DOGMINĖ KONSTITUCIJA APIE BAŽNYČIĄ LUMEN GENTIUM

1964 lapkričio 21

PIRMAS SKYRIUS. BAŽNYČIOS SLĖPINYS

Įžanga

1. Tautų šviesa, kuri yra Kristus, jo skaistumu, atsispindinčiu Bažnyčios veide, šis Šventasis Sinodas, susirinkęs Šventojoje Dvasioje, karštai trokšta apšviesti visus žmones, visai kūrinijai skelbdamas Evangeliją (plg. Mk 16, 15). Bažnyčia Kristuje yra tarsi sakramentas arba artimos jungties su Dievu ir visos žmonių giminės vienybės ženklas bei įrankis, todėl šis Sinodas, sekdamas ankstesnių Susirinkimų mokymu, siekia aiškiau atskleisti tikintiesiems ir visam pasauliui jos prigimtį ir visuotinę paskirtį. Dabarties meto sąlygos suteikia šiai Bažnyčios pareigai neatidėliotinumo, idant visi žmonės, šiandien artimiau susiję tarpusavyje įvairiais visuomeniniais, techniniais bei kultūriniais ryšiais, pasiektų ir visišką vienybę Kristuje.

Tėvo planas

2. Amžinasis Tėvas visiškai laisvu ir paslaptingu savo išminties ir gerumo sprendimu sukūrė pasaulį, nutarė išaukštinti žmones, padarydamas juos dieviškojo gyvenimo dalyviais, ir, Adomui nupuolus, jų neapleido, bet nuolatos teikė būdų pasiekti išganymą, numatydamas Kristų, Atpirkėją, kuris „yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos tvarinijos pirmgimis“ (Kol 1, 15). O visus išrinktuosius Tėvas nuo amžių „numatė […] ir paskyrė tapti panašius į jo Sūnaus pavidalą, kad šis būtų pirmgimis iš daugelio brolių“ (Rom 8, 29). Tuos, kurie tiki Kristų, Tėvas nusprendė pašaukti į šventąją Bažnyčią, kuri, jau nuo pasaulio pradžios pavaizduota ženklais ir įstabiai parengta Izraelio tautos istorijos bei Senosios Sandoros¹, galų gale įsteigta, nužengusios Šventosios Dvasios apreikšta, amžių pabaigoje bus garbingai atbaigta. Tuomet, kaip skaitome Bažnyčios Tėvų raštuose, visi teisieji – nuo Adomo, „nuo teisiojo Abelio iki paskutinio išrinktojo“² – bus suburti pas Tėvą visuotinėje Bažnyčioje.

Sūnaus misija

3. Atėjo Sūnus, siųstas Tėvo, kuris mus jame išsirinko prieš pasaulio sukūrimą ir iš anksto paskyrė savo vaikais, norėdamas visa atnaujinti Kristuje (plg. Ef 1, 4–5. 10). Taigi Kristus, vykdydamas Tėvo valią, įsteigė žemėje dangaus karalystę, apreiškė mums jos slėpinį ir savo klusnumu įvykdė atpirkimą. Bažnyčia, jau dabar slėpiningai pasaulyje esanti Kristaus karalystė, Dievo galia regimai auga pasaulyje. Jos pradžios ir plėtros ženklas buvo kraujas ir vanduo, ištekėję iš nukryžiuotojo Jėzaus šono (plg. Jn 19, 34). Tai iš anksto paskelbė Viešpats, kalbėdamas apie savo mirtį ant kryžiaus: „O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“ (Jn 12, 32). Kada tik ant altoriaus atnašaujama kryžiaus auka, kuria „jau yra paaukotas mūsų velykinis Avinėlis, Kristus“ (1 Kor 5, 7), vykdomas mūsų atpirkimo darbas. Eucharistinės duonos sakramentu taip pat ženklinama ir kuriama vienybė tikinčiųjų, kurie sudaro vieną kūną Kristuje (plg. 1 Kor 10, 17). Visi žmonės šaukiami į šią vienybę Kristuje, kuris yra pasaulio šviesa; iš jo ateiname, juo gyvename, į jį žengiame.

Šventoji Dvasia pašventina Bažnyčią

4. Atlikus darbą, kurį Tėvas pavedė Sūnui žemėje atlikti (plg. Jn 17, 4), Sekminių dieną buvo atsiųsta Šventoji Dvasia, idant Bažnyčia būtų nuolatos šventinama ir šitaip tikintiesiems per Kristų vienoje Dvasioje būtų atviras kelias pas Tėvą (plg. Ef 2, 18). Ji yra gyvybės Dvasia, arba šaltinis vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą (plg. Jn 4, 14; 7, 38–39), kuriuo Tėvas atgaivina nuodėme mirusius žmones, kol galiausiai Kristuje prikels jų mirtingus kūnus (plg. Rom 8, 10–11). Dvasia gyvena Bažnyčioje ir tikinčiųjų širdyse kaip šventovėje (plg. 1 Kor 3, 16; 6, 19), juose meldžiasi ir liudija, kad jie yra įsūnyti vaikai (plg. Gal 4, 6; Rom 8, 15–16 ir 26). Bažnyčią, vedamą į pilnutinę tiesą (plg. Jn 16, 13), ji vienija bendrystėje ir tarnyboje, moko ir tvarko įvairiomis hierarchinėmis ir charizminėmis dovanomis, puošia savo vaisiais (plg. Ef 4, 11–12; 1 Kor 12, 4; Gal 5, 22). Evangelijos dėka ji Bažnyčią jaunina, nuolatos atnaujina ir veda į vienybės su Sužadėtiniu atbaigimą³. Juk Dvasia ir Sužadėtinė Viešpačiui Jėzui sako: „Ateik!“ (plg. Apr 22, 17).

Taigi visa Bažnyčia iškyla kaip „tauta, sujungta Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vienybe“⁴.

Dievo karalystė

5. Šventosios Bažnyčios slėpinys atsiskleidžia per jos įsteigimą. Viešpats Jėzus savo Bažnyčią pradėjo skelbdamas džiugią naujieną – nuo amžių Raštuose pažadėtosios Dievo karalystės atėjimą: „Atėjo metas, ir prisiartino Dievo karalystė“ (Mk 1, 15; plg. Mt 4, 17). Toji karalystė šviečia žmonėms iš Kristaus žodžio, darbų ir paties buvimo. Juk Viešpaties žodis prilyginamas į dirvą beriamai sėklai (Mk 4, 14): kas tikėdamas jo klausosi ir priskiriamas Kristaus mažajai kaimenei (Lk 12, 32), tas priima pačią karalystę; paskui sėkla dygsta savo išgalėmis ir auga iki pjūties meto (plg. Mk 26–29). Kad ta karalystė jau yra į žemę atėjusi, patvirtina Jėzaus stebuklai: „Jei aš išveju demonus Dievo pirštu, tai tikrai pas jus atėjo Dievo karalystė“ (Lk 11, 20; plg. Mt 12, 28). Tačiau pirmiausia karalystė apsireiškia paties Kristaus, Dievo Sūnaus ir žmogaus Sūnaus asmenyje, kuris atėjo „pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mk 10, 45).

Už žmones iškentėjęs kryžiaus mirtį, Jėzus prisikėlė, pasirodė kaip Dievo paskirtas Viešpats, mesijas bei kunigas visiems amžiams (plg. Apd 2, 36; Žyd 5, 6; 7, 17–21) ir atsiuntė savo mokiniams Tėvo pažadėtąją Dvasią (plg. Apd 2, 33). Šitaip Bažnyčia, aprūpinta savo Steigėjo dovanomis ir ištikimai laikydamasi jo priesakų mylėti, nusižeminti ir savęs išsižadėti, yra siunčiama skelbti ir visose tautose kurti Kristaus ir Dievo karalystės. Ji pati yra šios karalystės ūglys ir pradžia žemėje. Palengva augdama, ji laukia tos karalystės atbaigos ir visa širdimi viliasi bei trokšta susijungti garbėje su savo Karaliumi.

Bažnyčios įvaizdžiai

6. Kaip Senajame Testamente karalystė dažnai būdavo apreiškiama simboliais, taip ir dabar Bažnyčios giliausią prigimtį mums atskleidžia įvairūs įvaizdžiai, paimti ar iš piemenų gyvenimo, ar iš žemdirbystės, ar iš statybos, ar iš šeimos ir jungtuvių. Jie naudojami jau pranašų knygose.

Bažnyčia yra avidė, kurios vienintelės ir būtinos durys yra Kristus (Jn 10, 1–10). Taip pat ji yra kaimenė, kurios ganytoju pasiskelbė būsiąs pats Dievas (plg. Iz 40, 11; Ez 34, 11 tt.) ir kurios avys, nors valdomos žmogiškų piemenų, be perstojo yra vedamos ir stiprinamos paties Kristaus, gerojo piemens ir vyriausiojo ganytojo (plg. Jn 10, 11; 1 Pt 5, 4), paaukojusio už jas savo gyvybę (plg. Jn 10, 11–15).

Bažnyčia yra Dievo dirbama žemė, arba dirva (1 Kor 3, 9). Toje dirvoje auga senasis alyvmedis, kurio šventosios šaknys buvo patriarchai; jame įvyko ir įvyks žydų ir pagonių sutaikinimas (Rom 11, 13–26). Bažnyčia buvo dangaus Sodininko įvesta kaip rinktinis vynuogynas (Mt 21, 33–43 ir kt..; plg. Iz 5, 1 tt.). Tikrasis vynmedis yra Kristus, teikiąs gyvybę ir našumą šakelėms, tai yra mums; būdami Bažnyčioje, pasiliekame jame ir be jo nieko negalime padaryti (Jn 15, 1–5).

Taip pat dažnai Bažnyčia vadinama Dievo statiniu (1 Kor 3, 9). Pats Viešpats palygino save su akmeniu, kuris, statytojų atmestas, tapo kertiniu (Mt 21, 42 ir kt.; plg. Apd 4, 11; 1 Pt 2, 7; Ps 118, 22). Bažnyčia apaštalų statoma ant šio pamato (plg. 1 Kor 3, 11) ir gauna iš jo savo tvirtybę ir vienybę. Tas statinys vadinamas įvairiais vardais: Dievo namai (1 Tim 3, 15), kuriuose gyvena jo šeima, Dievo buveinė Dvasioje (Ef 2, 19–22), Dievo padangtė tarp žmonių (Apr 21, 3) ir ypač – garbingoji šventykla. Simboliškai vaizduojamą iš akmenų pastatytomis bažnyčiomis, ją apgieda Bažnyčios Tėvai, o liturgija pagrįstai lygina su šventuoju miestu, naująja Jeruzale⁵. Mes patys šioje žemėje esame naudojami kaip gyvi akmenys jos statybai (1 Pt 2, 5). Tą šventąjį miestą Jonas regi pasaulio atnaujinimo metu nužengiant iš dangaus nuo Dievo, „išsipuošusią kaip nuotaką savo sužadėtiniui“ (plg. Apr 21, 1 t.).

Bažnyčia, vadinama „aukštybių Jeruzale“ ir „mūsų motina“ (Gal 4, 26; plg. Apr 12, 17), taip pat aprašoma kaip tyra nekaltojo Avinėlio sužadėtinė (Apr 19, 7; 21, 2 ir 9; 22, 17), kurią „Kristus mylėjo [...] ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų“ (Ef 5, 26), kurią susiejęs su savimi neišardoma sutartimi, be paliovos „maitina ir globoja“ (Ef 5, 29), kurią nuskaistino ir norėjo, kad ji su juo susijungtų ir būtų klusni meilėje ir ištikimybėje (plg. Ef 5, 24). Pagaliau ją visiems amžiams apipylė dangiškomis dovanomis, kad pažintume bet kokį pažinimą pralenkiančią Dievo ir Kristaus meilę mums (plg. Ef 3, 19). Tačiau kol Bažnyčia keliauja šioje žemėje, toli nuo Viešpaties (plg. 2 Kor 5, 6), ji laiko save tremtine ir siekia, ilgisi to, kas yra anapus, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje, kur su Kristumi Dieve slypi Bažnyčios gyvenimas, laukdama meto, kada ji su savo Sužadėtiniu pasirodys garbėje (plg. Kol 3, 1–4).

Bažnyčia – mistinis Kristaus Kūnas

7. Dievo Sūnus, suvienydamas su savimi žmogiškąją prigimtį ir savo mirtimi bei prisikėlimu nugalėdamas mirtį, žmogų atpirko ir perkeitė į naują kūrinį (plg. Gal 6, 15; 2 Kor 5, 17). Perteikdamas savo Dvasią iš visų tautų pasišauktiems broliams, jis padarė juos savo mistiniu Kūnu.

Tame kūne į tikinčiuosius plaukia Kristaus gyvybė, nes jie sakramentais paslaptingu bei tikru būdu yra sujungti su kenčiančiu ir garbingu Kristumi⁶. Mat krikštu mes tampame panašūs į Kristų: „Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną“ (1 Kor 12, 13). Toji šventa apeiga išreiškia ir įvykdo ryšį su Kristaus mirtimi ir prisikėlimu: „Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje“, o „jei esame suaugę su jo mirties paveikslu, būsime suaugę ir su prisikėlimo“ (Rom 6, 4–5). Eucharistinės duonos laužymu tikrai dalyvaudami Viešpaties kūne, būvame pakylėti bendrystėn su juo ir tarpusavyje: „Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas: mes juk visi dalijamės viena duona“ (1 Kor 10, 17). Taigi mes visi tampame to kūno nariais (plg. 1 Kor 12, 27), „o pavieniui – vieni kitų nariai“ (Rom 12, 5).

Kaip visi žmogaus kūno nariai, nors jų yra daug, sudaro vieną kūną, taip ir tikintieji Kristuje (plg. 1 Kor 12, 12). Ir Kristaus kūno sąrangoje gyvuoja daug įvairių narių bei uždavinių, bet yra viena Dvasia, kuri Bažnyčios naudai paskirsto įvairiopas dovanas pagal savo gausą ir tarnybos reikmes (plg. 1 Kor 12, 1–11). Tarp tų dovanų pirmauja malonė, suteikta apaštalams, kurių valdžiai pati Dvasia pajungia net besinaudojančius charizmomis (plg. 1 Kor 14). Ta pati Dvasia per save bei savo galią, taip pat vidiniais narių ryšiais jungdama kūną į vieną, kelia ir skatina tikinčiųjų tarpusavio meilę. Todėl jei vienas narys ką nors kenčia, kenčia drauge ir visi kiti; jei vienas narys pagerbiamas, drauge džiaugiasi ir visi (plg. 1 Kor 12, 26).

Šio kūno galva yra Kristus. Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas, iš jo visa gavo pradžią. Jis yra pirma visko, ir viskas juo laikosi. Jis yra kūno, tai yra Bažnyčios, galva; jis yra pradžia, pirmgimis tarp mirusiųjų, idant visur pirmautų (plg. Kol 1, 15–18). Savo galios didybe jis viešpatauja danguje ir žemėje ir pranokstančia savo tobulybe bei veikimu pripildo visą kūną savo garbės turtų (plg. Ef 1, 18–23) ⁷.

Visi nariai turi supanašėti su Kristumi, kol juose įsispaus Kristaus pavidalas (plg. Gal 4, 19). Todėl mes esame įtraukiami į jo gyvenimo slėpinius; tapę panašūs į jį, drauge su juo mirę ir prisikėlę, galiausiai drauge su juo ir karaliausime (plg. Fil 3, 21; 2 Tim 2, 11; Ef 2, 6; Kol 2, 12 ir kt.). Tebekeliaudami žemėje ir sielvarto, ir persekiojimo slegiami, sekdami jo pėdomis, esame jo, nelyginant kūnas – galvos, kančios dalininkai, drauge su juo kenčiame, kad drauge dalytumės ir garbe (plg. Rom 8, 17).

Iš jo „visas kūnas, sąnariais ir gyslomis aprūpinamas bei jungiamas vienybėn, auga Dievo teikiamu ūgiu“ (Kol 2, 19). Jis pats savo kūne, tai yra Bažnyčioje, nuolatos tvarko tarnybų dovanas, kuriomis jo dėka patarnaujame vieni kitų išganymui, kad visur, su meile elgdamiesi pagal tiesą, augtume į jį, mūsų galvą (plg. Ef 4, 11–16).

Kad galėtume jame nuolatos atsinaujinti (plg. Ef 4, 23), jis davė mums savo Dvasios, kuri, būdama viena ir ta pati tiek galvoje, tiek nariuose, visą kūną taip gaivina, jungia ir valdo, kad Bažnyčios Tėvai galėjo pagrįstai šį veikimą lyginti su uždaviniu, kurį žmogaus kūne atlieka gyvybės pradas – siela⁸.

Kristus myli Bažnyčią kaip savo sužadėtinę; jis yra tapęs pavyzdžiu vyro, mylinčio žmoną kaip savo kūną (plg. Ef 5, 25–28), o pati Bažnyčia paklūsta savo galvai (t.p., 23–24). Kadangi „Kristuje kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė“ (Kol 2, 9), Bažnyčią, savo kūną ir pilnatvę, jis pripildo dieviškųjų dovanų (plg. Ef 1, 22–23), kad ir ji siektų bei pasiektų visą Dievo pilnatvę (plg. Ef 3, 19).

Bažnyčia – regimoji ir neregimoji tikrovė

8. Kristus, vienatinis tarpininkas, savo šventąją Bažnyčią – tikėjimo, vilties ir meilės bendruomenę – šioje žemėje įsteigė ir be perstojo palaiko kaip regimąją sąrangą⁹, per kurią visiems skleidžia tiesą ir malonę. Ši hierarchiškai sutvarkyta bendrija ir mistinis Kristaus Kūnas, regimas sambūris ir dvasinė bendruomenė, žemiškoji Bažnyčia ir dangaus gėrybėmis praturtintoji Bažnyčia nelaikytina dviem atskirais dalykais, bet sudaro vieną sudėtinę tikrovę, suaugusią iš žmogiškojo pradmens ir dieviškojo pradmens¹⁰. Todėl ji dėl nepaprasto panašumo lyginama su įsikūnijusio Žodžio slėpiniu. Mat lygiai kaip Dievo Žodžio priimtoji prigimtis tarnauja jam kaip neatskiriamai su juo sujungtas gyvas išganymo įrankis, taip ir visuomeninė Bažnyčios sandara tarnauja ją gaivinančios Kristaus Dvasios kūno augimo labui (plg. Ef 4, 16) ¹¹.

Tai vienatinė Kristaus Bažnyčia, kurią Tikėjimo išpažinime išpažįstame esant vieną, šventą, visuotinę ir apaštališką¹². Ją mūsų Atpirkėjas prisikėlęs perdavė ganyti Petrui (Jn 21, 17); jam ir kitiems apaštalams pavedė ją skleisti ir valdyti (plg. Mt 28, 18 tt.); ją visiems amžiams pastatė kaip „tiesos šulą ir atramą“ (1 Tim 3, 15). Toji Bažnyčia, šiame pasaulyje įsteigta ir sutvarkyta kaip bendruomenė, laikosi Katalikų Bažnyčioje, valdomoje Petro įpėdinio ir bendrystėje su juo esančių vyskupų¹³, nors ir už jos regimos sandaros ribų esama gausių šventumo ir tiesos elementų, kurie, būdami Kristaus Bažnyčiai priklausančios dovanos, yra akstinas visuotinei katalikiškai vienybei.

Kristus atpirkimo darbą atliko būdamas neturtingas ir persekiojamas. Lygiai taip ir Bažnyčia šaukiama leistis tuo pačiu keliu, idant perteiktų žmonėms išganymo vaisius. Jėzus Kristus, „turėdamas Dievo prigimtį, [...] apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą“ (Fil 2, 6), ir dėl mūsų, „būdamas turtingas, [...] tapo vargdieniu“ (2 Kor 8, 9). Taip ir Bažnyčia, nors savo pašaukimui atlikti reikalinga žmogiškųjų priemonių, yra pastatyta ne tam, kad ieškotų žemiškosios garbės, bet tam, kad taip pat ir savo pačios pavyzdžiu skleistų nusižeminimą ir savęs išsižadėjimą. Kristus buvo Tėvo pasiųstas „nešti gerosios naujienos vargdieniams,... paguosti tą, kurių širdis sugrudusi“ (Lk 4, 18), „ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę“ (Lk 19, 10). Taip ir Bažnyčia apgaubia meile visus, kuriuos slegia žmogiškoji silpnybė; maža to, vargdieniuose ir kenčiančiuose ji atpažįsta savo vargdienio ir kenčiančio Steigėjo atvaizdą ir stengiasi palengvinti jų dalią, siekdama juose patarnauti Kristui. Kristus, „šventas, nekaltas, tyras“ (Žyd 7, 26), nepažino nuodėmės (2 Kor 5, 21), bet atėjo vien tam, kad permaldautų tautos nusikaltimus (plg. Žyd 2, 17), o Bažnyčia, priimdama savo glėbin nusidėjėlius, yra šventa ir drauge nuolat apvalytina, todėl nuolat žengia atgailos ir atsinaujinimo keliu.

Bažnyčia, „pasaulio persekiojama ir Dievo guodžiama, tęsia maldininkės kelionę“¹⁴, skelbdama Viešpaties kryžių ir mirtį, iki jis ateis (plg. 1 Kor 11, 26). Tačiau prikeltojo Kristaus galia ją stiprina, idant kantrybe ir meile nugalėtų savo sielvartus ir sunkumus, tiek vidinius, tiek išorinius, ir tegu netobulai, bet ištikimai apreikštų pasaulyje jo slėpinį, iki šis bus atskleistas visa savo šviesa amžių pabaigoje.