bold = Main text
Document, Number grey = Comment text
1 LG,4 | ateiname, juo gyvename, į jį žengiame.~
2 LG,5 | pas Tėvą (plg. Ef 2, 18). Ji yra gyvybės Dvasia, arba
3 LG,5 | tiesą (plg. Jn 16, 13), ji vienija bendrystėje ir tarnyboje,
4 LG,5 | 5, 22). Evangelijos dėka ji Bažnyčią jaunina, nuolatos
5 LG,6 | Kristaus ir Dievo karalystės. Ji pati yra šios karalystės
6 LG,6 | žemėje. Palengva augdama, ji laukia tos karalystės atbaigos
7 LG,7 | Jn 10, 1–10). Taip pat ji yra kaimenė, kurios ganytoju
8 LG,7 | nuskaistino ir norėjo, kad ji su juo susijungtų ir būtų
9 LG,7 | Viešpaties (plg. 2 Kor 5, 6), ji laiko save tremtine ir siekia,
10 LG,7 | gyvenimas, laukdama meto, kada ji su savo Sužadėtiniu pasirodys
11 LG,8 | slėpinius; tapę panašūs į jį, drauge su juo mirę ir prisikėlę,
12 LG,8 | elgdamiesi pagal tiesą, augtume į jį, mūsų galvą (plg. Ef 4,
13 LG,8 | plg. Ef 1, 22–23), kad ir ji siektų bei pasiektų visą
14 LG,9 | dieviškojo pradmens10. Todėl ji dėl nepaprasto panašumo
15 LG,9 | vargdieniuose ir kenčiančiuose ji atpažįsta savo vargdienio
16 LG,10 | metu ir bet kurioje šalyje jį gerbia ir teisingai elgiasi,
17 LG,10 | o sujungęs į tautą, kuri jį teisingai pažintų ir šventai
18 LG,10 | įstatymą, įrašysiu jiems jį į širdį. Tada aš būsiu jų
19 LG,10 | meilės ir tiesos bendrystei, ji taip pat jo skiriama būti
20 LG,10 | kad visiems ir kiekvienam ji būtų regimas šios išganingos
21 LG,10 | paplisti po visus kraštus, ji įžengia žmonijos istorijon,
22 LG,12 | gelbėtų (plg. Jok 5, 14–16); ji net ragina juos savo noru
23 LG,13 | tarnybos dalininkė, visur gyvai jį liudija, ypač tikėjimo bei
24 LG,13 | sprendimo dėka vis giliau į jį prasiskverbia ir tobuliau
25 LG,13 | patinka“ (1 Kor 12, 11), ji kiekvieno luomo tikintiesiems
26 LG,14 | atsiuntė savo Sūnų, paskyręs jį visatos paveldėtoju (plg.
27 LG,14 | gėrio, priešingai, puoselėja jį ir priima visa, kas gera
28 LG,14 | apvalo, stiprina ir pakylėja. Ji atmena turinti rinkti derlių
29 LG,16 | dėl daugelio priežasčių ji susijusi su tais, kurie,
30 LG,18 | pakraščių (plg. Apd 1, 8). Todėl ji prisiima apaštalo žodžius: „
31 LG,18 | 1 Kor 9, 16), todėl ji niekada nesiliauja siuntusi
32 LG,18 | įjungia juos į Kristų, kad jį mylėdami pasiektų pilnatvę
33 LG,18 | pasiektų pilnatvę jame. Ji rūpinasi, kad visoks gėris,
34 LG,23 | raktus (plg. Mt 16, 18–19), jį paskyrė visos savo kaimenės
35 LG,23 | tada, kai Petro įpėdinis jį kaip tokį patvirtina ar
36 LG,23 | vieningam veikimui arba laisvai jį priima, kad jis taptų tikrai
37 LG,25 | kad remdamiesi ja liudytų jį iki žemės pakraščių genčių,
38 LG,26 | pritaikyti tikėjimą ir nušviečia jį Šventosios Dvasios šviesa,
39 LG,26 | suteikti savo Bažnyčiai, kai ji apibrėžia tikėjimo ir dorovės
40 LG,26 | atitinkamomis priemonėmis jį deramai ištirti ir tinkamai
41 LG,29 | Tėvą. Kaimenėje jie šlovina jį dvasia ir tiesa (plg. Jn
42 LG,29 | vyskupu, jie tarsi perkelia jį patį į visas vietos tikinčiųjų
43 LG,29 | vietinei bendruomenei, kad ji galėtų vertai vadintis tuo
44 LG,34 | tokiomis sąlygomis, kur ji tik jų padedama gali tapti
45 LG,36 | Savo pavyzdžiu ir liudijimu ji pasmerkia nuodėmės pasaulį
46 LG,41 | sekdami jo pėdomis, tapdami į jį panašūs ir visur klusniai
47 LG,42 | tarnybą. Šitaip atliekama, ji bus puiki pašventinimo priemonė
48 LG,43 | meilės išmėginimu. Nors ji suteikiama tik nedaugeliui,
49 LG,46 | Šventosios Dvasios paskatomis, ji priima žymių vyrų ir moterų
50 LG,46 | jų pakeitimus. Taip pat ji savo autoritetu budi ir
51 LG,46 | liturginiais veiksmais parodo jį esant pašvęstą Dievui. Juk
52 LG,47 | tačiau visuomet klusnų jį pasiuntusio Tėvo valiai145.~
53 LG,47 | grindžiama Viešpačiu ir vedama į jį, antraip ją statančiųjų
54 LG,49 | praeinantis pavidalas. Ir ji pati gyvena tarp kūrinių,
55 LG,49 | panašūs į Dievą, nes regėsime jį tokį, koks jis yra (plg.
56 LG,49 | vargingą kūną ir padarys jį panašų į savo garbingąjį
57 LG,50 | šventumą, kilnina kultą, kuriuo ji žemėje garbina Dievą, ir
58 LG,50 | Viešpatį (plg. 2 Kor 5, 8) per jį, su juo ir jame nesiliauja
59 LG,51 | užtarimo bei pagalbos. Prie šių ji netrukus priskyrė kitus,
60 LG,51 | šventųjų vainiką“162, o per jį – į Dievą, nuostabų ir garbingą
61 LG,52 | Tėvui, bet, priešingai, jį dar gausiau praturtina170.~
62 LG,54 | glaudžiu bei neišardomu ryšiu, ji yra praturtinta aukščiausia
63 LG,54 | ypatingos malonės dovana ji toli pranoksta visus kitus
64 LG,54 | tiek žemėje. Tačiau drauge ji sujungta su visais išganymo
65 LG,54 | tos Galvos nariai“174. Tad ji sveikinama kaip nepaprastai
66 LG,56 | Mch 5, 2–3; Mt 1, 22–23). Ji užima pirmąją vietą tarp
67 LG,57 | prisidėjo prie mirties, ji būtų prisidėjusi ir prie
68 LG,57 | žmonių išganymo labui. Mat ji, kaip sako šv. Ireniejus, „
69 LG,58 | vadina palaima, kadangi ji tiki pažadėtuoju išganymu,
70 LG,58 | beturčių auką ir paaukojusi jį Viešpačiui šventykloje,
71 LG,58 | Viešpačiui šventykloje, ji girdi Simeoną pranašaujant,
72 LG,59 | 11). Sūnaus pamoksluose ji girdėjo žodžius, kuriais,
73 LG,59 | 35 par. Lk, 27–28), kaip ji ištikimai ir darė (plg.
74 LG,59 | mirštančio ant kryžiaus, ji buvo pavesta mokiniui kaip
75 LG,62 | mirštančiu ant kryžiaus Sūnumi, ji ypatingu būdu savo klusnumu,
76 LG,62 | Todėl malonės plotmėje ji tapo mūsų motina.~
77 LG,63 | atbaigti. Paimta į dangų, ji nesiliovė eiti šių išganymą
78 LG,63 | Savo motiniška meile ji rūpinasi savo Sūnaus broliais,
79 LG,64 | Dievo pasiuntinio žodžiais. Ji pagimdė Sūnų, Dievo skirtą
80 LG,64 | kurių gimimo ir auklėjimo ji prisideda motinos meile.~
81 LG,65 | motina, nes mokymu ir krikštu ji gimdo naujam ir nemirtingam
82 LG,65 | iš Dievo gimusius vaikus. Ji taip pat yra mergelė, kuri
83 LG,66 | pasiekė tobulybę, kurioje ji yra be dėmės ir raukšlės (
84 LG,68 | bei maldos būdus, kuriais ji gerbiama ir apie kuriuos
85 LG,69 | diena (plg. 2 Pt 3, 10), ji šviečia keliaujančiajai
86 LG,70 | Dievo ir žmonių Motiną, kad ji, savo maldomis padėjusi
87 DV,5 | plg. Jn 5, 36; 17, 4). Kas jį mato, mato ir Tėvą (plg.
88 DV,8 | kuomet tiesiogiai pamatys jį tokį, koks jis yra (plg.
89 DV,9 | visoms kartoms visa, kuo ji yra, ir visa, kuo ji tiki.~
90 DV,9 | kuo ji yra, ir visa, kuo ji tiki.~Šventosios Dvasios
91 DV,10 | Dvasiai nušviesti, ištikimai jį saugotų, aiškintų ir skleistų.
92 DV,11 | laikantis perteiktojo tikėjimo, jį vykdant ir išpažįstant,
93 DV,11 | Dvasios padedamas, šventai jį saugo ir ištikimai aiškina.
94 DV,16 | karalystės atėjimą, pranašiškai jį paskelbti (plg. Lk 24, 44;
95 DV,18 | Šventoji Dvasia apreiškė jį Kristaus apaštalams ir pranašams (
96 DV,20 | evangelijos, kurių istoriškumą ji nepaliaujamai tvirtina,
97 DV,22 | drauge su šventąja Tradicija ji visuomet laikė ir tebelaiko
98 DV,23 | yra pramintas Septuaginta. Ji visada gerbė ir kitus rytietiškuosius
99 DV,24 | vaikus dieviška kalba. Todėl ji teisingai skatina studijuoti
100 DV,26 | šventąją liturgiją, pamaldžiai jį skaitydami, ar klausydamiesi
101 SC,3 | kuriai būdinga tai, kad ji kartu yra žmogiška ir dieviška,
102 SC,7 | kas „visuose raštuose apie jį pasakyta“ (Lk 24, 27), švęsti
103 SC,8 | šaukiasi savo Viešpaties ir per jį garbina amžinąjį Tėvą. ~
104 SC,10 | atgailą24. O tikintiesiems ji visuomet privalo skelbti
105 SC,17 | fakultetuose – prie pagrindinių. Ji turi būti dėstoma tiek teologiniu
106 SC,27 | Bažnyčios kūnui, jie išreiškia jį ir kartu jį veikia. O pavienius
107 SC,27 | jie išreiškia jį ir kartu jį veikia. O pavienius to kūno
108 SC,34 | dieviškosios didybės garbinimas, ji daug ko turi ir tikinčiąją
109 SC,37 | kalbos vartojimas. Todėl ji gali būti vartojama plačiau,
110 SC,38 | griežto vienodumo. Priešingai, ji palaiko ir iškelia įvairių
111 SC,38 | dvasios savybes ir talentus. Ji palankiai apsvarsto visa,
112 SC,44 | veikimu savo Bažnyčioje. Ji įspaudžia savitą žymę į
113 SC,49 | stebėtojaii, bet, gerai jį suprasdami, per apeigas
114 SC,53 | be svarbios priežasties ji niekada neturi būti praleidžiama.~
115 SC,64 | gimtąją kalbą. Todėl tebūnie ji vartojama plačiau, laikantis
116 SC,74 | sakramentas. Todėl metas jį priimti tikrai būnai atėjęs,
117 SC,103 | Viešpaties diena pavadintą dieną ji mini Viešpaties prisikėlimą,
118 SC,103 | Velykų iškilme.~Per metus ji išskleidžia visą Kristaus
119 SC,105 | mus. Jų gimimu šventumui ji skelbia juose velykinį slėpinį
120 SC,107 | neturi būti laikomos už jį svarbesnėmis, nes sekmadienis
121 SC,117 | ypač polifoninės, jei tik ji atitinka liturginio veiksmo
122 SC,123 | dailė. Dėl savo prigimties ji linksta tam tikru būdu žmogiškais
123 SC,124 | bei šalių dailei, jei tik ji su derama pagarba ir taurumu
124 GS,3 | su visa tikrove, kurioje ji gyvena. Tas pasaulis yra
125 GS,4 | išradimai ir galybė, dažnai ji nerimastingai klausia savęs
126 GS,4 | visa žmonių šeima, kuriai ji priklauso. Jis to negali
127 GS,5 | juos Evangelijos šviesoje. Ji daro tai, idant galėtų kiekvienai
128 GS,5 | pokyčiai dabar pereina į jį patį, į jo asmeninius ir
129 GS,5 | ir nežino, kuria linkme jį kreipti.~Niekuomet žmonija
130 GS,5 | solidarumo būtinybę, tačiau jį nuožmiai plėšo į priešingas
131 GS,6 | pažinti save, bet ir įgalina jį, technikos metodais tiesiogiai
132 GS,6 | pavienis žmogus vos pajėgia jį sekti. Žmonių bendruomenės
133 GS,7 | pažangos patogumais. Tačiau ji reiškiasi ir tose tautose,
134 GS,8 | kritiškesnis mąstymas apvalo jį nuo maginės pasaulio sampratos
135 GS,10 | sukeltas jėgas, kurios gali ir jį pavergti, ir jam tarnauti.
136 GS,11 | savo aukščiausią pašaukimą. Ji tiki, kad žmonėms po dangumi
137 GS,12 | ir troškimuose, kuriuose ji turi dalį kartu su kitais
138 GS,13 | nuomonių, dažnai iškeliančių jį kaip absoliučią normą arba
139 GS,13 | Dievo apreiškimo pamokyta, ji gali duoti atsakymą, atspindintį
140 GS,13 | Kas gi yra žmogus, kad tu jį atmeni? arba žmogaus sūnus,
141 GS,13 | juo rūpiniesi? Tu padarei jį maža ką mažesnį už angelus,
142 GS,13 | garbe ir šlove apvainikavai jį. Davei jam valdžią visiems
143 GS,14 | išvaduoti ir pastiprinti, jį iš vidaus atnaujindamas
144 GS,18 | visiškai ir veiksmingai ji gali būti nukreipta į Dievą
145 GS,20 | to, kad Dievas, iš meilės jį sukūręs, mylėdamas be perstojo
146 GS,20 | neįžvelgia arba tiesiog jį atmeta. Tad ateizmas priskirtinas
147 GS,20 | žmogus ničnieko negali apie jį tvirtinti; dar kiti Dievo
148 GS,21 | visuomeniniu jo išlaisvinimu. Ji tvirtina, kad religija savo
149 GS,21 | prasimanytu būsimuoju gyvenimu, ji nukreipianti žmogų nuo žemiškosios
150 GS,22 | įgimtą pranašumą. ~Tačiau ji stengiasi įžvelgti ateistų
151 GS,22 | vadovaudamasi meile visiems žmonėms, ji mano, kad tas priežastis
152 GS,22 | bendruomenės narį ir net kviečia jį kaip sūnų su juo bendrauti
153 GS,22 | išvengti šio klausimo. Į jį galutinai ir visiškai tvirtai
154 GS,22 | visiškai atmeta ateizmą, ji nuoširdžiai skelbia, kad
155 GS,22 | netikinčiųjų. Tikintiesiems ji reikaluja veiklios ir galimybės
156 GS,22 | Dievo šventovę. O ateistus ji draugiškai kviečia atvira
157 GS,23 | prisiimta, o ne panaikinta29, ji ir mumyse ji tapo be galo
158 GS,23 | panaikinta29, ji ir mumyse ji tapo be galo sukilninta.
159 GS,23 | Rom 8, 23), įgalinančius jį įvykdyti naująjį meilės
160 GS,26 | žmogaus talentus ir įgalina jį atitikti savo pašaukimą.~
161 GS,27 | gaivinama meile; laisvėje ji turi rasti vis žmogiškesnę48.
162 GS,32 | patenka į kraštutinį skurdą; ji netenka vertės ir tuomet,
163 GS,33 | o sujungęs į tautą, kuri jį teisingai pažintų ir šventai
164 GS,33 | sudarytą iš visų, kurie jį priima su tikėjimu ir meile.
165 GS,34 | atsakymus į visus klausimus, ji trokšta apreiškimo šviesą
166 GS,36 | veikla kyla iš žmogaus, ji ir skirta žmogui. Mat veikdamas
167 GS,36 | atitikdama Dievo planą ir valią, ji turi derėti su tikrąja žmonijos
168 GS,39 | dovanos įvairios: vienus ji pašaukia akivaizdžiai liudyti
169 GS,39 | buveinės troškimą ir išlaikyti jį gyvą žmonijos šeimoje, kitus
170 GS,39 | karalystei. Tačiau visus ji išlaisvina, idant, atsisakę
171 GS,40 | visuomenės sutvarkymo, tiek ji didžiai svarbi Dievo karalystei78.~
172 GS,40 | būdu jau dabar yra žemėje; ji pasieks savo atbaigą atėjus
173 GS,41 | būsimajame pasaulyje. Tačiau ji gyvuoja jau čia, žemėje,
174 GS,41 | gyvenimo šviesos atspindį. Ji daro tai ypač gydydama ir
175 GS,41 | pakylėdama žmogaus asmens orumą, ji sutvirtina žmonių bendruomenės
176 GS,41 | narius ir visą bendruomeną, ji gali nemažai padėti žmonių
177 GS,41 | uždaviniui įvykdyti. Drauge ji yra tvirtai įsitikinusi,
178 GS,42 | žmogaus tikslo, slėpinį, ji kartu atskleidžia žmogui
179 GS,42 | yra giliausią tiesą apie jį patį. Bažnyčia tikrai žino,
180 GS,42 | kad tik Dievas, kuriam ji tarnauja, atsiliepia į giliausius
181 GS,42 | nepasotina joks žemiškas maistas. Ji taip pat žino, kad žmogų
182 GS,42 | skelbia žmogaus teises; ji pripažįsta ir aukštai vertina
183 GS,43 | laiko ir vietos aplinkybes, ji ir pati gali, netgi privalo,
184 GS,43 | Bažnyčios uždaviniu, nes ji „ Kristuje yra tarsi sakramentas
185 GS,43 | ženklas bei įrankis“91. Šitaip ji pasauliui parodo, kad tikroji
186 GS,43 | sistema, dėl savo universalumo ji gali būti tampriausias ryšys
187 GS,43 | susieta su jos uždaviniu. Ji nieko karščiau netrokšta,
188 GS,44 | išganymo ženklu pasaulyje, ji aiškiai žino, kad tarp jos
189 GS,45 | sąvokomis ir kalbomis; be to, ji stengėsi ją nušviesti filosofų
190 GS,45 | filosofų išmintimi. Mat ji siekė, kad Evangelija būtų
191 GS,45 | bažnytinei bendruomenei, kiek ji priklauso nuo išorinių dalykų.
192 GS,46 | ilgesio išsipildymas104. Tai jį Tėvas prikėlė iš numirusių,
193 GS,48 | spindi vienodai aiškiai, nes jį aptemdo daugpatystė, skyrybų
194 GS,49 | įtraukiančios į dalyvavimą joje113, ji visiems atvers gyvą Atpirkėjo
195 GS,50 | asmenį su kitu jausmo dėka. Ji aprėpia viso asmens gėrį,
196 GS,50 | vis tobulėja ir auga. Tad ji toli pranoksta vien erotinį
197 GS,53 | žmogiškumo mokykla. Tačiau kad ji galėtų pasiekti savo gyvenimo
198 GS,53 | patarimu, o jaunieji privalo jį noriai išklausyti. Tačiau
199 GS,58 | Negana to, malonės veikimu ji parengiama pažinti Dievo
200 GS,59 | įsisąmoninusi savo visuotinę misiją, ji gali sueiti bendrystėn su
201 GS,59 | nuodėmės, kovoja ir jas šalina. Ji nepaliaujamai skaistina
202 GS,59 | Savo aukštybių turtais ji tarsi iš vidaus vaisina,
203 GS,59(129)| kultūros skleidimas. Jei ji ir skleidžia kultūrą, tai
204 GS,60 | savo pačios principus. Tad ji pagrįstai gerbtina ir savotiškai
205 GS,60 | pripažindama šią teisėtą laisvę“, ji skelbia teisėtą kultūros
206 GS,62 | raiškos ir veiklos, idant ji būtų pripildyta žmogiškos
207 GS,64 | nelygybę. Tačiau itin dažnai ji kaip tik veda į tos nelygybės
208 GS,65 | religinio gyvenimo reikmes. Ji turi tarnauti kiekvienam
209 GS,66 | žmogaus kontroliuojama. Ji neturi būti palikta vien
210 GS,68 | kuriems nors darbininkams ji neštų žalą. Tačiau labai
211 GS,70 | badu, nes nemaitindamas jį nužudysi“149 ir pagal kiekvieno
212 GS,76 | tesiruošia jam ir tesistengia jį įgyvendinti, užmiršdami
213 GS,77 | bei krikščionių liudijimu, ji taip pat gerbia ir skatina
214 GS,77 | uždavinys. Tačiau savo vilties ji negrindžia iš pasaulietinės
215 GS,77 | gautomis privilegijomis; ji net atsisakys naudotis kai
216 GS,77 | išganymas. Tai darydama ji turi teisę vartoti visas
217 GS,78 | visiems visos žemės žmonėms – ji gali vykdyti tik su sąlyga,
218 GS,79 | nėra vien karo nebuvimas, ji nesiriboja tik priešingų
219 GS,82 | duotu laiku, panaudokime jį paieškai kelių, kuriais
220 GS,83 | nepraranda tvirtos vilties. Ji, nieko nepaisydama, mūsų
221 GS,87 | gyventojų darbo ir talento, jog ji turi būti grindžiama ne
222 GS,92 | Dievą tiki, ar tik neaiškiai jį pripažįsta, norint padėti
223 GS,93 | krikščionių, juo labiau ji taps vienybės ir taikos
224 GS,94 | veikliai, žodžiais ir darbais, jį mylėtume, šitaip liudydami
225 ChD,5 | Romos popiežiaus sutikimu“9. Ji „iškilmingai panaudojama
226 ChD,5 | vieningam veikimui arba laisvai jį priima, kad jis taptų tikrai
227 ChD,14 | mokydami pačius tikinčiuosius jį ginti ir skleisti. Šio mokymo
228 ChD,15 | jaunuoliams ir suaugusiems; kad jį perteikiant būtų laikomasi
229 ChD,17 | Teugdo ekumenizmą, kaip jį supranta Bažnyčia29. Taip
230 ChD,26 | jie teklauso ir visuomet jį tegerbia, o jis savo ruožtu
231 PO,4(20) | kuriomis gyvena Bažnyčia; ji juk negali likti abejinga
232 PO,4 | šiuo pasauliu21. Tačiau ji drauge įpareigoja gyventi
233 PO,7 | ir atgailos darbais. Taip ji tampa veiksmingu įrankiu,
234 PO,11 | seniai įvestą praktiką, ji būtų geriau pritaikyta šių
235 PO,12 | padėti Bažnyčiai, idant ji visuomet turėtų dvasininkų,
236 PO,12 | kokiu nors nepaprastu būdu. Jį reikia suvokti ir atpažinti
237 PO,15 | kurio valgis buvo vykdyti jį siuntusio Tėvo valią ir
238 PO,15 | jungsis su Viešpačiu, o per jį Šventojoje Dvasioje – su
239 PO,17 | širdimi129, jame ir per jį laisviau atsideda Dievo
240 PO,18 | patepė Išganytoją ir pasiuntė jį skelbti Evangelijos vargdieniams144,
241 PO,19 | kasdieniu sąžinės patikrinimu, ji didžiai skatina širdies
242 PO,23 | Dievas taip pamilo, kad už jį atidavė savo vienatinį Sūnų155.
243 OT,3 | Dievo apvaizdos veikimą – ji iš aukštybių pasirenka žmones
244 OT,5 | apreikštąjį Dievo žodį, jį pasisavintų meditacija,
245 OT,12 | ir meilės sustiprinimo. Ji yra ir visos ugdymo programos
246 OT,17 | kunigiškąją tarnybą pajėgtų jį skelbti, aiškinti bei sergėti.~
247 PC,2 | 12), bet ir prie to, kad ji, išsipuošusi įvairiomis
248 PC,6 | krikšto pašventinime ir geriau jį išreiškiantis.~Kadangi savęs
249 PC,7 | 1 Jn 4, 10), bei temyli jį ir visose aplinkybėse tesistengia
250 PC,13 | didžia malonės dovana. Mat ji ypatingu būdu išlaisvina
251 PC,13 | 1 Kor 7, 32–35), idant ji labiau užsidegtų meile Dievui
252 PC,14 | naujais pavidalais. Per jį mes dalyvaujame Kristaus
253 PC,15 | Dievo vaikų laisvę, net jį brandina.~Vyresnieji turės
254 PC,17 | gyvenimo vienuolėms, tačiau ji tebūnie pritaikyta laiko
255 AA,2 | nurodymų, kaip sėkmingiau jį vykdyti. Viso to tebūnie
256 AA,3 | vadinasi apaštalavimas, ir jį Bažnyčia įvairiais būdais
257 AA,5 | Jėzaus Kristaus vardu, per jį dėkodami Dievui ir Tėvui“ (
258 AA,5 | savo motiniška meile ji rūpinasi savo Sūnaus broliais,
259 AA,8 | išlaikant savitus jos dėsnius, ji būtų suderinta su galutiniais
260 AA,8 | Sinodas pageidauja, kad ji apimtų visą laikinąją sritį,
261 AA,9 | taip ir visais laikais ji atpažįstama iš to meilės
262 AA,9 | pareiga ir teise. Todėl ji ypač brangina gailestingumą
263 AA,12 | visuomenės ląstele. Šią misiją ji atliks, jei savo narių meile
264 AA,17 | šventina pasaulį bei gaivina jį Kristuje.~Ypatinga individualaus
265 AA,17 | padėtį ir patirtį skleidžia jį ir ištikimai išpažįsta.~
266 AA,23 | institucijoms bei jų darbams. Ji labai džiaugiasi, kad vis
267 AA,25 | laikytis žemiškuose dalykuose; ji taip pat turi teisę, visa
268 AA,34 | skirtas jiems, ir tepriima jį džiaugsmingai bei didžiadvasiškai.
269 AG,4 | įsikūnijusį savo Sūnų, kad per jį išvaduotų žmones iš tamsybių
270 AG,5 | atsiuntė Šventąją Dvasią, kad ji tęstų jo išganomąjį darbą,
271 AG,5 | Tačiau Sekminių dieną ji nužengė į mokinius, kad
272 AG,5 | veikiamas pats Kristus. Kartais ji net regimai rengia kelią
273 AG,6 | savo misiją tuomet, kai ji, paklusdama Kristaus įsakymui
274 AG,7 | prigimties, o iš sąlygų, kuriomis ji vykdoma.~Tos sąlygos priklauso
275 AG,7 | panaudoti, jos veikime, kuriuo ji stengiasi įgyvendinti Dievo
276 AG,7 | pradėjusi žengti pirmyn, ji būna priversta su liūdesiu
277 AG,7 | nepakankamai atlikto darbo. Ji tik pamažu paliečia ir perskverbia
278 AG,7 | arba bendruomenėse, kuriose ji dar nėra suleidusi šaknų16.
279 AG,8 | atsiversti į Kristų, pažinus jį iš Bažnyčios skelbimo, ir
280 AG,8 | ir krikštu įsijungti į jį ir į Bažnyčią, kuri yra
281 AG,8 | klusniai ir su meile tarnavo jį siuntusio Tėvo garbei20,
282 AG,8(21) | pažins Dievą visi, kurie jį pasiekė, vadovaujami to
283 AG,8(21) | kaip dabar tik vienas Sūnus jį pažįsta“. – S. Augustinus.
284 AG,9 | ir Bažnyčia, liudijanti jį savo skelbiama Evangelija,
285 AG,9(22) | Būdama Dievo Bažnyčia, ji yra visuotinė ir nesvetima
286 AG,9(22) | visoms tautoms… Kadangi ji tarsi įlieja savo stiprybės
287 AG,9(22) | stiprybės į tautos gyslas, ji nėra ir nelaiko savęs kuriai
288 AG,10 | švenčiausioji Eucharistija, ji pasiekia Kristaus, išganymo
289 AG,10 | nelyginant paslėptą Dievo buvimą, ji nuvalo blogio užkrautą ir
290 AG,11 | kartais net kovoja prieš jį. Norėdama visiems perteikti
291 AG,13 | padėties ar religijos skirtumo; ji nesiekia pasipelnymo ir
292 AG,13 | tik kitu asmeniu, mylėdami jį tuo pačiu veiksmu, kuriuo
293 AG,13 | atsiduoda (plg. 2 Kor 12, 15). Ji dalyvauja jų džiaugsmuose
294 AG,13 | agonijoje. Ieškantiems ramybės ji trokšta atsakyti brolišku
295 AG,13 | žemiškos bendruomenės valdymą. Ji nereikalauja sau jokios
296 AG,14 | slėpinį, ir tas Dievas šaukia jį asmeniniam bendravimui su
297 AG,14 | vilioti priimti tikėjimą, bet ji taip pat labai energingai
298 AG,15 | Velykų laiko liturgiją, kad ji parengtų katechumenų dvasią
299 AG,16 | buvimo pasaulyje ženklu. Juk ji eucharistine auka be paliovos
300 AG,16 | apaštalavimo pavyzdžiu. Ji tam įkuriama ir tam yra,
301 AG,17 | slėpinio šviesoje, kaip jį parodo Šventasis Raštas.
302 AG,19 | Bažnyčios būties pilnatvė, jį reikia įvesti visose naujai
303 AG,20 | vienuolių ir pasauliečių, ji yra aprūpinta tomis tarnybomis
304 AG,21 | atstovauti visuotinei Bažnyčiai, ji gerai teįsisąmonina siunčiama
305 AG,37 | ir Eucharistija įjungtų į jį ir tapusių į jį panašiais,
306 AG,37 | įjungtų į jį ir tapusių į jį panašiais, pareiga yra padėti
307 AG,40 | pastoraciją jie tvarkys taip, kad ji padėtų skleisti Evangeliją
308 AG,42 | gyvenimo struktūromis, arba kai ji skirta ugdyti atsakingiems
309 AG,42 | grindžiama Viešpačiu ir vedama į jį“95.~Visiems šiems uždaviniams
310 UR,3 | suvienija Kristuje, nes ji yra Bažnyčios vienybės pagrindas.
311 UR,3 | Bažnyčios vienybės pagrindas. Ji įgyvendina malonių ir tarnybų
312 UR,4 | kas kyla iš Kristaus ir į jį veda, teisėtai priklauso
313 UR,4 | kelionės metu gali nusidėti, ji auga Kristuje ir yra švelniai
314 UR,5 | Bažnyčioje, ir viliamės, kad ji diena po dienos augs iki
315 UR,8 | nesame nusidėję, darytume jį [Dievą] melagiu, ir nebūtų
316 UR,18 | tyriau bei visapusiškiau jį išgyventi, jau gyvena susiję
317 UR,23 | išaukštintąjį Kristų bei atgimdo jį dalyvauti dieviškajame gyvenime,
318 UR,23 | prisikėlėte galybe Dievo, kuris jį prikėlė iš numirusių“ (Kol
319 UR,23 | ryšį tarp visų, kurie per jį atgimė. Tačiau savaime krikštas
320 UR,24 | Viešpaties Jėzaus vardu, per jį dėkodami Dievui ir Tėvui“ (
321 UR,25 | visuomet išpažino. Drauge ji privalo siekti tos pilnatvės,
322 OE,15 | sakramentą, gali teisėtai jį teikti ir Rytų Bažnyčių
323 OE,17 | hierarchas būtų pabrėžtinai jį atmetęs jo apeigų vietovėse20.~
324 IM,3 | plėtimui bei stiprinimui. Ji taip pat žino, kad žmonės
325 IM,3 | savo pačių žalai. Maža to, ji jaučia motinišką skausmą
326 IM,4 | kurią šių priemonių, jei ji reikalinga ar naudinga krikščioniškajam
327 IM,5 | nepatyrę, sunkiai pajėgs jį įsisąmoninti, suvaldyti
328 IM,6 | Be to, formos atžvilgiu ji turi būti garbinga ir priderama,
329 IM,7 | tvarkos pirmenybę, nes tik ji pranoksta ir tinkamai suderina
330 IM,7 | laikosi jos reikalavimų, veda jį į tobulybės ir laimes pilnatvę.~
331 IM,13 | šiandienės visuomenės pažangai. Ji privalo puoselėti religiją,
332 IM,21 | veiklą bei iniciatyvas, o kai ji susijusi su viešuoju apaštalavimu,
333 DH,4 | Tačiau pabrėžtina, jog ji peržengia savo ribas, jei
334 DH,8 | valdžios pareiga. Tačiau tai ji privalo atlikti ne savivaliaudama
335 DH,11 | krikščionių tikėjimą, noriai jį priimti ir visu savo gyvenimu
336 DH,11 | visu savo gyvenimu veikliai jį išpažinti.~
337 DH,12 | nekuriama kardo kirčiais20. Ji įsitvirtina tiesos liudijimu
338 DH,12 | viešajai valdžiai, jeigu ji ėjo prieš Dievo šventąją
339 DH,13 | gautą mokymą laiko būvyje ji saugojo ir perdavė iš kartos
340 DH,14 | priešinasi Dievo valiai. Ji yra pagrindinis Bažnyčios
341 DH,14 | Evangeliją visai kūrinijai32. Ji taip pat reikalauja sau
342 DH,15 | 3, 1). ~Todėl pirmiausia ji ragina savo vaikus „melstis,
343 DH,15 | dvasiai. Kristaus meilė jį taip pat ragina meiliai,
344 NAe,2 | ugdyti vienybę ir meilę, – ji pirmiausia kreipia dėmesį
345 NAe,3 | dieviškąjį slėpinį ir išreiškia jį neišsemiamu mitų vaisingumu
346 NAe,3 | šventa. Su nuoširdžia pagarba ji žvelgia į tuos veikimo ir
347 NAe,3 | Tiesos spindesį. Tačiau kartu ji nuolat skelbia ir turi skelbti
348 NAe,4 | nepripažįsta Dievu, bet garbina jį kaip pranašą ir gerbia jo
349 NAe,5 | patriarchuose, Mozėje ir pranašuose. Ji išpažįsta, kad visi Kristaus
350 NAe,5 | sudaryti Senąją Sandorą, ji yra gavusi Senojo Testamento
351 NAe,5 | Mergelės Marijos sūnus. Ji atmena, kad iš žydų tautos
352 GE,3 | vargiai kas kitas gali jį atstoti. Tėvų uždavinys
353 GE,6 | veiklą. Tačiau, tai darydama, ji privalo turėti prieš akis
354 GE,7 | pasaulietiškuoju ugdymu. Todėl ji didžiai vertina tokią pasaulietinę
355 GE,8 | bendruomenės, savo didžią svarbą ji išlaiko ir dabarties aplinkybėmis.
356 GE,10 | universitetais ir fakultetais. Ji organiškai siekia, kad visose
357 GE,11 | fakultetų veiklos34. Mat jiems ji patiki didžios svarbos pareigą
|