1-500 | 501-1000 | 1001-1227
bold = Main text
Document, Number grey = Comment text
1 LG,3 | visiškai laisvu ir paslaptingu savo išminties ir gerumo sprendimu
2 LG,4 | sukūrimą ir iš anksto paskyrė savo vaikais, norėdamas visa
3 LG,4 | apreiškė mums jos slėpinį ir savo klusnumu įvykdė atpirkimą.
4 LG,4 | Viešpats, kalbėdamas apie savo mirtį ant kryžiaus: „O aš,
5 LG,5 | charizminėmis dovanomis, puošia savo vaisiais (plg. Ef 4, 11–
6 LG,6 | įsteigimą. Viešpats Jėzus savo Bažnyčią pradėjo skelbdamas
7 LG,6 | karalystę; paskui sėkla dygsta savo išgalėmis ir auga iki pjūties
8 LG,6 | atėjo „pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos
9 LG,6 | 6; 7, 17–21) ir atsiuntė savo mokiniams Tėvo pažadėtąją
10 LG,6 | Šitaip Bažnyčia, aprūpinta savo Steigėjo dovanomis ir ištikimai
11 LG,6 | trokšta susijungti garbėje su savo Karaliumi.~
12 LG,7 | 4), paaukojusio už jas savo gyvybę (plg. Jn 10, 11–15).~
13 LG,7 | Kor 3, 11) ir gauna iš jo savo tvirtybę ir vienybę. Tas
14 LG,7 | išsipuošusią kaip nuotaką savo sužadėtiniui“ (plg. Apr
15 LG,7 | laukdama meto, kada ji su savo Sužadėtiniu pasirodys garbėje (
16 LG,8 | savimi žmogiškąją prigimtį ir savo mirtimi bei prisikėlimu
17 LG,8 | Kor 5, 17). Perteikdamas savo Dvasią iš visų tautų pasišauktiems
18 LG,8 | broliams, jis padarė juos savo mistiniu Kūnu.~Tame kūne
19 LG,8 | įvairiopas dovanas pagal savo gausą ir tarnybos reikmes (
20 LG,8 | pati Dvasia per save bei savo galią, taip pat vidiniais
21 LG,8 | pirmautų (plg. Kol 1, 15–18). Savo galios didybe jis viešpatauja
22 LG,8 | žemėje ir pranokstančia savo tobulybe bei veikimu pripildo
23 LG,8 | veikimu pripildo visą kūną savo garbės turtų (plg. Ef 1,
24 LG,8 | ūgiu“ (Kol 2, 19). Jis pats savo kūne, tai yra Bažnyčioje,
25 LG,8 | Ef 4, 23), jis davė mums savo Dvasios, kuri, būdama viena
26 LG,8 | Kristus myli Bažnyčią kaip savo sužadėtinę; jis yra tapęs
27 LG,8 | vyro, mylinčio žmoną kaip savo kūną (plg. Ef 5, 25–28),
28 LG,8 | o pati Bažnyčia paklūsta savo galvai (t.p., 23–24). Kadangi „
29 LG,8 | pilnatvė“ (Kol 2, 9), Bažnyčią, savo kūną ir pilnatvę, jis pripildo
30 LG,9 | vienatinis tarpininkas, savo šventąją Bažnyčią – tikėjimo,
31 LG,9 | Taip ir Bažnyčia, nors savo pašaukimui atlikti reikalinga
32 LG,9 | bet tam, kad taip pat ir savo pačios pavyzdžiu skleistų
33 LG,9 | kenčiančiuose ji atpažįsta savo vargdienio ir kenčiančio
34 LG,9 | o Bažnyčia, priimdama savo glėbin nusidėjėlius, yra
35 LG,9 | kantrybe ir meile nugalėtų savo sielvartus ir sunkumus,
36 LG,9 | šis bus atskleistas visa savo šviesa amžių pabaigoje.~ ~
37 LG,10 | tarnautų. Todėl jis išsirinko savo tauta izraelitus, sudarė
38 LG,10 | apreikšdamas jiems save bei savo valios planą ir pašvęsdamas
39 LG,10 | namais. [...] Įdiegsiu juose savo įstatymą, įrašysiu jiems
40 LG,10 | naująją sandorą, tai yra savo krauju patvirtintą naują
41 LG,10 | 16, 18), nes įsigijo ją savo krauju (plg. Apd 20, 28),
42 LG,10 | plg. Apd 20, 28), pripildė savo Dvasios, aprūpino tinkamomis
43 LG,10 | ištikimybės, bet išliktų verta savo Viešpaties sužadėtinė ir
44 LG,11 | karaliją bei kunigus savo Dievui ir Tėvui“ (Apr 1,
45 LG,11 | 10). Mat pakrikštytieji savo atgimimu ir Šventosios Dvasios
46 LG,11 | juos pašaukė iš tamsos į savo nuostabią šviesą (plg. 1
47 LG,11 | Tarnaujantysis kunigas savo turima šventąja galia ugdo
48 LG,11 | ją Dievui, o tikintieji savo karališkąja kunigyste susijungia
49 LG,12 | nusidėdami sužeidė ir kuri savo meile, pavyzdžiu ir maldomis
50 LG,12 | 16); ji net ragina juos savo noru jungtis su Kristaus
51 LG,12 | savotiškoje namų Bažnyčioje tėvai savo vaikams turi būti pirmi
52 LG,12 | Viešpaties pašaukiami kiekvienas savo keliu siekti tobulybės to
53 LG,12(21)| Kiekvienas turi iš Dievo savo dovaną (idion echei charisma),
54 LG,13 | sakramentus bei tarnybas; savo dovanas dalydama „kiekvienam
55 LG,14 | prigimtį ir išsklaidytuosius savo vaikus galiausiai vėl suburti
56 LG,14 | Tuo tikslu Dievas atsiuntė savo Sūnų, paskyręs jį visatos
57 LG,14 | tikslu Dievas atsiuntė ir savo Sūnaus Dvasią, Viešpatį
58 LG,14 | į kurio miestą jos neša savo dovanas bei turtus (plg.
59 LG,14 | praturtina kitas ir visą Bažnyčią savo turimomis dovanomis. Šitaip
60 LG,14 | kurie eina šventąją tarnybą savo brolių gerovei, tiek pagal
61 LG,14 | siauresniu keliu, skatina brolius savo pavyzdžiu. Todėl ir bažnytinėje
62 LG,14 | dalinės Bažnyčios, turinčios savo tradicijas, tačiau nepažeidžiančios
63 LG,15 | Sinodas pirmiausia kreipia savo žvilgsnį į tikinčiuosius
64 LG,15 | Kristus, esąs tarp mūsų savo kūne, kuris yra Bažnyčia.
65 LG,16 | priima ir kitus sakramentus savo Bažnyčiose ar bažnytinėse
66 LG,16 | jos pašvenčiamoji galia savo dovanomis bei malonėmis
67 LG,16 | vylusis ir veikusi, ragindama savo vaikus apsivalyti ir atsinaujinti,
68 LG,17 | Kristus (plg. Rom 9, 4–5), savo išrinktumu didžiai brangi
69 LG,17 | 4). Iš tiesų kas ne dėl savo kaltės nepažįsta Kristaus
70 LG,18 | Kristaus mokinys įpareigotas savo išgalėmis skleisti tikėjimą35.
71 LG,19 | gausinti Viešpats Kristus savo Bažnyčioje įsteigė įvairias
72 LG,19 | tarnautojai iš tikrųjų tarnauja savo broliams, idant visi, priklausantys
73 LG,20 | norėjo, dvylika paskyrė savo palydovais ir pasiuntiniais
74 LG,21 | patikėtoji užduotis būtų tęsiama, savo tiesioginiams bendradarbiams
75 LG,21 | Dievo vietoje vadovaudami savo ganomai kaimenei48 kaip
76 LG,22 | jis nesiliauja dalyvavęs savo vyskupų sambūryje53 ir per
77 LG,22 | aukštybių, jis įjungia į savo kūną naujus narius; galiausiai
78 LG,22 | patys rankų uždėjimu perdavė savo padėjėjams dvasinę dovaną (
79 LG,22(55)| kunigystės tarnybai... vykdyk savo kuniguose savo slėpinio
80 LG,22(55)| vykdyk savo kuniguose savo slėpinio visumą…“ – Id.
81 LG,23 | popiežiumi, Petro įpėdiniu, kaip savo galva, kurio viršenybės
82 LG,23 | Mat Romos popiežius pagal savo kaip Kristaus vietininko
83 LG,23 | bendrijos tąsa, kartu su savo galva – Romos popiežiumi
84 LG,23 | 18–19), jį paskyrė visos savo kaimenės ganytoju (plg.
85 LG,23 | kolegijai, esančiai vienybėje su savo galva (Mt 18, 18; 28, 16–
86 LG,23 | ištikimai pripažindami savo galvos viršenybę ir valdžią,
87 LG,23 | viršenybę ir valdžią, veikia savo galia tikinčiųjų ir net
88 LG,24 | vienybės pradas bei pamatas savo dalinėje Bažnyčioje67, suformuotoje
89 LG,24 | kiekvienas vyskupas atstovauja savo Bažnyčiai, o visi drauge
90 LG,24 | tiesa, kad gerai valdydami savo Bažnyčią kaip visuotinės
91 LG,25 | pareigos, Viešpaties pavestos savo tautos ganytojams, yra tikras
92 LG,26 | vaisių, ir budriai gina savo kaimenę nuo gresiančių klaidų (
93 LG,26 | Kristaus vardu paskelbtą savo vyskupo sprendimą dėl tikėjimo
94 LG,26 | Išganytojas panoro suteikti savo Bažnyčiai, kai ji apibrėžia
95 LG,26 | vyskupų kolegijos galva, pačių savo pareigų dėka yra neklystantis,
96 LG,26 | mokytojas, stiprinantis savo brolių tikėjimą (plg. Lk
97 LG,27 | susirinkimuose, kurie, susibūrę apie savo ganytojus, Naujajame Testamente
98 LG,27 | vadinami bažnyčiomis86. Savo vietovėse jos tikrai yra
99 LG,27 | sprendimu pritaikant juos savo vyskupijai.~Tad vyskupai,
100 LG,27 | vaisingą teikimą tvarko savo autoritetu92, šventina tikinčiuosius.
101 LG,27 | rūpestingai raginantys ir mokantys savo tautą ištikimai ir pagarbiai
102 LG,27 | ištikimai ir pagarbiai atlikti savo vaidmenį liturgijoje, ypač
103 LG,27 | šventojoje aukoje. Galiausiai savo vadovaujamiesiems jie turi
104 LG,27 | vadovaujamiesiems jie turi padėti savo gyvenimo pavyzdžiu, susilaikydami
105 LG,28 | įtikinėjmais, pavyzdžiais, taip pat savo autoritetu ir šventąja valdžia,
106 LG,28 | naudotis ja gali vien tam, kad savo kaimenę pagausintų tiesa
107 LG,28 | pareigą Viešpačiui leisti savo valdiniams įstatymus, teisti
108 LG,28 | ir kasdienis rūpinimasis savo avimis, ir jie nelaikytini
109 LG,28 | visiškai teisingai vadinami savo valdomų žmonių „prievaizdais“95.
110 LG,28 | 45) ir paaukoti už avis savo gyvybės (plg. Jn 10, 11).
111 LG,28 | Teneatsisako jis išklausyti savo valdinių, kuriuos globoja
112 LG,28 | kuriuos globoja kaip tikrus savo vaikus, ragindamas uoliai
113 LG,28 | Rom 1, 14–15) ir raginti savo tikinčiuosius darbuotis
114 LG,28 | Kristaus ir Jėzus Kristus – savo Tėvo, idant visa būtų vieningai
115 LG,29 | tai yra vyskupus, padarė savo pašventimo ir pasiuntinybės
116 LG,29 | dalininkais98, o vyskupai savo tarnybos pareigas įvairiu
117 LG,29 | įgaliojimų ir, naudodamiesi savo galia, priklauso nuo vyskupų,
118 LG,29 | Naujojo Testamento kunigai102. Savo tarnybos laipsniu būdami
119 LG,29 | visiems skelbia Dievo žodį. Savo šventąsias pareigas jie
120 LG,29 | maldas (plg. Žyd 5, 1–4). Savo galios dalimi atlikdami
121 LG,29 | tarnauti Dievo tautai. Su savo vyskupu jie sudaro vieną
122 LG,29 | težvelgia į vyskupą kaip į savo tėvą ir pagarbiai jam tepaklūsta.
123 LG,29 | tepaklūsta. O vyskupas težiūri į savo bendradarbius kunigus kaip
124 LG,29 | nelyginant Kristus, vadinąs savo mokinius nebe tarnais, bet
125 LG,29 | vyskupų kolegijai ir pagal savo pašaukimą bei malonę tarnauja
126 LG,29 | tevadovauja ir tetarnauja savo vietinei bendruomenei, kad
127 LG,29 | 1 ir t.). Teatmena, jog savo kasdiene elgsena ir rūpinimusi
128 LG,31 | Šventasis Sinodas noriai kreipia savo žvilgsnį į tuos krikščionis,
129 LG,32 | pasaulietišką profesiją. Tačiau dėl savo ypatingo pašaukimo svarbiausia
130 LG,32 | šventajai tarnybai. O vienuoliai savo luomu nepaprastai ryškiai
131 LG,32 | spinduliuodami pirmiausia savo gyvenimo liudijimu, tikėjimu,
132 LG,35 | pasauliečių pastangomis tęsti savo liudijimą ir tarnavimą,
133 LG,35 | tarnavimą, gaivina juos savo Dvasia ir nepaliaudamas
134 LG,35 | kuriuos glaudžiai sujungia su savo gyvenimu ir uždaviniu, jis
135 LG,35 | jis taip pat suteikia dalį savo kunigystės pareigų, įgalindamas
136 LG,36 | Kristus, didysis pranašas, ir savo gyvenimo liudijimu, ir žodžio
137 LG,36 | paskelbęs Tėvo karalystę, savo pranašavimo uždavinį vykdo
138 LG,36 | palaimingojo gyvenimo viltį. Savo pavyzdžiu ir liudijimu ji
139 LG,36 | pasauliečiai gali ir turi savo vertinga veikla evangelizuoti
140 LG,36 | daugelis jų paskiria visas savo jėgas apaštalavimo darbui,
141 LG,37 | plg. Fil 2, 8–9), įžengė į savo karalystės garbę. Visa jam
142 LG,37 | nuolankumu ir kantrumu atvestų savo brolius pas Karalių, kuriam
143 LG,37 | Viešpats trokšta plėsti savo karalystę – tiesos ir gyvybės,
144 LG,37 | taikai, veiksmingiau pasiektų savo tikslą. Šį uždavinį turi
145 LG,37 | pasauliečiams. Tad tepanaudoja savo patirtį pasaulio dalykų
146 LG,37 | labiau ir labiau apšvies savo išganingąja šviesa visą
147 LG,38 | pagalbos117. Tepareiškia jiems savo reikalus ir pageidavimus
148 LG,38 | juos įpareigoja pareikšti savo nuomonę apie dalykus, liečiančius
149 LG,38 | pagarbą ir meilę tiems, kurie savo šventomis pareigomis atstovauja
150 LG,38 | jiems pavyzdžiu Kristus, savo klusnumu iki mirties atvėręs
151 LG,38 | tenepamiršta malda pavesti Dievui savo vyresniųjų, budinčių dėl
152 LG,38 | Įšventintieji ganytojai savo ruožtu tepripažįsta ir teskatina
153 LG,38 | užsidegimą, ir pasauliečiai savo jėgomis lengviau įsijungia
154 LG,38 | Bažnyčia, sustiprinta visų savo narių, galės veiksmingiau
155 LG,38 | galės veiksmingiau atlikti savo misiją pasaulio gyvenime.~
156 LG,39 | Visi kartu ir kiekvienas savo ruožtu turi maitinti pasaulį
157 LG,40 | mylėjo Bažnyčią kaip savo sužadėtinę, atidavė už ją
158 LG,40 | susivienijo su ja kaip su savo Kūnu ir, dovanodamas Šventąją
159 LG,40 | pavieniuose asmenyse, kurie savo gyvenimu siekia meilės tobulybės,
160 LG,41 | paskelbė visiems ir kiekvienam savo mokiniui, kad ir kokia būtų
161 LG,41 | siela, visu protu ir visomis savo jėgomis (plg. Mk 12, 30),
162 LG,41 | yra Dievo pašaukti ne dėl savo darbų, bet pagal jo paties
163 LG,41 | privalo išlaikyti ir tobulinti savo gyvenimu. Apaštalas ragina,
164 LG,42 | dalininkais. Kiekvienas pagal savo gabumus ir pareigas privalo
165 LG,42 | nuolankiai ir tvirtai atlikti savo tarnybą. Šitaip atliekama,
166 LG,42 | pareigas125, nebijotų aukoti savo gyvybės už avis ir, tapę
167 LG,42 | 1 Pt 5, 3), taip pat ir savo pavyzdžiu kasdien vestų
168 LG,42 | malonės, kasdien atlikdami savo pareigas, teauga Dievo ir
169 LG,42 | melsdamiesi ir atnašaudami auką už savo žmones ir visą Dievo tautą,
170 LG,42 | maitindami ir puoselėdami savo veiklą kontempliacijos gausa
171 LG,42 | kunigai, ypač tie, kurie dėl savo šventimų vadinasi vyskupijų
172 LG,42 | didžiadvasiškas bendradarbiavimas su savo vyskupu.~Vyriausiojo Kunigo
173 LG,42 | slėpiniams129, turi sergėti savo tyrumą nuo bet kokios ydos,
174 LG,42 | pareigoms, turi stengtis savo dvasia ir širdimi atitikti
175 LG,42 | širdimi priimtus iš Dievo savo vaikus išmokyti krikščionių
176 LG,42 | meilės, kuria Kristus pamilo savo Sužadėtinę ir už ją atidavė
177 LG,42 | naštas, pačiu kasdieniu savo darbu siekti aukštesnio,
178 LG,42 | malonių Dievas, pašaukęs jus į savo amžinąją garbę Kristuje,
179 LG,42 | visi Kristaus tikintieji savo gyvenimo sąlygomis, pareigomis
180 LG,43 | pasilieka jame“ (1 Jn 4, 16). Savo meilę Dievas įliejo į mūsų
181 LG,43 | Jėzus, Dievo Sūnus, parodė savo meilę, paaukodamas už mus
182 LG,43 | labiau už tą, kuris aukoja savo gyvybę už Kristų ir savo
183 LG,43 | savo gyvybę už Kristų ir savo brolius (plg. 1 Jn 3, 16;
184 LG,43 | Viešpats Evangelijoje duoda savo mokiniams133. Tarp jų svarbią
185 LG,43 | Bažnyčia džiaugiasi, regėdama savo glėbyje daug vyrų ir moterų,
186 LG,43 | neturtą ir atsižadėdami savo valios. Eidami tobulumo
187 LG,43 | įpareigojami siekti šventumo ir savo luomo tobulumo. Todėl visi
188 LG,43 | tesistengia tinkamai tvarkyti savo polinkius, kad pasaulio
189 LG,44 | dovana, kurią Bažnyčia iš savo Viešpaties priėmė ir jo
190 LG,44 | jose gali saugiau vykdyti savo vienuoliškus įžadus, likti
191 LG,45 | kitokiais šventaisiais ryšiais, savo pobūdžiu panašiais į įžadus,
192 LG,45 | neperskiriamu ryšiu susijungusį su savo Sužadėtine Bažnyčia. ~Kadangi
193 LG,45 | pareiga pagal išgales ir savo pašaukimo pobūdį arba malda,
194 LG,45 | Bažnyčios narius uoliai atlikti savo krikščioniškojo pašaukimo
195 LG,45 | labiau atpalaiduodamas savo narius nuo žemės rūpesčių,
196 LG,46 | Ez 34, 14), jai pavesta savo įstatymais išmintingai nustatyti,
197 LG,46 | pakeitimus. Taip pat ji savo autoritetu budi ir saugo,
198 LG,46 | Šventasis Tėvas, naudodamasis savo pirmenybe visoje Bažnyčioje
199 LG,46 | O vienuoliai, atlikdami savo pareigas Bažnyčiai ypatingu
200 LG,46 | vienybė bei santarvė144.~Savo patvirtinimu Bažnyčia ne
201 LG,47 | pažangai nekliudo, bet pačia savo prigimtimi labai daug padeda.
202 LG,47 | niekas tenemano, kad dėl savo pasišventimo vienuoliai
203 LG,47 | bendruomenei. Nors kartais savo amžininkams jie tiesiogiai
204 LG,49 | žmogumi ir jame žengiantis į savo tikslą, bus tobulai atnaujintas
205 LG,49 | jis pasiuntė mokiniams savo gaivinančią Dvasią ir per
206 LG,49 | Dvasią ir per ją įsteigė savo Kūną, tai yra Bažnyčią –
207 LG,49 | sujungia su savimi ir maitina savo paties Kūnu ir Krauju, idant
208 LG,49 | Krauju, idant padarytų juos savo garbingojo gyvenimo dalininkais.
209 LG,49 | uždavinį ir darbuojamės savo išganymui (plg. Fil 2, 12).~
210 LG,49 | Dvasios pradmenis, dūsaujame savo viduje (plg. Rom 8, 23)
211 LG,49 | kūną ir padarys jį panašų į savo garbingąjį kūną“ (Fil 3,
212 LG,49 | kad pasirodytų garbingas savo šventuosiuose ir nuostabus
213 LG,50 | Bažnyčia~49. Kai Viešpats ateis savo didybėje, o drauge su juo
214 LG,50 | giedame tą pačią garbės giesmę savo Dievui. Juk visi, kurie
215 LG,50 | tarnaudami Viešpačiui ir savo kūne papildydami trūkstamas
216 LG,51 | apaštalai ir kankiniai, savo pralietu krauju įvykdę aukščiausią
217 LG,51 | kuriuo kiekvienas pagal savo padėtį ir sąlygas, nepaisydami
218 LG,51 | Dievas gyvai atskleidžia savo artumą ir veidą. Per juose
219 LG,51 | kalba ir duoda mums ženklą savo karalystės158, į kurią,
220 LG,51 | gyventojams liudijimas pačia savo prigimtimi yra nukreiptas
221 LG,51 | Dievą, nuostabų ir garbingą savo šventuosiuose163.~Mūsų vienybė
222 LG,52 | karštumas, kuriuo didesnei savo ir Bažnyčios gerovei iš
223 LG,53 | pilnatvei, [...] atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, [...]
224 LG,53 | kurią Viešpats įsteigė kaip savo kūną. Joje tikintieji, laikydamiesi
225 LG,54 | ir Atpirkėjo Motina. Dėl savo Sūnaus nuopelnų kilnesniu
226 LG,54 | Kristaus „narių motina […], savo meile padėdama Bažnyčioje
227 LG,56 | žmogiškąją prigimtį, idant savo kūno slėpiniais išlaisvintų
228 LG,57 | paskirtoji Motina pareikštų savo sutikimą prieš Sūnui įsikūnijant,
229 LG,57 | kaip Viešpaties tarnaitė savo Sūnaus asmeniui ir darbui,
230 LG,57 | Ireniejus, „paklusdama tapo ir savo, ir visos žmonių giminės
231 LG,57 | Todėl nemaža senųjų Tėvų savo pamoksluose linkę kartu
232 LG,58 | piemenims ir išminčiams savo pirmgimį Sūnų, kurio gimimas
233 LG,58 | šventovėje besirūpinantį savo Tėvo reikalais. Sūnaus atsakymo
234 LG,58 | visa tai apmąstydama laiko savo širdyje (plg. Lk 2, 41–51).~
235 LG,59 | vestuvėse, užjausdama kitus, savo užtarimu nulėmė Mesijo Jėzaus
236 LG,59 | skaudžiai kentėjo drauge su savo Viengimiu ir motinos širdimi
237 LG,60 | 1, 14). Marija taip pat savo maldomis prašė dovanoti
238 LG,60 | metu buvo pridengusi ją savo šešėliu. Galiausiai apsaugota,
239 LG,60 | Karalienė, kad taptų panašesnė į savo Sūnų, viešpačių Viešpatį (
240 LG,61 | ir iš kurio semiasi visą savo galią. Tai jokiu būdu netrukdo,
241 LG,62 | Sūnumi, ji ypatingu būdu savo klusnumu, tikėjimu, viltimi
242 LG,62 | su Atpirkėju, vykdančiu savo uždavinį – atkurti antgamtinį
243 LG,63 | jai ištikimai pareiškus savo sutikimą, kurį nesvyruodama
244 LG,63 | amžinojo išganymo dovanas186. Savo motiniška meile ji rūpinasi
245 LG,63 | motiniška meile ji rūpinasi savo Sūnaus broliais, kurie,
246 LG,64 | su Sūnumi Atpirkėju, ir savo ypatingomis malonėmis bei
247 LG,65 | duotosios priesaikos ir, sekdama savo Viešpaties Motina, Šventosios
248 LG,66 | šventumu. Todėl jie kelia savo akis į Mariją, šviečiančią
249 LG,66 | ir darosi vis panašesnė į savo Sužadėtinį. Juk Marija,
250 LG,66 | gerbiama, veda tikinčiuosius į savo Sūnų bei jo auką ir meilę
251 LG,66 | Bažnyčia darosi vis panašesnė į savo iškilnųjų Provaizdį, nuolat
252 LG,66 | klausydama Dievo valios. Todėl ir savo apaštalavimo darbe Bažnyčia
253 LG,67 | slegiami tikintieji visada bėga savo maldomis192. Ypač po Efezo
254 LG,68 | pripažinimą ir skatina mus mylėti savo Motiną sūniška meile bei
255 LG,70 | ir žmonių Motiną, kad ji, savo maldomis padėjusi gimstančiai
256 LG,70 | bendrystėje užtartų mus savo Sūnui, iki vģsos tautų šeimos –
257 LG,70 | vadinamos, ir dar nepažįstančios savo Išganytojo – taikoje ir
258 DV,3 | Apreiškimo prigimtis~2. Dėl savo gerumo ir išminties Dievas
259 DV,3 | apsireikšti ir atskleisti savo valios slėpinį (plg. Ef
260 DV,3 | juos pakviesti ir priimti į savo bendrystę. Tą apreiškimo
261 DV,3 | apie žmogaus išganymą visa savo gelme mums sušvinta Kristuje,
262 DV,4 | žmonėms liudija apie save savo kūriniais (plg. Rom 1, 19–
263 DV,5 | Žyd 1, 1–2). Jis pasiuntė savo Sūnų – amžinąjį Žodį, apšviečiantį
264 DV,5 | Tėvą (plg. Jn 14,9). Pačiu savo buvimu ir pasirodymu, žodžiais
265 DV,6 | nuolat tobulina tikėjimą savo dovanomis.~
266 DV,8 | kurią jis pats įvykdė ir savo lūpomis skelbė kaip kiekvienos
267 DV,8 | išlaikoma, apaštalai paliko savo įpėdinius vyskupus, „perduodami
268 DV,8 | vyskupus, „perduodami jiems savo pačių mokymo pareigas“10.
269 DV,9 | tikėjimą. Taip Bažnyčia savo mokymu, gyvenimu ir apeigomis
270 DV,9 | gilinimosi, visa svarstant savo širdyje (plg. Lk 2, 19 ir
271 DV,9 | Dievas be perstojo kalbasi su savo mylimojo Sūnaus Sužadėtine.
272 DV,11 | šventoji tauta, kartu su savo ganytojais ištvermingai
273 DV,11(14)| kunigu sujungta tauta ir savo ganytoją sekanti kaimenė“.~
274 DV,11 | Bažnyčios Magisteriumui16, kuris savo autoritetu naudojasi Kristaus
275 DV,12 | būdami įrankiai, naudojosi savo sugebėjimais bei jėgomis18,
276 DV,13 | tam tikromis aplinkybėmis, savo meto bei kultūros sąlygomis,
277 DV,14 | mūsų prigimtį, prisiderino savo kalba“27. Juk Dievo žodžiai,
278 DV,17 | Naujajame29. Nors Kristus savo krauju įsteigė Naująją Sandorą (
279 DV,17 | įgyja ir parodo visą savo reikšmę Naujajame Testamente (
280 DV,17 | 26; 2 Kor 3, 14–16), kurį savo ruožtu jos nušviečia ir
281 DV,18 | mums pristatomas ir parodo savo jėgą Naujojo Testamento
282 DV,18 | parodė Tėvą bei save patį. Savo darbą jis užbaigė mirtimi,
283 DV,20 | Mat jie rašė, remdamiesi savo pačių atmintimi bei prisiminimais
284 DV,21 | kaip pažadėjo, buvo su savo apaštalais (plg. Mt 28,
285 DV,22 | ir tebelaiko svarbiausia savo tikėjimo taisykle, nes,
286 DV,22 | su didžia meile pasitinka savo vaikus ir kalbasi su jais.
287 DV,24 | kad galėtų nuolat maitinti savo vaikus dieviška kalba. Todėl
288 DV,26 | išore, pats neklausąs jo savo vidumi“38. Juk jie, ypač
289 SC,2 | priežasties taip pat laiko savo uždaviniu rūpintis liturgijos
290 SC,4 | apie dalykus, kurie pačia savo prigimtimi liestų ir kitas.~
291 SC,6 | laiko pilnatvei, pasiuntė savo Sūnų, kūnu tapusį Žodį,
292 SC,6 | atliko Viešpats Kristus, ypač savo palaimintosios kančios,
293 SC,7 | praneštų, jog Dievo Sūnus savo mirtimi ir prisikėlimu išvadavo
294 SC,7 | bei mirties ir perkėlė į savo Tėvo karalystę, bet ir tam,
295 SC,8 | eucharistiniais pavidalais. Jis yra savo galia sakramentuose; kam
296 SC,8 | pats Kristus21. Jis yra savo žodyje, kaip pats kalba,
297 SC,8 | Kristus visuomet įtraukia savo mylimąją Sužadėtinę Bažnyčią,
298 SC,8 | Bažnyčią, kuri šaukiasi savo Viešpaties ir per jį garbina
299 SC,10 | Kristų, ir grįžtųsi nuo savo kelių, darydami atgailą24.
300 SC,13 | jis taip pat turi eiti į savo kambarį melstis Tėvui, esančiam
301 SC,14 | vestų žmones, nes liturgija savo prigimtimi stovi už jas
302 SC,15 | Todėl sielų ganytojai visa savo pastoracine veikla bei deramu
303 SC,16 | turi būti tinkamai parengti savo pareigoms tam tikslui skirtuose
304 SC,17 | išdėstyti kiekvienas pagal savo dalyko vidinius reikalavimus
305 SC,20 | Tevadovauja šioje srityje savo kaimenei ne tik žodžiu,
306 SC,23 | kunigui, nevalia ko nors savo nuožiūra liturgijoje pridėti,
307 SC,25 | Rytų, tiek Vakari apeigos savo garbinga tradicija.~
308 SC,29 | tiek tikintysis, atlikdamas savo pareigą, tedaro visa ir
309 SC,30 | tarnybą. Tad tevykdo jie savo uždavinį su tokiu nuoširdžiu
310 SC,34 | liturgijoje Dievas kalba savo žmonėms, Kristus tebeskelbia
311 SC,42 | Vyskupą reikia laikyti savo kaimenės vyriausiuoju kunigu,
312 SC,43 | nei visur pats būti visos savo bendrijos priekyje, jis
313 SC,44 | Šventosios Dvasios veikimu savo Bažnyčioje. Ji įspaudžia
314 SC,45 | vadovybei, turės tvarkyti savo krašto liturginę pastoraciją,
315 SC,47 | komisijos būtinai turi derinti savo veiklą; neretai jas patartina
316 SC,48 | išduotas, įsteigė eucharistinę savo kūno ir kraujo auką. Taip
317 SC,48 | kraujo auką. Taip jis pratęsė savo kryžiaus auką per amžius,
318 SC,48 | Sužadėtinei Bažnyčiai patikėjo savo mirties ir prisikėlimo atminimą –
319 SC,64 | kuo greičiau teparengia savo regiono reikmėms, įskaitant
320 SC,84 | kunigiškąjį darbą Kristus tęsia savo Bažnyčioje, kuri ne tik
321 SC,96 | įpareigoti chorui teisės ar savo konstitucijų, – visą tarnybą;~
322 SC,98 | visiškai ar dalinai atleisti savo valdinius nuo Dievo tarnybos
323 SC,99 | instituto nariai, atlikdami savo konstitucijų įsakytą kurią
324 SC,99 | mažąsias valandas“, jei jos savo sandara panašios į Dievo
325 SC,123 | viršūnė – bažnytinė dailė. Dėl savo prigimties ji linksta tam
326 SC,124 | apeigoms, idant šitaip galėtų savo balsu įsijungti į tą nuostabią
327 SC,128 | Tačiau visi dailininkai, savo talento vedami norintys
328 GS,4 | Dvasios vadovaujama, gavo iš savo Steigėjo. Kadangi siekiama
329 GS,5 | žmonija yra įžengusi į naują savo istorijos amžių, kuriam
330 GS,5 | Taip smarkiai išplėtęs savo galias, žmogus ne visuomet
331 GS,5 | visuomet pajėgia palenkti jas savo tarnybai. Sengdamasis geriau
332 GS,5 | Sengdamasis geriau įžvelgti savo dvasios vidų, dažnai jis
333 GS,5 | Pasaulis labai gyvai jaučia savo vienybę bei visų tarpusavio
334 GS,6 | protas tarsi irgi išplečia savo valdas anapus laiko ribų:
335 GS,6 | vis daugiau galvoja apie savo demografinio prieaugio numatymą
336 GS,7 | gyvenamąją vietą, keičia ir savo gyvenimo būdą.~Šitaip nuolat
337 GS,7 | tebėra vystymosi stadijoje ir savo kraštuose siekia industrializacijos
338 GS,8 | ima maištauti; suvokdami savo reikšmę visuomenės gyvenimui,
339 GS,8 | ir auklėtojai, atlikdami savo pareigas, neretai susiduria
340 GS,9 | noro taikiai gyventi, ir savo ideologiją skleidžiančios
341 GS,10 | privalo vis labiau įtvirtinti savo viešpatavimą kūrinijai,
342 GS,10 | padėtų išreikšti ir ugdyti savo vertybes. ~Daugelis griežtai
343 GS,10 | srityje ir laisvai vaidinti savo vaidmenį pasaulio scenoje.
344 GS,10 | pragyvenimą, bet ir darbu ugdyti savo asmeninius talentus, netgi
345 GS,10 | derantį gyvenimą, panaudodami savo gerovei visa, ko šiandienis
346 GS,10 | privalo teisingai panaudoti savo sukeltas jėgas, kurios gali
347 GS,11 | kaip kūrinys jis patiria savo daugeriopą ribotumą; antra
348 GS,11 | ribotumą; antra vertus, jaučia savo neribotus siekimus ir aukštesnio
349 GS,11 | visą reikšmę suteikti vien savo proto išradingumu. Tačiau
350 GS,11 | miręs ir prikeltas Kristus4 savo Dvasia teikia žmogui šviesos
351 GS,11 | idant šis galėtų atitikti savo aukščiausią pašaukimą. Ji
352 GS,13 | įstengiantis pažinti ir mylėti savo Kūrėją, jo paskirtas būti
353 GS,13 | Davei jam valdžią visiems savo rankų darbams, visa pavergei
354 GS,13 | pavidalas. Mat žmogus giliausia savo prigimtimi yra visuomeninė
355 GS,13 | nei gyventi, nei išplėtoti savo gebėjimų.~O Dievas, kaip
356 GS,14 | pradžioje jis papiktnaudžiavo savo laisve, sukildamas prieš
357 GS,14 | geisdamas be Dievo pasiekti savo tikslą. Pažinę Dievą, žmonės
358 GS,14 | patirtis. Juk, žvelgdamas į savo širdį, žmogus patiria esąs
359 GS,14 | atsisakydamas pripažinti Dievą savo pradžia, jis taip pat suardė
360 GS,14 | pat suardė deramą ryšį su savo galutiniu tikslu, o drauge
361 GS,14 | tamsybių. Žmogus net pamato savo paties jėgomis neįstengiąs
362 GS,15 | sielos vienybėje žmogus pačia savo kūnine sąranga aprėpia medžiaginio
363 GS,15 | šitaip jame pasiekiančius savo viršūnę ir pakylėjamus įsijungti
364 GS,15 | kūno gyvenimo. Priešingai, savo kūną, kaip Dievo sukurtą
365 GS,15 | žmonių bendruomenės pradas. Savo vidujybe jis iškyla virš
366 GS,15 | gelmę grįžtaatsigręždamas į savo širdį, kur jo laukia Dievas,
367 GS,15 | Dievo akivaizdoje nulemia savo likimą. Tad pripažindamas
368 GS,16 | teisingai galvoja, manydamas savo protu stovįs virš viso daiktų
369 GS,16 | pasaulio. Uoliai lavindamas savo talentus, ilgainiui jis
370 GS,17 | Sąžinės orumas~16. Savo sąmonės gelmėse žmogus aptinka
371 GS,17 | to venk. Tad žmogus turi savo širdyje Dievo įrašytą įstatymą,
372 GS,17 | sąžinė klysta, neprarasdama savo orumo. Tačiau to negalima
373 GS,18 | Dievas norėjo žmogų „palikti savo paties išminčiai“19, idant
374 GS,18 | aistrų nelaisvės, siekia savo tikslo, laisvai rinkdamasis
375 GS,18 | turės Dievo teisme pateikti savo gyvenimo apyskaitą, ką padaręs
376 GS,19 | Jis teisingai vadovaujasi savo širdies nuojauta, baisėdamasi
377 GS,19 | ir kratydamasis visiškos savo asmens žūties ir neatšaukiamo
378 GS,19 | grąžins mums būklęį, kurią dėl savo kaltės praradome. Juk Dievas
379 GS,19 | amžinai susijungti su juo visa savo prigimtimi, tapus jo nenykstamo
380 GS,19 | dieviško gyvenimo dalininku. Savo mirtimi išvadavęs žmogų
381 GS,19 | Kristus šią pergalę pasiekė savo prisikėlimu22. Tad kiekvienam
382 GS,20 | bendrauti su Dievu. Jau pačia savo kilme jis kviečiamas kalbėtis
383 GS,20 | kalbėtis su Dievu; juk jis turi savo būtį tik dėl to, kad Dievas,
384 GS,20 | nepripažįsta ir neatsiduoda savo Kūrėjui. Tačiau daugelis
385 GS,20 | tyčia stengiasi užsklęsti savo širdį Dievui ir vengti tikėjimo
386 GS,20 | tikėjimo aiškinimu, arba ir savo religinio, moralinio bei
387 GS,21 | sau tikslas, vienintelis savo istorijos kūrėjas ir statytojas.
388 GS,21 | Šį mokymą gali stiprinti savo galios pajutimas, žmogui
389 GS,21 | Ji tvirtina, kad religija savo prigimtimi kliudo šiam išvadavimui;
390 GS,21 | mokslo sekėjai, paėmę į savo rankas valdžią, smurtingai
391 GS,22 | tikėjimas privalo parodyti savo vaisingumą, pripildydamas
392 GS,22 | tikintys ir netikintys, turi savo darbu tinkamai statyti šį
393 GS,22 | Evangeliją.~Bažnyčia gerai žino savo skelbiamu mokymu atitinkanti
394 GS,22 | viltį tiems, kurie nusivylę savo aukštesne paskirtimi. Tas
395 GS,23(29)| ouk anērethē), bet išlaikė savo būklę ir būvį“. – Plg. Chalkedono
396 GS,23 | avinėlis, laisvai pralietu savo krauju jis pelnė mums gyvenimą.
397 GS,23 | jūsų mirtinguosius kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse“ (
398 GS,23 | gniuždantia. Kristus prisikėlė, savo mirtimi sunaikindamas mirtį,
399 GS,25 | į tą vieną posakį: Mylėk savo artimą kaip save patį...
400 GS,26 | privalo būti žmogaus asmuo, savo prigimtimi reikalingas visuomeninio
401 GS,26 | talentus ir įgalina jį atitikti savo pašaukimą.~Iš visuomeninių
402 GS,26 | daug padeda asmeniui eiti savo pašaukimo, taip pat ir religinio,
403 GS,27 | informuojamam, elgtis pagal savo sąžinę, išsaugoti savo gyvenimo
404 GS,27 | pagal savo sąžinę, išsaugoti savo gyvenimo privatumą ir naudotis
405 GS,28 | nepelnytai kenčiąs dėl savo nepadarytos nuodėmės, ar
406 GS,29 | jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo.
407 GS,29 | aš jums sakau: mylėkite savo priešus, gera darykite tiems,
408 GS,29 | jūsų nekenčia, melskitės už savo persekiotojus ir šmeižėjus“ (
409 GS,31 | tuomet, kai kiekvienas, pagal savo išgales ir kitų reikmes
410 GS,31 | lengvabūdiškumu kelia pavojų savo pačių ir kitų gyvybėms. ~
411 GS,32 | sąlygos neleis įsisąmoninti savo orumo ir atitikti savo pašaukimo,
412 GS,32 | įsisąmoninti savo orumo ir atitikti savo pašaukimo, pašvenčiant jėgas
413 GS,32 | žmogus tarsi tūno auksiniame savo kiaute. Priešingai, laisvė
414 GS,33 | bendruomenės narius. Atskleisdamas savo planą, tuos išrinktuosius
415 GS,33 | išrinktuosius Dievas pavadino „savo tauta“ (Iš 3, 7–12) ir su
416 GS,33 | Jis savanoriškai pakluso savo tėvynes įstatymams. Jis
417 GS,33 | įstatymams. Jis panoro gyventi savo laikų ir krašto darbininko
418 GS,33 | mirties ir prisikėlimo jis savo Dvasios dovana įsteigė naują
419 GS,33 | meile. Jis sujungė juos savo kūne, kuris yra Bažnyčia,
420 GS,33 | garbins Dievą kaip jo ir savo brolio Kristaus mylima šeima.~ ~
421 GS,34 | Iškylanti problema~33. Žmogus savo darbu ir talentu visada
422 GS,34 | stengėsi plačiau išskleisti savo gyvenimą. O šiandien, ypač
423 GS,34 | šiandien žmogus pasirūpina savo paties sumanumu.~Regint
424 GS,35 | užsimojimas amžių būvje gerinti savo gyvenimo būklę pats savaime
425 GS,35 | pelnydami sau ir šeimai duoną, savo veikla gerai tarnauja visuomenei,
426 GS,35 | visuomenei, teisėtai gali laikyti savo veiklą Kūrėjo darbo plėtojimu,
427 GS,35 | jog darbai, kuriuos žmonės savo sugebėjimais ir pajėgomis
428 GS,36 | ko išmoksta, išskleidžia savo gabumus, peržengia savo
429 GS,36 | savo gabumus, peržengia savo ribas ir pakyla aukščiau
430 GS,36 | nariui, ugdyti ir įgyvendinti savo pašaukimo pilnatvę. ~
431 GS,37 | pačios bendruomenės turi savo dėsniingumus bei vertę,
432 GS,37 | sukūrimu visi daiktai yra gavę savo patvarumą, tiesą, gėrį,
433 GS,38 | jų grupės rūpinasi vien savo, o ne kitų reikalais. Todėl
434 GS,38 | tikrajai žmonių laimei, laiko savo pareiga pakartoti apaštalo
435 GS,39 | nusidėjėlius, iškentęs mirtį67, savo pavyzdžiu Kristus moko,
436 GS,39 | taikos ir teisingumo keliu. Savo prisikėlimu tapęs Viešpačiu
437 GS,39 | dabar veikia žmonių širdyse savo Dvasios galybe. Jis ne tik
438 GS,39 | šeima stengiasi padaryti savo pačios gyvenimą žmoniškesnį
439 GS,39 | žemiškajai žmonių tarnybai ir ta savo tarnyba puoselėtii dirvą
440 GS,40 | dabar yra žemėje; ji pasieks savo atbaigą atėjus Viešpačiui.~ ~
441 GS,41 | trikdo nuodėmė. Siekdama savo išganingojo tikslo, Bažnyčia
442 GS,41 | veikdama per pavienius savo narius ir visą bendruomeną,
443 GS,41 | tiek žmonių bendruomenės savo talentais ir veikla. Čia
444 GS,42 | išugdymą ir vis didėjantį savo teisių atskleidimą ir patvirtinimą.
445 GS,42 | neaiškiai, norės pažinti savo gyvenimo, veiklos ir mirties
446 GS,42 | Dievas, sukūręs žmogų pagal savo paveikslą ir atpirkęs iš
447 GS,42 | Kristaus, žmogumi tapusio savo Sūnaus, apreiškimu. Kiekvienas,
448 GS,43 | priemonėmis.~Be to, kadangi savo misijos ir prigimties dėka
449 GS,43 | visuomenine sistema, dėl savo universalumo ji gali būti
450 GS,43 | pripažįsta jai tikrą laisvę savo uždaviniui vykdyti. Todėl
451 GS,43 | vykdyti. Todėl Bažnyčia ragina savo vaikus, taip pat ir visus
452 GS,44 | stengtis ištikimai atlikti savo žemiškąsias pareigas, vadovaujantis
453 GS,44 | būsimojo92, mano galį apleisti savo žemiškąsias pareigas. Jie
454 GS,44 | gyvenimas – kitoje. Apleisdamas savo laikinąsias pareigas, krikščionis
455 GS,44 | pareigas, krikščionis apleidžia savo pareigas artimui, netgi
456 GS,44 | Dievui, ir kelia pavojų savo amžinąjam išganymui. Sekdami
457 GS,44 | Kristaus žinią drauge su savo kunigais, kad visa žemiškoji
458 GS,44 | ganytojai teatmena, kad savo kasdiene elgsena ir rūpinimusi97
459 GS,44 | teparodo, kad Bažnyčia pačiu savo buvimu ir visomis turimomis
460 GS,44 | Dvasios dėka tebėra ištikima savo Viešpaties sužadėtinė ir
461 GS,44 | pat žino, kiek, plėtodama savo santykius su pasauliu, turi
462 GS,44 | Bažnyčia nesiliauja raginusi savo vaikų „apsivalyti ir atsinaujinti,
463 GS,45 | naudos Bažnyčiai. Juk nuo pat savo istorijos pradžios Bažnyčia
464 GS,45 | žmonių įvairios pagalbos tiek savo bendruomenei, tiek pavieniams
465 GS,45 | bendruomenei, tiek pavieniams savo vaikams. Mat kas tik pagal
466 GS,45 | ir galinti laimėti net iš savo priešininkų ir persekiotojų
467 GS,46 | išaukštino ir pasodino savo dešinėje, paskirdamas gyvųjų
468 GS,48 | sutuoktiniams bei tėvams atlikti savo kilnųjį uždavinį; laukdami
469 GS,49 | taikai ir klestėjimui. Savo prigimtiniu pobūdžiu santuokos
470 GS,49 | kūnas“ (Mt 19, 6), glaudžiu savo asmenų bei veiklos sujungimu
471 GS,49 | kitados Dievas bendravo su savo tauta per meilės bei ištikimybės
472 GS,49 | stiprinami ir tarsi pašventinami savo luomo pareigoms ir kilnumui111
473 GS,49 | sakramento galia atlikdami savo santuokos ir šeimos pareigas,
474 GS,49 | motinystės pareigų bei kilnumo, savo vaikus uoliai auklės, ypač
475 GS,49 | ištikimybe bei gražiu visų savo narių bendradarbiavimu.~
476 GS,50 | tobulinti ir pakylėti ypatinga savo malonės bei meilės dovana.
477 GS,50 | gyvenimą115, negana to, dosniu savo veiklumu vis tobulėja ir
478 GS,50 | meilės darną bei rūpestingą savo vaikų auklėjimą, taip pat
479 GS,50 | atsinaujinimo. Jaunuoliai jau savo šeimos židinyje turi būti
480 GS,51 | žmones padaryti ypatingais savo kūrimo darbo dalininkais,
481 GS,51 | didinančio ir turtinančio savo šeimą, meile.~Sutuoktiniai
482 GS,51 | aiškintojai. Todėl šias savo pareigas jie atliks su žmogaus
483 GS,51 | sprendimą, siekdami tiek savo, tiek jau gimusių arba dar
484 GS,51 | medžiagines ir dvasines savo padėties bei laiko aplinkybes,
485 GS,51 | laiko aplinkybes, paisydami savo šeimos bendruomenės, laikinosios
486 GS,51 | teįsisąmonina turį elgtis ne pagal savo valią, bet visuomet vadovaudamiesi
487 GS,52 | sutuoktiniams darniai tvarkyti savo gyvenimą ir kad jie gali
488 GS,53 | Tačiau kad ji galėtų pasiekti savo gyvenimo ir paskirties pilnatvę,
489 GS,53 | galėtų atsakingai įžvelgti savo pašaukimą, neišskiriant
490 GS,53 | labui. Pasaulietinė valdžia savo šventa pareiga telaiko tikrojo
491 GS,53 | santuokos ir šeimos gerovę tiek savo gyvenimo pavyzdžiu, tiek
492 GS,53 | organizacijos, ypač šeimų sąjūdžiai, savo teikiamomis žiniomis bei
493 GS,53 | kad sekdami Kristumi, savo gyvenimo pradmeniu121, savo
494 GS,53 | savo gyvenimo pradmeniu121, savo pašaukimo džiaugsmais ir
495 GS,53 | džiaugsmais ir aukomis bei savo ištikima meile liudytų tą
496 GS,53 | Viešpats apreiškė pasauliui savo mirtimi ir prisikėlimu122.~ ~
497 GS,54 | tik per kultūrą, tai yra savo prigimties gėrybių ir vertybių
498 GS,54 | atskleidžia daugialypes savo dvasios ir kūno dovanas,
499 GS,54 | perduoda ir išlaiko didžius savo dvasios patyrimus ir troškimus,
500 GS,54 | semiasi gėrybių tolesniems savo žmogiško asmens bei piliečio
1-500 | 501-1000 | 1001-1227 |