1-500 | 501-502
bold = Main text
Document, Number grey = Comment text
1 LG,5 | meldžiasi ir liudija, kad jie yra įsūnyti vaikai (plg.
2 LG,7 | iš šeimos ir jungtuvių. Jie naudojami jau pranašų knygose.~
3 LG,8 | plaukia Kristaus gyvybė, nes jie sakramentais paslaptingu
4 LG,10 | Tada aš būsiu jų Dievas, ir jie bus mano tauta. [...] Visi,
5 LG,10 | iš žydų ir pagonių, kad jie ne kūnu, bet Dvasia suaugtų
6 LG,12 | kultui; atgimę Dievo vaikais, jie žmonių akivaizdoje privalo
7 LG,12 | Sutvirtinimo sakramentu jie tobuliau sujungiami su Bažnyčia,
8 LG,12 | gyvenimo versmė ir viršūnė, jie Dievui atnašauja dievišką
9 LG,12 | stiprindamiesi Kristaus kūnu, jie akivaizdžiai išreiškia Dievo
10 LG,15 | mintimis, žodžiais ir darbais, jie susilauks ne išganymo, bet
11 LG,16 | sustiprindama net tada, kai jie žudomi. Šitaip Dvasia visus
12 LG,20 | plg. Rom 1, 16), idant jie, būdami jo galios dalininkai,
13 LG,20 | Šiam uždaviniui vykdyti jie buvo pilnatviškai sutvirtinti
14 LG,21 | nes Evangelija, kurią jie turi skelbti, kiekvienu
15 LG,24 | Kristaus potvarkiu ir priesaku jie yra įpareigoti rūpintis
16 LG,24 | plg. Mt 5, 10). Galiausiai jie turi skatinti visokeriopą
17 LG,24 | visuotinės Bažnyčios dalį, jie veiksmingai prisideda prie
18 LG,24 | krikščionių giminę72. Tad jie, tiek patys tiesiogiai,
19 LG,26 | ir sena (plg. Mt 13, 52); jie rūpinasi, kad tikėjimas
20 LG,26 | tačiau net pasklidę pasaulyje jie neklystamai skelbia Kristaus
21 LG,26 | dieviškajam tikėjimo lobiui, jie negauna83.~
22 LG,27 | pilnatvės. Žodžio tarnyba jie perteikia Dievo galybę tikinčiųjų
23 LG,27 | šventina tikinčiuosius. Jie tvarko krikšto, kuriuo tikintiesiems
24 LG,27 | kunigystės dalininkais, teikimą. Jie yra pirminiai sutvirtinimo
25 LG,27 | Galiausiai savo vadovaujamiesiems jie turi padėti savo gyvenimo
26 LG,28 | 26–27). Valdžia, kurią jie asmeniškai vykdo Kristaus
27 LG,28 | rūpinimasis savo avimis, ir jie nelaikytini Romos popiežių
28 LG,29 | 5) pareigų dalininkai, jie visiems skelbia Dievo žodį.
29 LG,29 | Savo šventąsias pareigas jie pirmiausia atlieka per Eucharistijos
30 LG,29 | sergantiems tikintiesiems jie dažniausia atlieka susitaikinimo
31 LG,29 | ir Galvos, pareigas105, jie telkia Dievo šeimą kaip
32 LG,29 | veda pas Tėvą. Kaimenėje jie šlovina jį dvasia ir tiesa (
33 LG,29 | plg. Jn 4, 24). Galiausiai jie darbuojasi pamokslaudami
34 LG,29 | mokydami (plg. 1 Tim 5, 17); jie tiki tuo, ką apmąstydami
35 LG,29 | tautai. Su savo vyskupu jie sudaro vieną kunigiją109,
36 LG,29 | siela susijungę su vyskupu, jie tarsi perkelia jį patį į
37 LG,29 | Paklusdami vyskupo autoritetui, jie šventina ir valdo jiems
38 LG,29 | vaikų gerovės, tesistengia jie prisidėti prie visos vyskupijos
39 LG,29 | Tikinčiaisiais, kuriuos jie dvasiškai pagimdė krikštu
40 LG,29 | kasdiene elgsena ir rūpinimusi jie turi parodyti tikrąjį kunigo
41 LG,29 | gyvenimą. Kaip geri ganytojai, jie privalo ieškoti ir tų (plg.
42 LG,30 | vyskupu bei jo kunigais, jie tarnauja Dievo tautai liturgijos,
43 LG,31 | Bažnyčios gerovės. Taip pat jie žino esą Kristaus paskirti
44 LG,32 | karališkosios pareigos dalininkais. Jie vykdo Bažnyčioje ir pasaulyje
45 LG,32 | svarbiausia ir pirmiausia jie skirti šventajai tarnybai.
46 LG,32 | tvarkant pagal Dievo valią. Jie gyvena pasaulyje, tai yra
47 LG,32 | atlikdami skirtąsias pareigas jie lyg koks raugas prisidėtų
48 LG,32 | laikinuosius dalykus, su kuriais jie glaudžiai susieti, kad visa
49 LG,34 | pasauliečiai, kad ir kas jie būtų, kaip gyvi Bažnyčios
50 LG,34 | Rom 16, 3 tt.). Be to, jie tinka tam, kad hierarchija
51 LG,36 | šios vilties teneslepia jie sielos gelmėse, bet, nuolat
52 LG,36 | tarnautojų trūksta arba jie yra siaučiančio persekiojimo
53 LG,37 | pasidalijo su mokiniais, kad jie taip pat taptų karališkai
54 LG,37 | reikštis. Tai darydami, jie suteiks moralinę vertę kultūrai
55 LG,37 | kurios plaukia iš to, kad jie yra žmonijos visuomenės
56 LG,38 | dėl mūsų sielų, už kurias jie turės tarsi pateikti apyskaitą,
57 LG,41 | iš Dievo gautąjį šventumą jie privalo išlaikyti ir tobulinti
58 LG,41 | gyvenimu. Apaštalas ragina, kad jie gyventų, „kaip pridera šventiesiems“ (
59 LG,42 | Išrinkti kunigystės pilnatvei, jie apdovanojami sakramento
60 LG,42 | evangelinių dorybių. Tai darydami, jie visiems šviečia nenuilstamos
61 LG,42 | dėl teisybės, težino, jog jie yra ypatingai suvienyti
62 LG,43 | kaip reikalauja Įstatymais, jie dėl Dievo palenkia save
63 LG,47 | kartais savo amžininkams jie tiesiogiai nepadeda, gilesniu
64 LG,51 | melstis už mirusius, kad jie būtų išvaduoti iš nuodėmių“ (
65 LG,52 | Dievo šlovei. Tad temoko jie tikinčiuosius, kad tikrąjį
66 LG,52 | Antra vertus, tepaaiškina jie tikintiesiems, kad mūsų
67 LG,58 | reikalais. Sūnaus atsakymo jie nesupranta, bet Motina visa
68 LG,66 | nuodėmę augti šventumu. Todėl jie kelia savo akis į Mariją,
69 LG,68 | Bažnyčios liturgines apeigas, jie teisingai tenušviečia palaimintosios
70 LG,68 | šaltiniu. Rūpestingai tevengia jie tokių žodžių ir darbų, kurie
71 DV,9 | laikytis paveldo, kurio jie išmoko per gyvą žodį arba
72 DV,9 | dvasinių dalykų, kuriuos jie patiria, giluminio suvokimo,
73 DV,10 | susiję ir bendrauja. Juk abu jie plaukia iš to paties šaltinio
74 DV,18 | plg. Ef 3, 4–6 gr.), kad jie skelbtų Evangeliją, pažadintų
75 DV,19 | apaštalai skelbė, paskui jie patys ir kiti jų meto apaštališkos
76 DV,20 | tikra ir nuoširdu34. Mat jie rašė, remdamiesi savo pačių
77 DV,22 | visiems laikams parašyti, jie nepakeistą pateikia paties
78 DV,23 | atsiskyrusiaisiais broliais, jie galės būti naudojami visų
79 DV,25 | Dievo žodį; būdami įkvėpti, jie tikrai yra Dievo žodis.
80 DV,26 | neklausąs jo savo vidumi“38. Juk jie, ypač šventojoje liturgijoje,
81 DV,26 | Kristaus.“ 39 Tad noromis jie tesigilina į patį šventąjį
82 DV,26 | pagirtinai sklinda. Tačiau jie teatmena, jog Šventojo Rašto
83 SC,7 | Evangeliją visai kūrinijai14, jie praneštų, jog Dievo Sūnus
84 SC,7 | palaidoti ir prisikėlę16, jie gauna įsūnystės dvasią, „
85 SC,7 | valgydami Viešpaties vakarienę, jie skelbia jo mirtį, iki jis
86 SC,10 | įtikėti ir atsiversti: „Kaipgi jie šauksis to, kurio neįtikėjo?
87 SC,11 | velykinių sakramentų pasotinti“, jie taptų vienos maldingos širdies26;
88 SC,18 | tinkamu vadovavimu, kad jie pajėgtų suprasti šventąsias
89 SC,18 | liturgijos dvasia. Teišmoksta jie taip pat stropiai laikytis
90 SC,19 | šventosios apeigos reiškia, kad jie galėtų gyventi liturgijos
91 SC,22 | reikia sutvarkyti taip, kad jie aiškiau atskleistų šventus
92 SC,27 | veiksmai nėra privatūs; jie yra šventimas Bažnyčios,
93 SC,27 | priklauso visam Bažnyčios kūnui, jie išreiškia jį ir kartu jį
94 SC,27 | pavienius to kūno narius jie paliečia įvairiopai – pagal
95 SC,30 | liturginę tarnybą. Tad tevykdo jie savo uždavinį su tokiu nuoširdžiu
96 SC,41 | ypatingų sunkumų, tebūnie jie parengiami padedant tos
97 SC,42 | katedros bažnyčioje. Tebūna jie įsitikinę, kad Bažnyčia
98 SC,60 | garbinti; būdami ženklai, jie tarnauja ir mokymui. Jie
99 SC,60 | jie tarnauja ir mokymui. Jie ne tik remiasi tikėjimu,
100 SC,60 | vadinami tikėjimo sakramentais. Jie ne tik suteikia malonę,
101 SC,70 | apeigos, reiškiančios, jog jie priimami į Bažnyčios bendrystę.~
102 SC,87 | 1 Tes 5, 17), juo uoliau jie šlovins Dievą Valandų malda.
103 SC,91 | sėkmingiau tai vyktų, teįgyja jie geresnį liturgijos ir Biblijos,
104 SC,120 | tebūnie uoliai rūpinamasi, kad jie kiek galėdami geriau pajėgtų
105 SC,121 | kitus instrumentus, jei jie tinka arba gali būti pritaikyti
106 SC,122 | turtinti jos lobyną.~Tekuria jie tikros bažnytinės muzikos
107 SC,125 | stropiai rūpinamasi, kad jie tiktų liturginiams veiksmams
108 SC,126 | šventus paveikslus, tačiau jie išstatytini saikingai ir
109 SC,130 | bažnytinės dailės kūriniai, idant jie išmoktų branginti bei saugoti
110 GS,2 | atgarsio jų širdyse. Juk jie yra bendruomenėn susibūrę
111 GS,5 | savęs, kur dabar visa eina, jie yra slegiami nerimo. Toks
112 GS,8 | reikšmę visuomenės gyvenimui, jie nori jame kuo greičiau įgyti
113 GS,11 | neduota kito vardo, kuriuo jie galėtų būti išgelbėti5.
114 GS,12 | krikščionys ir žmonija, kuriai jie priklauso, vieni kitiems
115 GS,14 | neišmintingai širdžiai aptemus, jie tarnavo verčiau kūriniui,
116 GS,18 | užsidegę jos siekia. Ir jie teisūs. Tik dažnai klaidingai
117 GS,19 | sužadindamas viltį, kad jie Dieve įgijo tikrąjį gyvenimą.~
118 GS,20 | tarsi sumenksta; atrodo, kad jie labiau linkę pabrėžti žmogų,
119 GS,20 | klausimo nekelia; atrodo, kad jie visai nejunta religinio
120 GS,22 | tarpusavio meilė, kuomet jie, vieningi dvasia, darbuojasi
121 GS,26 | struktūrose. Galiausiai jie kyla iš žmonių egoizmo bei
122 GS,28 | panašūs dalykai yra gėdingi, jie nuodija žmogiškąją civilizaciją,
123 GS,31 | sveikatos apsaugos arba eismo; jie nepagalvoja, kad tokiu lengvabūdiškumu
124 GS,32 | auklėti jaunuolius, jog jie, kad ir kokia būtų jo visuomeninė
125 GS,32 | sudarančiuose sambūriuose, jie turi rasti juose vertybių,
126 GS,33 | 32. Sukūręs žmones, kad jie gyventų ne pavieniui, o
127 GS,35 | Kūrėjo varžovas. Priešingai, jie yra įsitikinę, jog žmonijos
128 GS,37 | padaro juos tokius, kokie jie yra. Todėl tebūnie mums
129 GS,39 | paskyrę žmonių gyvenimui, jie siektų ateities, kurioje
130 GS,43(90)| žmones prie Dievo, idant jie besąlygiškai jam pasišvęstų...
131 GS,44 | savo žemiškąsias pareigas. Jie pamiršta, kad tikėjimas
132 GS,44 | kaip pasaulio piliečiai, jie ne tik laikysis kiekvienai
133 GS,44 | tikrais tų sričių žinovais. Jie noromis bendradarbiaus su
134 GS,44 | jo galia, reikalui esant jie nedvejodami apmąstys ir
135 GS,44 | sprendimą, arba kad tam jie skirti. Verčiau patys pasauliečiai,
136 GS,44 | autoriteto. Visuomet tesistengia jie nuoširdžiu pokalbiu vieni
137 GS,44 | visame Bažnyčios gyvenime, jie privalo ne vien stengtis
138 GS,44 | krikščioniškosios dvasios; jie taip pat pašaukti santykiuose
139 GS,44 | elgsena ir rūpinimusi97 jie rodo pasauliui Bažnyčios
140 GS,44 | vienuoliais ir tikinčiaisiais jie teparodo, kad Bažnyčia pačiu
141 GS,44 | labiausiai reikia. Studijomis jie kruopščiai tepasirengia
142 GS,44 | ryžtingai su jais kovoti, idant jie nekenktų Evangelijos skleidimui.
143 GS,47 | principai ir šviesa. Tegu jie vadovauja krikščionims ir
144 GS,48 | pastangų dar gražesnių vaisių, jie stengiasi jas remti.~Tačiau
145 GS,49 | vertybėmis ir tikslais105. Jie visi labai svarbūs žmonių
146 GS,49 | kitam padeda ir tarnauja; jie išgyvena tos vienybės prasmę
147 GS,49 | gera, kurį patyrė iš tėvų, jie atsilygins dėkinga dvasia,
148 GS,49 | pasitikėjimu; kaip vaikai jie padės tėvams patekus į vargą
149 GS,50 | išties deramu būdu atlikti, jie ženklina ir ugdo abipusį
150 GS,51 | laikyti ypatingu uždaviniu, jie yra Dievo Kūrėjo meilės
151 GS,51 | Todėl šias savo pareigas jie atliks su žmogaus ir krikščionio
152 GS,51 | tardamiesi, bendromis pastangomis jie priims teisingą sprendimą,
153 GS,52 | tvarkyti savo gyvenimą ir kad jie gali patekti į tokias aplinkybes,
154 GS,53 | gyvenimo būdą. Tuomet susituokę jie įstengs sukurti šeimą ir
155 GS,53 | Taip nugalėdami kliūtis, jie aprūpins šeimas tuo, kas
156 GS,54 | gėrybių ir vertybių plėtojimą, jie pasiekia tikrą ir visišką
157 GS,63 | tikėjimo gyvenimui. Priešingai, jie gali sužadinti dvasią tiksliau
158 GS,63 | literatūra ir menas. Mat jie siekia ištirti ypatingą
159 GS,63 | tobulinti save ir pasaulį; jie siekia atskleisti žmogaus
160 GS,63 | liturgijos reikalavimus, jie kelia mintis į Dievą135.~
161 GS,63 | teikiamas žinias tejungia jie su krikščioniškąja morale
162 GS,63 | tobulėjančia technika. Taip jie pajėgs visa vertinti ir
163 GS,65 | ir kuriai pasaulio šaliai jie priklausytų. Taigi ekonominė
164 GS,67 | gauti teisingą atlygį, kad jie, kaip dažnai atsitinka,
165 GS,68 | gyvenimui puoselėti. Negana to, jie taip pat turėtų gauti progą
166 GS,70 | į bendrus ta prasme, kad jie galėtų būti naudingi ne
167 GS,70 | visiškai nepakeičiamais, jei jie nebeatitinka mūsų laikų
168 GS,70 | abejingumą visuomenei, idant jie nesikratytų prisiimtų pareigų
169 GS,72 | pratęsimu. Galiausiai, kadangi jie skatina atlikti pareigą
170 GS,72 | Neturėdami jokių garantijų, jie gyvena tokioje asmeninėje
171 GS,73 | pavieniui, tiek bendrai veikdami jie tešviečia pavyzdžiu. Įsigiję
172 GS,75 | gėrio siekimui154. Todėl jie kuria įvairių formų politines
173 GS,75 | istorijos pažangos. Tačiau jie visuomet turi padėti ugdyti
174 GS,76 | politine drąsa teatsideda jie visų gerovei.~
175 GS,77 | krikščionių veiksmai, kuriuos jie pavieniui arba bendrai atlieka
176 GS,77 | skiriami nuo tų, kuriuos jie drauge su savo ganytojais
177 GS,78 | palaimintais taikos kūrėjus, „nes jie bus vadinami Dievo vaikais“ (
178 GS,79 | Tačiau kiek, jungiami meilės, jie nugali nuodėmę, tiek nugalima
179 GS,79 | iki išsipildys žodžiai: „Jie perkals savo kalavijus į
180 GS,80 | žemės dalyse dar ir dabar jie kasdien tęsia naikinamąjį
181 GS,87 | piliečių tobulėjimas. Teatmena jie, jog pažanga atsiranda ir
182 GS,87 | uždavinius vykdyti. Todėl jie turi pasirūpinti savo psichologiniu
183 GS,87 | ir vargingesnėmis šalimis jie stropiai teatsižvelgia į
184 GS,87 | santykius tvarkyti taip, kad jie atitiktų teisingumo reikalavimus. ~
185 GS,92 | visiems mūsų laikų žmonėms, ar jie Dievą tiki, ar tik neaiškiai
186 GS,94 | ir vykdančiais žmonėmis, jie turi atlikti šioje žemėje
187 ChD,2 | jis juos šventino, kad ir jie šlovintų žemėje Tėvą ir
188 ChD,4 | kaimenės dalyse pareigas jie atlieka kiekvienas paskirai
189 ChD,7 | Bažnyčią14. Ypač tesirūpina jie tomis pasaulio šalimis,
190 ChD,7 | Bažnyčios dalys. Galiausiai jie tesistengia pagal išgales
191 ChD,8 | Labiausiai broliška dvasia jie tesijungia su tais vyskupais,
192 ChD,10 | ir darbų pasiskirstymą15. Jie taip pat pageidauja, kad,
193 ChD,12 | valdymo uždavinį. Tačiau jie tepripažįsta įstatymų numatytas
194 ChD,14 | supratimas – su meilumu, jie turi pasižymėti kalbos aiškumu,
195 ChD,16 | vyskupai teatmena, jog jie paimti iš žmonių ir paskirti
196 ChD,16 | pašaukimą26. Teatmena, jog jie įpareigoti meile, nuolankumu
197 ChD,16 | pavyzdį. Taip tešventina jie patikėtąsias Bažnyčias,
198 ChD,17 | šeimą tesuburia ir teišugdo jie taip, kaip visi, įsisąmoninę
199 ChD,17 | tam atsidedančius. Telaiko jie kunigus nelyginant sūnumis
200 ChD,17 | medžiagine kunigų būkle, kad jie galėtų šventai bei maldingai
201 ChD,17 | visuomeninėmis sąlygomis, kuriomis jie gyvena, panaudodami tam
202 ChD,26 | vyskupijos vyskupo autoritetą, jie galėtų veiksmingai darbuotis
203 ChD,26 | vyskupo rūpesčių, todėl jie savo pareigas teeinie taip,
204 ChD,26 | Be to, vyskupijos vyskupo jie teklauso ir visuomet jį
205 ChD,29 | vyskupijų kunigams, nes jie, inkardinuoti arba paskirti
206 ChD,29 | Viešpaties kaimenės dalį. Taip jie visi sudaro vieną kunigiją
207 ChD,29 | pareigomis, vyskupo nurodymu jie pagal išgales dosniai teparemia
208 ChD,30 | vyskupo, kurio vyskupijoje jie veikia, rūpestingai globai.~
209 ChD,31 | Bažnyčios nariais. Todėl jie tebendradarbiauja su kitais
210 ChD,31 | tikėjime, viltyje ir meile, jie augtų Kristuje, o krikščioniškoji
211 ChD,31 | pažinimą. Šiam švietimui jie tepraš ne tik vienuolių
212 ChD,31 | meilė ir pagarba. Tepadeda jie vieni kitiems patarimais,
213 ChD,34 | gerovės.~Siekti šių tikslų jie pirmiausia privalo malda,
214 ChD,35 | kunigystės pareigoms, idant ir jie galėtų būti uolūs vyskupų
215 ChD,35 | ankstesniais laikais. Todėl ir jie pagrįstai priskirtini prie
216 ChD,36 | apaštalavimo darbams, savo pareigas jie privalo atlikti kaip tikri
217 ChD,36 | viešąjį Dievo kultą (nebent jie būtų kitų apeigų), rūpindamiesi
218 ChD,38 | išklausę vieni kitų nuomonės, jie galės šventai jungti savo
219 PO,3 | kunigija, per Jėzų Kristų jie atnašauja Dievui dvasines
220 PO,3 | paskyrė tarnautojais, idant jie tikinčiųjų bendruomenėje
221 PO,3 | panašius į Kunigą Kristų, idant jie galėtų veikti paties Kristaus
222 PO,4 | Viešpaties pavestajam darbui19. Jie negalėtų būti Kristaus tarnautojai,
223 PO,4 | žemiškasis. Antra vertus, jie nepajėgtų tarnauti žmonėms,
224 PO,4 | ypatingu būdu reikalauja, kad jie nesupanašėtų su šiuo pasauliu21.
225 PO,4(20) | apsaugotum juos nuo piktojo. Jie nėra iš pasaulio, kaip ir
226 PO,5 | kūrinijai“ (Mk 16, 15) 28, jie kurtų bei didintų Dievo
227 PO,5(28) | davei tikėjimo mokytojus, ir jie pripildė pasaulį tų antrinių
228 PO,5 | nagrinėti Kristaus šviesoje, jie visuomet privalo skelbti
229 PO,5 | labiau paveikti klausytojus, jie privalo ne tik bendrai ir
230 PO,6 | teišugdo tikinčiuosius, kad jie galėtų himnais ir dvasinėmis
231 PO,7 | elgdamiesi kuo žmoniškiausiai. Jie privalo ne įtikti žmonėms45,
232 PO,8 | vyskupų luomu55. Tą bendravimą jie geriausiai parodo liturgine
233 PO,8 | Šventosios Dvasios dovana, todėl jie yra vyskupų padėjėjai ir
234 PO,8(56) | cap. VII // PL 83, 787: „Jie vadovauja Kristaus Bažnyčiai,
235 PO,8 | vyskupo tarnyboje, į kurią jie įjungiami kunigystės šventinimų
236 PO,9 | brolybės. Tačiau ypatingu būdu jie sudaro vieną kunigiją vyskupijoje,
237 PO,9 | eina įvairias pareigas, jie tarnauja žmonėms ta pačia
238 PO,9 | kunigiška tarnyba. Visi jie siunčiami bendomis jėgomis
239 PO,10 | tikintieji tesuvokia, kad ir jie turi prievolių savo kunigams.
240 PO,10 | jiems malda ir darbu, kad jie įstengtų lengviau nugalėti
241 PO,11 | jei tik įmanoma, tenebūnie jie siunčiami pavieniui, bet
242 PO,12 | išorinės ir vidinės laisvės, jie galėtų būti vyskupų pašaukti.
243 PO,12 | suprasdami Bažnyčios reikalus, jie būtų pasirengę pašaukusiam
244 PO,13 | Kristų. Kaip Galvos tarnai, jie, būdami vyskupų bendradarbiai,
245 PO,13 | nes priimdami šventimus, jie naujai pašvenčiami Dievui
246 PO,13 | dovanotas šventumas, kurio dėka jie tampa tikrais vyrais96.~
247 PO,13 | kunigų gyvenimą, jei tik jie paklūsta juos gaivinančiai
248 PO,14 | Dievo žodžio tarnautojai, jie kasdien skaito ir girdi
249 PO,14 | tą žodį priimti ir patys, jie taps vis tobulesniais Viešpaties
250 PO,14 | tinkamiau perteikti kitiems99, jie giliau įžvelgs „nesuvokiamus
251 PO,14 | pačiu žodžio perdavimu jie glaudžiau susijungs su mokytoju
252 PO,14 | su Kristumi bendraudami, jie įsijungs į Dievo meilę,
253 PO,14 | žmonių šventinimui. Todėl jie kviečiami gyvenime daryti
254 PO,14 | stiprindamiesi Kristaus kūnu, jie visa širdimi įsijungia į
255 PO,14 | maistą. Teikdami sakramentus, jie irgi jungiasi su Kristaus
256 PO,14 | kad kiekvienu momenetu jie pasirengę teikti atgailos
257 PO,14 | šventovę (plg. Žyd 10, 19), jie artinasi į Dievą „tyra širdimi
258 PO,14 | tikėjimu“ (Žyd 10, 22). Jie sudeda tvirtą viltį į savo
259 PO,14 | Būdami bendruomenės vadovai, jie puoselėja savyje sielų ganytojui
260 PO,14 | idant tie būtų išganti110. Jie nuolat stengiasi kaskart
261 PO,15 | pastoracinės meilės darbuose jie atras kunigiškojo tobulumo
262 PO,15 | tai yra suvokti, kiek jie atitinka evangelinės Bažnyčios
263 PO,16 | dieviškasis darbas, kuriam jie pašaukti Šventosios Dvasios119,
264 PO,16 | ar menkos jos būtų. Taip jie išlaiko ir stiprina būtiną
265 PO,16 | Bažnyčios vadovais; šitaip jie padeda statyti Kristaus
266 PO,17 | skaičiui žmonių. Tad šiuo būdu jie žmonių akivaizdoje išpažįsta
267 PO,17 | juos pas Kristų130; taip jie atvaizduoja Dievo panorėtas
268 PO,17 | apsireikšiančias ateityje131. Be to, jie tampa gyvu ženklu jau dabar
269 PO,18 | kaip Dievo dovanas. Nors jie gyvena pasaulyje, visuomet
270 PO,18 | tarsi juo nesinaudotų135, jie pasieks tą laisvę, kurios
271 PO,18 | asmeninei žmogaus pažangai. Tad jie tebūnie dėkingi už visa,
272 PO,18 | kuo susiduria, teištiria jie tikėjimo šviesoje, idant
273 PO,18 | meilės darbams. Tad tenežiūri jie į bažnytines pareigas kaip
274 PO,18 | reikia dovanai ir duoti141; jie mokėjo ir apsčiai turėti,
275 PO,19 | garbinimo dvasios, kuria jie kartu su pavestąja jiems
276 PO,21 | tikintieji, kurių gerovei jie ir darbuojasi, yra tikrai
277 PO,22 | nebūgštaudami dėl savo ateities, jie galės geriau laikytis evangelinio
278 PO,23 | meilei juose ugdyti158, jie su visišku pasitikėjimu
279 OT | vienuoliai, kad ir kokių apeigų jie būtų. Todėl, nors šie nuostatai
280 OT | kunigams, deramai atsižvelgiant jie taikytini ir kitiems.~
281 OT,3 | bendruomenės pareiga; pirmiausia jie skatintini išties krikščionišku
282 OT,3 | puoselėdami pašaukimus. Telenkia jie jaunuolių dvasią į kunigystę
283 OT,4 | bendradarbiaujančių su tėvais, jie čia tegyvena tokį gyvenimą,
284 OT,4 | tebūnie tvarkomos taip, kad jie be kliūčių galėtų tęsti
285 OT,5 | tikrus sielų ganytojus7. Jie tebūnie rengiami žodžio
286 OT,5 | kalba ir gyvensena. Tebūnie jie rengiami kulto ir šventinimo
287 OT,6 | Viešpaties maldos žodžius: „Kad jie būtų viena“ (plg. Jn 17,
288 OT,8 | klierikų skaičius yra didelis, jie tebūnie tinkamai paskirstyti
289 OT,9 | artima draugyste14. Tegul jie taip gyvena velykiniu Viešpaties
290 OT,9 | patikėsimus žmones. Tebūnie jie išmokomi ieškoti Kristaus
291 OT,9 | tarnyboje15. Teišmoksta jie matyti Viešpatį vyskupe,
292 OT,9 | ir žmonėse, pas kuriuos jie siunčiami, ypač vargšuose,
293 OT,10 | veikdami išvien su konfratrais, jie liudytų tą vienybę, kuri
294 OT,10 | prie Kristaus17. Tesimoko jie didžiadvasiškai jungtis
295 OT,10 | labai aiškiai tesuvokia, jog jie skirti ne viešpatauti ir
296 OT,10 | sunkumų. Tačiau tenežiūri jie į savo būsimąjį darbą tik
297 OT,11 | santuokinės bendruomenės, jie jungsis su Viešpačiu nepadalyta
298 OT,11 | visiems viskuo22. Tebūnie jie giliai įsisąmoninę, jog
299 OT,11 | malonės skatinami ir padedami, jie tesistengs savo gyvenimu
300 OT,11 | didžiadvasiškai apsvarstę, jie galės visiškai pasišvęsti
301 OT,11 | apsaugos priemones, teišmoksta jie taip įausti santuokos atsisakymą
302 OT,12 | dvasios stiprybė ir apskritai jie teišmoksta branginti dorybes,
303 OT,12 | auklėtinių amžiui taip, kad jie, palaipsniui išmokdami tvardytis
304 OT,13 | šventimams reikalaujamą amžių; jie taip pat nutars, ar reikalautina,
305 OT,17 | Šventojo Sinodo nuostatais, jie galėtų darbuotis visų krikščionių
306 OT,19 | studentų ugdymas, ypač jei jie dar nėra gavę kunigystės
307 OT,20 | Lygiai uoliai tesirengia jie padėti vienuoliams ir vienuolėms
308 OT,21 | vadovybės reikalavimus. Taip pat jie tebūnie gerai išmokomi skatinti
309 OT,22 | ir per atostogas, tebūnie jie įvesdinami į pastoracinį
310 OT | Dekreto nuostatus, teneša jie gausių, niekada nenykstančių
311 PC,2 | širdis (plg. Rom 5, 5), jie vis labiau ir labiau gyvena
312 PC,2 | apimančiu savęs dovanojimu jie susijungia su Kristumi,
313 PC,3 | Bažnyčios reikmėmis, idant jie, tikėjimo šviesoje išmintingai
314 PC,6 | evangelinių patarimų įžadais jie atsiliepė į dievišką pašaukimą,
315 PC,6 | Mat visą savo gyvenimą jie atidavė jo tarnybai; tai
316 PC,6 | priėmė Bažnyčios, težino jie įsipareigoję tarnauti ir
317 PC,7 | dvasinį gyvenimą. ~Taip jie, stiprindamiesi dieviškojo
318 PC,8 | užima garbingą vietą. Mat jie aukoja Dievui išskirtinę
319 PC,10 | savitą pobūdį, teatnaujina jie senąsias tradicijas ir taip
320 PC,11 | šventuosius šventimus, idant jie galėtų atlikti reikiamas
321 PC,12 | pasauliečius ir dvasininkus. Todėl jie ypač tesistengia visiškai
322 PC,12 | vykdyti apaštalavimą, kuriam jie ir įsteigti.~Tačiau aiškiai
323 PC,13 | darbams. Taip pasišvęsdami, jie visiems Kristaus tikintiesiems
324 PC,13 | Taip pat teneapleidžia jie prigimtinių priemonių, padedančių
325 PC,13 | ir kūno sveikatai. Tuomet jie nebus veikiami klaidingų
326 PC,13 | emocinės brandos. Tebūnie jie ne tik perspėjami dėl skaistumą
327 PC,15 | 28; Jn 10, 14–18). Taip jie tampriau susisaisto tarnauti
328 PC,15 | pavestiesiems uždaviniams atlikti, jie prisideda prie Kristaus
329 PC,15 | prisiimdami uždavinius, jie bendradarbiautų, rodydami
330 PC,19 | pasirengę savo pareigoms, visi jie tebūnie reikiamai supažindinami
331 PC,20 | privalu rimtai pasverti, ar jie būtinos arba bent labai
332 PC,22 | uždrausta priimti novicijus, ir jie, jei įmanoma, tebūnie sujungti
333 PC,26 | yra visiems taisyklė“1, jie nuolat augs ir neš vis gausesnių
334 AA,3 | ir pasaulyje5. Konkrečiai jie apaštalauja, savo veikla
335 AA,4 | Šventosios Dvasios galybės, jie paties Viešpaties skiriami
336 AA,4 | Viešpaties skiriami apaštalauti. Jie pašventinami būti karališkąja
337 AA,4 | visų žmonių gyvenimu, idant jie pažintų vieną tikrąjį Dievą
338 AA,5 | Dievo valią. Reikia, kad jie noriai ir džiugia siela
339 AA,5 | Kristų visuose žmonėse, ar jie būtų artimi, ar svetimi,
340 AA,5 | kurios išlieka amžinai, jie didžiadvasiškai atiduoda
341 AA,5 | gyvenimo pavojų ir nepalankumo jie randa stiprybę viltyje,
342 AA,5 | kylančios meilės raginami, jie daro gera visiems, o labiausiai –
343 AA,5 | visokias apkalbas“ (1 Pt 2, 1), jie traukia žmones prie Kristaus.
344 AA,5 | Sekdami beturčiu Jėzumi, jie nei nusimena dėl laikinųjų
345 AA,5 | sekdami nuolankiuoju Kristumi, jie ne vaikosi tuščios garbės (
346 AA,5 | krikščioniškąją draugystę, jie padeda vieni kitiems, kur
347 AA,5 | veikla. Tad tenesiliauja jie nuolatos ugdę šias sąlygas
348 AA,5 | gyvenimo krypties.~Drauge tegul jie didžiai vertina profesinę
349 AA,7 | svarbos pareigas, idant jie taptų „tiesos bendradarbiais“ (
350 AA,7 | žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus
351 AA,8 | asmeniu, kuriam tarnauti jie sukurti. Pagaliau visa,
352 AA,9 | Viešpats Kristus panoro, kad jie būtų jo mesijinės misijos
353 AA,11 | bendruomenės liturginiame gyvenime, jie uoliai įsitraukia į apaštališkus
354 AA,11 | apaštališkus jos darbus; jie atveda į Bažnyčią atokiau
355 AA,11 | atokiau esančius žmones; jie stropiai bendradarbiauja
356 AA,11 | katekizmą; savo patirtimi jie prisideda prie sėkmingesnės
357 AA,11 | savo kunigais18; teiškelia jie bažnytinėje bendruomenėje
358 AA,11 | misionieriavimo užmojo.~Jie nuolatos tesijaučia priklausą
359 AA,11 | užsisklendusiai nuo kitų. Taip jie tesirūpina po visą pasaulį
360 AA,12 | šeimos nariams. Savo vaikams jie yra pirmieji tikėjimo skelbėjai
361 AA,12 | auklėtojai; žodžiu bei pavyzdžiu jie rengia juos krikščioniškam
362 AA,12 | jos savarankiškumą. Tad jie ir kiti tikintys krikščionys
363 AA,13 | reikšmė vis didėja, tuo tarpu jie patys atrodo nepakankamai
364 AA,13 | užsidegimo gyventi ir reikštis, jie imasi atsakomybės ir trokšta
365 AA,13 | tikėtis gausiausių vaisių. Jie turi būti pirmieji tiesioginiai
366 AA,13 | prigimties ir linkę į naujoves, jie deramai tevertina girtinas
367 AA,13 | apaštalauti. Pagal savo išgales jie yra tikri gyvi Kristaus
368 AA,14 | kaip lygūs tarp lygių. Čia jie gyvenimo liudijimą papildo
369 AA,14 | laisvalaikio bendravimo srityse, jie gali geriau padėti savo
370 AA,14 | savo gyvenimu, dėl kurio jie tampa pasaulio šviesa; kilniu
371 AA,15 | nes, gerai jas atlikdami, jie gali padėti bendrajam gėriui
372 AA,15 | tikslais tenepamiršta, kad jie visur yra ir keliaujantieji
373 AA,17 | kitiems, žinodami, kad šitaip jie tampa Dievo – Kūrėjo, Atpirkėjo
374 AA,18 | kur katalikų nedaug ir jie išsklaidyti. Čia pasauliečiams,
375 AA,18 | kitus dvasiškai paremdami, jie būna sutvirtinami, kad įstengtų
376 AA,19 | gyvenimo aplinkybėmis, tačiau jie teatmena, kad žmogus savo
377 AA,19 | susibūrę draugėn28. Tebūnie jie apaštalai savo šeimoje,
378 AA,21 | kad Evangelijos dvasia jie galėtų persunkti įvairias
379 AA,23 | meilės reikalavimus, ypač kad jie galėtų garbingai išlaikyti
380 AA,26 | turi visi tikintieji, ar jie būtų dvasininkai, ar pasauliečiai,
381 AA,26 | savo dalį37. Todėl tegul jie broliškai veikia kartu su
382 AA,26 | pastoracinėje veikloje. Tepalaiko jie deramus pasauliečių ryšius
383 AA,31 | vaikus nuteikti taip, kad jie suvoktų, jog Dievas myli
384 AA,31 | peržengę šeimos ribas, jie atvertų sielas tiek bažnytinei,
385 AA,31 | laikinajai bendruomenei. Tebūnie jie taip įtraukiami į vietinę
386 AA,32 | žmogiškojo asmens tikslais; tegul jie tinkamai viskuo pasinaudoja
387 AA,33 | kad ir kitur, kur reikia, jie būtų skatinami. ~Taip pat
388 AA,34 | naujų laiko reikalavimų, jie dalyvautų vieningame Bažnyčios
389 AG,6 | jis paskyrė Dvylika, kad jie būtų kartu su juo ir kad
390 AG,11 | visuomeninių poreikių jungtimis jie yra suaugę į didžiules apibrėžtas
391 AG,12 | Kristaus tikintieji, kad ir kur jie gyventų, savo gyvenimo pavyzdžiu
392 AG,12 | atskleisti naująjį žmogų, kuriuo jie apsivilko per krikštą, ir
393 AG,12 | pagarba ir meilė, tepripažįsta jie save tų bendruomenių, kuriose
394 AG,13 | skelbti Kristų neįmanoma. Juk jie ne siekia grynai materialinės
395 AG,15 | slėpinį, per kurio iškilmes jie krikštu atgimdomi Kristuje.~
396 AG,15 | katechumenų padėtis. Juk jie jau yra su Bažnyčia surišti34,
397 AG,16 | ekumeninė dvasia. Teatmena jie, kad Kristų tikintieji broliai
398 AG,16 | nuostatų. Tebendradarbiauja jie ypač dėl Kristaus, savo
399 AG,16 | santvarka“43, todėl tegyvena jie Dievui ir Kristui, laikydamiesi
400 AG,16 | žemiškuosius reikalus, kad jie visuomet būtų atliekami
401 AG,17 | slėpinio supratimą. Tuomet jie įstabiu būdu išmoks visiškai
402 AG,17 | Šventasis Raštas. Tesuranda jie tą Kristaus ir žmonių išganymo
403 AG,17 | atveriamas ir aštrinamas, kad jie gerai pažintų ir galėtų
404 AG,17 | sakramentinę diakonato malonę, jie sėkmingiau atliktų savo
405 AG,18 | dvasios, didžiais savo darbais jie teikia ypatingą ir visiškai
406 AG,18 | kultūrinei pažangai taip, kad jie būtų pajėgūs kunigų luomo
407 AG,18 | kurių paramos jiems reikės. Jie vadovauja bendruomenės maldoms
408 AG,18 | liturgines apeigas, idant jie, tarnaudami tikėjimui, turėtų
409 AG,19 | gyvenimo pavidalus, kad jie išreikštų skirtingus Kristaus
410 AG,19 | monachismi] pavidalų. Tačiau visi jie tesistengia labai rūpestingai
411 AG,21 | reikalingi tinkami tarnautojai. Jie turi būti neatidėliojant
412 AG,21 | priėmimo sulaiko tai, kad jie negali prisitaikyti prie
413 AG,22 | ir pilietinei visuomenei; jie priklauso savo tautai, kurioje
414 AG,22 | bando jas spręsti; taip pat jie priklauso ir Kristui, nes
415 AG,22 | laikydamiesi savo tautos tradicijų, jie privalo išreikšti gimtojo
416 AG,22 | ir kultūroje. Tą kultūrą jie privalo pažinti, skaidrinti
417 AG,22 | svetimi bendruomenei, kurioje jie gyvena, bet pradėtų ją perskverbti
418 AG,22 | slėpinio. Taip pat tesėja jie tikėjimą į Kristų tarp tų,
419 AG,22 | apaštalavimą. Teugdo juos taip, kad jie, kaip Kristaus nariai, įsisąmonintų
420 AG,24 | Paskirti darbui, kuriam jie pašaukti (plg. Apd 13, 2),
421 AG,24 | tikėjimo ir klusnumo vedami jie iškeliauja kaip Evangelijos
422 AG,27 | ir parengiama taip, kad jie galėtų būti dar geresni
423 AG,27 | pačiuose kraštuose, į kuriuos jie siunčiami, kad čia jie geriau
424 AG,27 | kuriuos jie siunčiami, kad čia jie geriau susipažintų su tautų
425 AG,28 | asmenis į institutus, kuriuose jie bendromis pajėgomis gali
426 AG,28 | didžiulėms teritorijoms, ir ten jie subūrė Dievui naują tautą –
427 AG,28 | prakaitu, dažnai net krauju, jie ir ateityje tarnaus joms
428 AG,33 | bažnytinių draugijų veiklą. Visi jie, kad ir kokio pobūdžio būtų,
429 AG,33 | gausėjant vietinių kunigų, jie turėtų likti ištikimi pačiai
430 AG,37 | apie misijų veiklą, kad jie laikytų ją savo uždaviniu
431 AG,39 | stokojančias vyskupijas, kur jie, kupini tarnavimo dvasios,
432 AG,39 | dirbti arba studijuoti. Juk jie tolimas tautas tarsi paverčia
433 AG,40 | Bažnyčios misija90. Tad tegu jie giliai suvokia, kad jų gyvenimas
434 AG,40 | tobulinančioje Eucharistijoje, jie patys bendrauja ir padeda
435 AG,40 | dienos augtų. Tad pastoraciją jie tvarkys taip, kad ji padėtų
436 AG,41 | dėkoja Dievui už visa, ką jie yra padarę Dievo garbei
437 AG,41 | nenuilstamai tęsti toliau. Juk jie žino, kad meilės dorybė,
438 AG,41 | nekrikščionių širdis, idant jie išgirstų Evangeliją (plg.
439 AG,42 | naudinga daugeliui, kad jie būtų išgelbėti“ (1 Kor 10,
440 AG,43 | žemę ateitų jo karalystė, jie drauge su visais Kristaus
441 UR,2 | į bendruomenes, kuriose jie išgirdo Evangeliją ir kurias
442 UR,2 | Kone visi, nors skirtingai, jie trokšta vienos ir regimos
443 UR,2 | priemones, kelius ir būdus, kaip jie gali į šį dievišką pašaukimą
444 UR,3 | manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis
445 UR,4 | krikštą išteisinti tikėjimu, jie yra įjungti į Kristų17,
446 UR,4 | įjungti į Kristų17, todėl jie teisėtai vadinasi krikščionimis,
447 UR,5 | pusėn. Tačiau pirmiausia jie turi nuoširdžiai ir nuodugniai
448 UR,5 | meilę. Taip elgdamiesi, jie vis geriau atskleis tikrąjį
449 UR,8 | tikintieji, kad juo tyriau jie stengsis gyventi pagal Evangeliją,
450 UR,8 | gyvens ja. Mat juo glaudžiau jie susivienys bendrystėje su
451 UR,12 | nuolankumu. Lygindami mokymus, jie teatmena, jog esama katalikiškojo
452 UR,13 | tą tarpusavio ryšį, kurio jie siejami jau dabar ir kuris
453 UR,16 | išaukštintą Žodį. Šitaip jie sueina į bendrystę su Švenčiausiąja
454 UR,21 | troškimo vienytis su Kristumi, jie jaučia poreikį vis labiau
455 UR,22 | Dvasios, Šventajame Rašte jie ieško Dievo, kalbančio mums
456 UR,22 | Skaitydami Šventąjį Raštą, jie kontempliuoja Kristaus gyvenimą
457 UR,24 | šiandienės visuomenės klausimus, jie ne mažiau negu mes nori
458 OE,7 | raidos. Viso to Rytuose jie turi laikytis su didžiausia
459 OE,7 | su didžiausia ištikimybe; jie privalo vis geriau šiuos
460 OE,9 | atsirado vėliau už kitus, jie visi yra lygūs patriarchiškuoju
461 OE,26 | tikėjimo išpažinimo. O kadangi jie yra išlaikę galiojančią
462 OE,26(30)| kurio laipsnio šventimus, ar jie būtų įvesti dieviškąja,
463 OE,28 | atsiskyrusiems Rytų krikščionims, jei jie patys prašo ir yra tinkamai
464 OE,30 | sprendimais bei nuostatomis jie tvarkytų krikščionių bendravimą.~
465 OE,31 | visi taptų viena. Taip pat jie tesimeldžia, kad daugybė
466 IM,4 | kreipti tikinčiuosius, kad jie siektų savo ir visos žmonių
467 IM,5 | laikytųsi. Tad teapsvarsto jie turinį, perduodamą kiekvienos
468 IM,9 | komunikavimo priemonėmis jie tesistengia formuoti ir
469 IM,12 | nes informacija ir įtaiga jie gali vesti žmoniją teisingu
470 IM,12 | moralinių nuostatų.~Tegul jie visuomet atmena, kad didelė
471 IM,12 | keliančių dvasią. Be to, jie tesirūpina, kad religinės
472 IM,16 | kad savo vaidybos menu jie galėtų tinkamai tarnauti
473 IM,22 | ugdyti tikinčiųjų sąžinę, kad jie žinotų, kaip šiomis priemonėmis
474 IM,25 | naudodamiesi šiomis priemonėmis, jie ne tik išvengs žalos, bet,
475 DH,2 | įsisąmonintos pareigos vedami. Jie taip pat reikalauja teisiškai
476 DH,2 | norėdamas paskelbti, kiek jie derinasi su tiesa bei teisingumu,
477 DH,3 | pirmiausia – religijos srityje. Jie taip pat privalo pažintos
478 DH,3 | vykdyti tik tuomet, kai jie laisvi nuo psichologinės
479 DH,4 | tiesą arba tiesą, kurią jie manosi radę, idant šitaip
480 DH,5 | pripažinti ir tuomet, kai jie veikia bendrai, nes religinių
481 DH,9 | taip ugdyti žmones, kad jie, laikydamiesi moralinės
482 DH,12 | pirmiausia Dievo žodžio galia22. Jie drąsiai visiems skelbė žinią
483 DH,12 | Tim. 2, 4). Tačiau drauge jie gerbė silpnuosius, net jei
484 DH,12 | liudyti Dievo tiesą; be baimės jie rodėsi prieš žmones bei
485 DH,12 | Dievo žodį“ (Apd. 4, 31) 24. Jie tvirtai tikėjo, kad Evangelija
486 DH,12 | visus „kūniškus ginklus“26, jie skelbė Dievo žodį, sekdami
487 DH,12 | romumo ir kuklumo pavyzdžiu. Jie visiškai pasikliovė dievišku
488 DH,12 | ir pastūmėti žmones, kad jie tikėtų Kristų ir jo klausytų28.
489 DH,12 | Rom 13, 1–2) 29. Tačiau jie taip pat nepabijojo prieštarauti
490 NAe,3 | filosofijos pastangomis. Jie ieško išsilaisvinimo iš
491 NAe,4 | kūrėją5, kalbėjusį žmonėms. Jie stengiasi visa dvasia paklusti
492 NAe,4 | save sieja. Nors Jėzaus jie ir nepripažįsta Dievu, bet
493 NAe,4 | pamaldžiai jos šaukiasi. Be to, jie laukia teismo dienos, kai
494 NAe,4 | prikeltiesiems žmonėms. Todėl jie vertina moralų gyvenimą
495 NAe,5 | kiek tai įmanoma, ir kad jie, kiek tik galėdami, gyventų
496 GE,1 | ir protines galias, kad jie palengva įgytų vis tobulesnį
497 GE,3 | suteikę vaikams gyvybę, jie yra griežčiausiai įpareigoti
498 GE,3 | Bažnyčia; per ją pamažu jie įsijungia į pilietinę žmonių
499 GE,8 | ir apaštališką gyvenimą jie taptų nelyginant išganingu
500 GE,8 | sumanymus ir planus27. Todėl jie tebūnie itin rūpestingai
1-500 | 501-502 |