau kelia klausimus.~
98 GS,11 | Viena vertus, kaip kūrinys jis patiria savo daugeriopą
99 GS,11 | dalykų traukiamas, dažnai jis priverstas kai kuriuos iš
100 GS,11 | ir nusidėjėlis, neretai jis daro tai, ko nenori, ir
101 GS,11 | ką norėtų daryti3. Tad jis jaučia suskilimą savyje
102 GS,13 | Tačiau kas yra žmogus? Jis pats apie save yra pareiškęs
103 GS,13 | nusmukdančių iki nevilties; todėl jis abejoja ir nerimauja. Bažnyčia
104 GS,13 | vienišo; nuo pat pradžios jis sukūrė vyrą ir moterį (plg.
105 GS,14 | pačioje istorijos pradžioje jis papiktnaudžiavo savo laisve,
106 GS,14 | pripažinti Dievą savo pradžia, jis taip pat suardė deramą ryšį
107 GS,15 | prikelsimą paskutinę dieną, jis turi laikyti geru ir vertu
108 GS,15 | būdamas nuodėmės sužeistas, jis jaučia kūno maištavimą.
109 GS,15 | bendruomenės pradas. Savo vidujybe jis iškyla virš visų daiktų;
110 GS,15 | tiriantis širdis14, ir kur jis pats Dievo akivaizdoje nulemia
111 GS,16 | savo talentus, ilgainiui jis tikrai pažengė pirmyn empirinių,
112 GS,16 | sau medžiaginį pasaulį, jis pasiekė stambių laimėjimų.
113 GS,16 | stambių laimėjimų. Tačiau jis visuomet ieškojo gilesnės
114 GS,16 | realybę, nors dėl nuodėmės jis lieka iš dalies aptemdytas
115 GS,17 | orumas; pagal tą įstatymą jis ir bus teisiamas16. Sąžinė
116 GS,17 | branduolys ir šventovė, kurioje jis esti vienas su Dievu, kalbančiu
117 GS,18 | paties išminčiai“19, idant jis pats ieškotų Kūrėjo ir laisvai,
118 GS,18 | Žmogaus orumas reikalauja, kad jis veiktų sąmoningai ir laisvai
119 GS,19 | amžino sunaikinimo baimė. Jis teisingai vadovaujasi savo
120 GS,19 | medžiaga amžinybės sėkla, kurią jis nešioja savyje, sukyla prieš
121 GS,20 | Dievu. Jau pačia savo kilme jis kviečiamas kalbėtis su Dievu;
122 GS,20 | kviečiamas kalbėtis su Dievu; juk jis turi savo būtį tik dėl to,
123 GS,20 | klausimą nagrinėja taip, kad jis atrodo netekęs prasmės.
124 GS,23 | atvaizdas“ (Kol 1,15) 28, jis yra tobulas žmogus, grąžinęs
125 GS,23 | be galo sukilninta. Juk jis, Dievo Sūnus, įsikūnijamu
126 GS,23 | žmogumi. Žmogaus rankomis jis darbavosi, žmogaus protu
127 GS,23 | laisvai pralietu savo krauju jis pelnė mums gyvenimą. Jame
128 GS,23 | 20). Už mus kentėdamas, jis ne tik paliko pavyzdį, kad
129 GS,23 | prikėlė iš numirusių ,tai jis prisikėlęs iš numirusių
130 GS,23 | Kristumi, vilties stiprinamas jis žengia į prisikėlimą37.~
131 GS,24 | tokį asmenų bendravimą. Jis taip pat padeda geriau suprasti
132 GS,24 | remdamasis Apreiškimu. Po to jis pabrėžia kai kurias išvadas,
133 GS,26 | neapdraustas nuo pavojų, jis daug kuo padeda stiprinti
134 GS,29 | teisėjas ir tyrėjas, todėl jis draudžia mums spręsti apie
135 GS,32 | laisvė dažnai susilpnėja, kai jis patenka į kraštutinį skurdą;
136 GS,33 | išganymo istorijos pradžios jis išsirinko žmones ne tik
137 GS,33 | žmonių bendruomenės nariu. Jis dalyvavo Kanos vestuvėse,
138 GS,33 | muitininkais ir nusidėjėliais. Jis apreiškė Tėvo meilę ir aukštąjį
139 GS,33 | paimtus iš kasdienio gyvenimo. Jis pašventino žmonių ryšius,
140 GS,33 | visuomeninių santykių pagrindą. Jis savanoriškai pakluso savo
141 GS,33 | savo tėvynes įstatymams. Jis panoro gyventi savo laikų
142 GS,33 | gyvenimą.~Mokydamas žmones, jis aiškiai liepė Dievo vaikams
143 GS,33 | būtų „viena“. Negana to, jis pats, visų Atpirkėjas, pasišventė
144 GS,33 | Jn 15, 13). O apaštalams jis įsakė skelbti visoms tautoms
145 GS,33 | po mirties ir prisikėlimo jis savo Dvasios dovana įsteigė
146 GS,33 | priima su tikėjimu ir meile. Jis sujungė juos savo kūne,
147 GS,34 | naudodamasis mokslu ir technika, jis užvaldė kone visą gamtą
148 GS,36 | bet ir tobulina save patį. Jis daug ko išmoksta, išskleidžia
149 GS,36 | save. Šitoks augimas, jeigu jis teisingai suprantamas, vertingesnis
150 GS,36 | daugiau vertas dėl to, kas jis yra, negu dėl to, ką jis
151 GS,36 | jis yra, negu dėl to, ką jis turi60. Lygiai taip ir visa,
152 GS,38 | Dievo sukurtus daiktus. Mat jis juos gauna iš Dievo, mato
153 GS,38 | naudodamasis ir džiaugdamasis, jis tampa tikru pasaulio savininku,
154 GS,39 | savin ir atnaujindamas66. Jis mums apreiškia, kad „Dievas
155 GS,39 | kurie tiki dieviškąja meilę, jis laiduoja, kad meilės kelias
156 GS,39 | brolybę nėra bergždžios. Jis juos taip pat įspėja, kad
157 GS,39 | širdyse savo Dvasios galybe. Jis ne tik žadina juose ateisiančiojo
158 GS,40 | nebus jokios naudos, jei jis laimėtų visą pasaulį, o
159 GS,42 | veikia Šventoji Dvasia ir kad jis niekada nebus visiškai abejingas
160 GS,42 | Kūrėjas ir Išganytojas, jis yra ir žmonijos istorijos,
161 GS,43 | nuolatos tebekuria. Be to, jis pareiškia, kad Bažnyčia
162 GS,47 | ir žmogiškąja patirtimi, jis atkreipia visų dėmesį į
163 GS,49 | santuokos sakramenta. Atėjęs jis pasilieka, idant sutuoktiniai
164 GS,49 | vienas kitą mylėtų taip, kaip jis mylėjo Bažnyčią ir atidavė
165 GS,54 | meto žmogus ir iš kurios jis semiasi gėrybių tolesniems
166 GS,58 | ir ugdo save patį, Drauge jis laikosi didžiojo Kristaus
167 GS,60 | skirti: tikėjimo ir proto. Jis taip pat pareiškia, kad
168 GS,68 | vaidmenį.~Mat šis darbas, ar jis būtų atliekamas paties savarankiškai,
169 GS,68 | ir jiems tarnauja; darbu jis gali išreikšti tikrą savo
170 ChD,2 | šventinti visų žmonių. Kaip jis pats buvo Tėvo siųstas,
171 ChD,2 | Suteikdamas jiems Šventąją Dvasią, jis juos šventino, kad ir jie
172 ChD,3 | rūpintis sielomis. Todėl jis, nelyginant visų tikinčiųjų
173 ChD,5 | arba laisvai jį priima, kad jis taptų tikrai kolegialiu
174 ChD,17 | tvarkyti savo gyvenimą, kad jis atitiktų laiko reikalavimus.~
175 ChD,26 | vyskupus augziliarus, nes jis vienas, ar dėl pernelyg
176 ChD,26 | visuomet jį tegerbia, o jis savo ruožtu temyli vyskupus
177 ChD,27 | pavaldžiais vien jam. Jų nuomonės jis teatsiklausia svarstydamas
178 ChD,29 | kunigams šventąsias tarnybas, jis turi turėti reikiamą laisvę
179 ChD,30 | ir tie kunigai, kuriems jis paveda parapijos ribas peržengiančius
180 ChD,30 | padeda tie kunigai, kuriems jis patiki įvairias apaštalavimo
181 ChD,31 | tepersmelkia misijų dvasia, idant jis deramai apimtų visus gyvenančius
182 ChD,31 | bendruomeninis gyvenimas. Jis skatina apaštalavimo veiklą,
183 ChD,32 | teisės, taip pat ten, kur jis galioja, tiek bendrasis,
184 PO,3 | pasiųsdamas apaštalus, kaip jis pats buvo Tėvo siųstas7,
185 PO,3 | Viešpaties atėjimu, kai jis pats perduos karalystę Dievui
186 PO,4(20) | skirtumas nereiškia atskyrimo; jis nereiškia nei abejingumo,
187 PO,8 | pasinaudodamas kaip padėjėjais, jis lengvai valdė nesuskaitomą
188 PO,8 | patenkinamai atlikti savo uždavinį jis gali tik veikdamas išvien
189 PO,12(89) | apaštalo, hierarchijos balsas. Jis yra būtinas, Kristaus įsteigtas
190 PO,17 | ypač kunigo gyvenime, nes jis yra pastoracinės meilės
191 PO,17 | Bažnyčiose. Su didžia meile jis ragina visus priėmusius
192 PO,17 | dovana ir melsti Dievą, kad jis visada gausiai jos teiktų
193 PO,20 | iš šventojo šaltinio ir jis nukreiptas į šventą tikslą.
194 PO,20 | apmąstymo149, tačiau taip pat jis vaisingai maitinamas ir
195 PO,23 | gyvenimo aplinkybėmis. Taip pat jis žino, kaip smarkiai kinta
196 PO,23 | Tačiau tokį pasaulį, koks jis šiandien patikėtas Bažnyčios
197 PO,23 | kurį Viešpats pasakė: „Ar jis miega ar keliasi, ar naktį,
198 OT,1(1) | Viešpaties žodžiai, kuriais jis apaštalus, jų įpėdinius
199 OT,10 | Šventosios Dvasios, kiek jis myli Kristaus Bažnyčią“18.
200 OT,12 | privalu tvarkyti taip, kad jis būtų tarsi pašventimas į
201 OT,13 | dvasinio gyvenimo ugdymui, kad jis įgytų tvirtesnį pagrindą
202 PC,2 | žodžiais „Tautų šviesa“. Dabar jis nori kalbėti apie institutų,
203 PC,3 | sekimas, visuose institutuose jis turi būti laikomas aukščiausia
204 PC,14 | dalyvaujame Kristaus neturte, nes jis, būdamas turtingas, dėl
205 PC,18 | neištaigingas ir dailus. Be to, jis teatitinka sveikatos reikalavimus,
206 AA,2 | pareigas Bažnyčios misijoje jis jau yra minėjęs kitose vietose2.
207 AA,6 | skirtas žmonėms išganyti, jis apima ir visos laikinosios
208 AA,9 | tikru antgamtiniu ryšiu jis sujungė visą žmonių giminę
209 AA,9 | atvaizdas Dievo, pagal kurį jis sukurtas, ir kaip Viešpats
210 AA,18 | kur siaučia persekiojimai, jis nesiliauja siuntęs didvyriškos
211 AA,19 | visuomenines sąlygas tų, kuriems jis skiriamas, antraip šie dažnai
212 AA,29 | pareigų aplinkybės, prie kurių jis turi prisiderinti veikdamas.
213 AA,34 | jo išganomosios misijos. Jis iš naujo siunčia juos į
214 AG,3 | mylinčio Dievo Tėvo, nes jis yra pradas be pradžios,
215 AG,3 | juo gyvenimu bei garbe, jis dosniai išliejo ir nesiliauja
216 AG,4 | apgraibomis arba ar neatras, nes jis visiškai netoli nuo kiekvieno
217 AG,4 | kurį sukūrė ir amžius5, jis paskyrė visako paveldėtoju,
218 AG,4 | žmonių tarpininkas. Kadangi jis yra Dievas, jame „kūniškai
219 AG,4 | savo žmogiškąja prigimtimi jis yra naujasis Adomas, atnaujintosios
220 AG,4 | Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau
221 AG,4(6) | 36, 236. – Be to, šitaip jis parodo, kad Šventoji Dvasia
222 AG,5(7) | 10, 1: PG 62, 75, nors jis pabrėžia Šventosios Dvasios
223 AG,5 | į besimeldžiantį Kristų, jis buvo pastūmėtas pradėti
224 AG,6 | kuriuos pats norėjo ... Ir jis paskyrė Dvylika, kad jie
225 AG,6 | pačiu keliu, kuriuo žengė ir jis – neturto, klusnumo, tarnavimo
226 AG,6 | net iki mirties, iš kurios jis prisikėlė kaip nugalėtojas,
227 AG,8 | pagrindas yra Dievo valia; jis „trokšta, kad visi žmonės
228 AG,8(21) | bendras žmogaus asmuo. Todėl jis pavadintas naujuoju Adomu…
229 AG,8(21) | pavadintas naujuoju Adomu… Mat jis gyveno tarp mūsų, prigimtimi
230 AG,14 | jog, atsikratęs nuodėmės, jis įvesdinamas į Dievo meilės
231 AG,14 | ir prisikėlimo slėpinyje, jis pereina iš senojo į naująjį
232 AG,17 | pašaukimo dovaną, kurią jis yra suteikęs tokiai didžiai
233 AG,20 | mokomas pritaikyta katecheze, jis švenčiamas tautos dvasią
234 AG,21 | atlikti šį ypatingą uždavinį, jis turi labai giliai pažinti
235 AG,24 | patinka (plg. 1 Kor 12, 11), jis įdiegia misijų pašaukimą
236 AG,25 | Tokiu atsaku atsiliepti jis pajėgia tik skatinamas ir
237 AG,25 | išvaizdą“ (Fil 2, 7). Todėl jis privalo būti pasirengęs
238 AG,25 | su pasitikėjimu teaiškina jis savo atstovaujamo Kristaus
239 AG,25 | net pralieti savo kraują. Jis mels Dievą jėgos ir tvirtybės,
240 AG,26 | moraliniu ugdymu66. Juk jis turi būti pasirengęs imtis
241 AG,26 | nuovargį, darbo bergždumą. Jis turės eiti pas žmones atvira
242 AG,26 | veiktų tuose, pas kuriuos jis siunčiamas (plg. 2 Kor 4,
243 AG,26 | Bažnyčios hierarchijos, jis tęs Atpirkėjo darbą kaip
244 AG,27 | kuriomis rengiamasi tarnybaui. Jis taip pat taikytinas ir kitoms
245 AG,31 | ir pasauliečiai. Be to, jis tesirūpina, kad apaštališka
246 AG,37 | Kūnui plėtotis ir augti, kad jis kiek galint greičiau pasiektų
247 AG,37 | ir atgailos darbai, idant jis savo malone vaisintų misionierių
248 AG,40 | dar reikia darbuotis, kad jis diena po dienos augtų. Tad
249 UR,3 | ant kryžiaus altoriaus, jis meldė Tėvą už tikinčiuosius,
250 UR,3 | kuria Bažnyčios vienybę. Jis davė savo mokiniams naują
251 UR,3 | pažadėtąją Dvasią, kurios veikimu jis pašaukė ir subūrė Naujosios
252 UR,3 | sakramentus ir su meile valdo; jis tobulina tos tautos bendrystę
253 UR,11 | ekumenizmas, ir rezultatais, kurių jis pasiekia.~
254 UR,19 | kas būtina“ (Apd 15, 28). Jis taip pat karštai trokšta,
255 UR,19 | pastoracijos reikalus. Drauge jis ragina Katalikų Bažnyčios
256 UR,25 | darbą, ir principus, kuriais jis turi vadovautis, su pasitikėjimu
257 UR,25 | Dvasios paskatoms. Be to, jis pareiškia suprantąs, jog
258 UR,25 | sugebėjimus. Todėl visą savo viltį jis galiausiai sudeda į Kristaus
259 OE,6 | Bažnyčios paveldu. Todėl jis iškilmingai pareiškia, jog
260 OE,13 | šventimo ir teikimo praktiką. Jis taip pat pageidauja, kad
261 IM,3 | komunikavimo priemonėmis. Jis yra tikras čia išdėstytu
262 IM,7 | visa jo prigimtimi ir, jei jis visiškai bei tvirtai laikosi
263 IM,18 | krikščionišku auklėjimu. Jis taip pat primygtinai kviečia
264 DH,4 | tarpininkaujant jo sąžinei; jos balso jis privalo ištikimai klausyti
265 DH,4 | Dievą, savo tikslą. Todėl jis negali būti verčiamas ką
266 DH,4 | savo tikėjimą, jeii tuo jis neardo teisėtos viešosios
267 DH,10 | prievartos tikėjimo srityje, jis atskleidžia žmogaus asmens
268 DH,12 | nedarydamas prievartos. Jis atsižvelgia į kilnumą savo
269 DH,12 | save mokinius13. Tiesa, jis rėmė ir patvirtino savo
270 DH,12 | juos priversti14. Taip, jis barė klausytojus už netikėjimą,
271 DH,12 | Siųsdamas apaštalus į pasaulį, jis sakė: „Kas tikės ir bus
272 DH,12 | kviečiais yra pasėta ir raugių, jis liepė leisti abejiems augti
273 DH,12 | Sūnumi, kuris atėjo, „kad jis pats tarnautų ir duotų savo
274 DH,12 | už daugelį“ (Mk 10, 45). Jis elgėsi kaip tobulas Dievo
275 DH,12 | gruzdančio dagčio“ (Mt 12, 20). Jis pripažino pasaulietinę valdžią
276 DH,12 | ciesoriui mokestį. Tačiau jis aiškiai ragino gerbti aukštesnes
277 DH,12 | Mt. 22, 21). Pagaliau jis baigė savo apreiškimą, ant
278 DH,12 | išganymą ir tikrąją laisvę. Jis liudijo tiesą19, tačiau
279 GE,Pra | žemiškuoju žmogaus gyvenimu, kiek jis susijęs su dangiškuoju pašaukimu4;
280 GE,1 | bendruomenių, kurių narys jis yra ir kuriose vėliau, subrendęs,
281 GE,1 | kuriose vėliau, subrendęs, jis turės atsakingai veikti.~
282 GE,1 | ir pamilti Dievą. Todėl jis karštai prašo visus, kuriems
283 GE,1 | jaunuomenės atimta. O Bažnyčios jis vaikus ragina didžiadvasiškai
284 GE,8 | visuomenei. Katalikams tėvams jis primena pareigą, kai tik
|