PIRMAS SKYRIUS. ŽMOGAUS ASMENS ORUMAS

Žmogus – Dievo paveikslas

12. Tikintieji ir netikintieji beveik vieningai sutaria, jog viskas žemėje turi būti palenkta žmogui, kaip centrui ir viršūnei.

Tačiau kas yra žmogus? Jis pats apie save yra pareiškęs ir tebereiškia įvairių, net viena kitai priešingų nuomonių, dažnai iškeliančių jį kaip absoliučią normą arba nusmukdančių iki nevilties; todėl jis abejoja ir nerimauja. Bažnyčia gerai supranta šį painų klausimą. Dievo apreiškimo pamokyta, ji gali duoti atsakymą, atspindintį tikrąją žmogaus padėtį, paaiškinantį jo silpnybes ir drauge deramai pripažįstantį jo orumą bei pašaukimą.

Juk Šventasis Raštas moko, jog žmogus yra sukurtas „pagal Dievo paveikslą“, įstengiantis pažinti ir mylėti savo Kūrėją, jo paskirtas būti nelyginant visų žemės kūrinių viešpačiu⁸– juos valdyti ir jais naudotis Dievo garbei⁹. „Kas gi yra žmogus, kad tu jį atmeni? arba žmogaus sūnus, kad juo rūpiniesi? Tu padarei jį maža ką mažesnį už angelus, garbe ir šlove apvainikavai jį. Davei jam valdžią visiems savo rankų darbams, visa pavergei po jo kojomis“ (Ps 8, 5–7).

Tačiau Dievas nesukūrė žmogaus vienišo; nuo pat pradžios jis sukūrė vyrą ir moterį (plg. Pr 1, 27). Vyro ir moters sąjunga yra pirminis asmenų bendravimo pavidalas. Mat žmogus giliausia savo prigimtimi yra visuomeninė būtybė, todėl be santykių su kitais negali nei gyventi, nei išplėtoti savo gebėjimų.

O Dievas, kaip toliau skaitome Šventajame Rašte, „apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų mstė, ksd buvo labai gera“ (Pr 1, 31).

Nuodėmė

13. Nors žmogus buvo Dievo sukurtas teisus, piktojo suvedžiotas, pačioje istorijos pradžioje jis papiktnaudžiavo savo laisve, sukildamas prieš Dievą ir geisdamas be Dievo pasiekti savo tikslą. Pažinę Dievą, žmonės jo kaip Dievo negarbino; jų neišmintingai širdžiai aptemus, jie tarnavo verčiau kūriniui, negu Kūrėjui¹⁰. Tai, ką mums atskleidžia Dievo apreiškimas, patvirtina pati patirtis. Juk, žvelgdamas į savo širdį, žmogus patiria esąs linkęs ir į blogį, pasinėręs į daugelį piktybių, negalinčių kilti iš jo gerojo Kūrėjo. Dažnai atsisakydamas pripažinti Dievą savo pradžia, jis taip pat suardė deramą ryšį su savo galutiniu tikslu, o drauge ir visus santykius su pačiu savimi, su kitais žmonėmis bei visais kitais kūriniais.

Žmogus yra savyje suskilęs. Todėl visas žmonių gyvenimas, tiek asmeninis, tiek bendruomeninis, pasireiškia kova, dažnai dramatiška, tarp gerio ir blogio, tarp šviesos ir tamsybių. Žmogus net pamato savo paties jėgomis neįstengiąs sėkmingai gintis nuo blogio puolimų; todėl kiekvienas jaučiasi tarsi supančiotas. Tačiau pats Viešpats atėjo žmogaus išvaduoti ir pastiprinti, jį iš vidaus atnaujindamas ir išmesdamas lauk „šio pasaulio kunigaikštį“ (Jn 12, 31), mus laikiusį nuodėmės vergijoje¹¹. O nuodėmė nuskurdina patį žmogų, sutrukdydama jam pasiekti pilnatvę.

Šio apreiškimo šviesoje galutinai paaiškėja tiek žmonių patiriama pašaukimo aukštybė, tiek jo skurdo gelmė.

Žmogaus sandara

14. Kūno ir sielos vienybėje žmogus pačia savo kūnine sąranga aprėpia medžiaginio pasaulio pradus, šitaip jame pasiekiančius savo viršūnę ir pakylėjamus įsijungti į laisvą Kūrėjo šlovinimą¹². Tad žmogui nevalia niekinti kūno gyvenimo. Priešingai, savo kūną, kaip Dievo sukurtą ir prikelsimą paskutinę dieną, jis turi laikyti geru ir vertu pagarbos. Tačiau, būdamas nuodėmės sužeistas, jis jaučia kūno maištavimą. Tad pats žmogaus orumas reikalauja kūnu garbinti Dievą¹³ ir neleisti jam tenkinti blogų širdies polinkių.

Tačiau žmogus neklysta, laikydamas save aukštesniu už kūną, manydamas esąs daugiau, negu vien gamtos dalelė ar bevardis žmonių bendruomenės pradas. Savo vidujybe jis iškyla virš visų daiktų; į šios vidujybės gelmę grįžta³, atsigręždamas į savo širdį, kur jo laukia Dievas, tiriantis širdis¹⁴, ir kur jis pats Dievo akivaizdoje nulemia savo likimą. Tad pripažindamas savyje dvasinę ir nemirtingą sielą, žmogus ne apsigauna iš grynai fizinių bei visuomeninių sąlygų kilusia iliuzija, bet pasiekia pačią tikrovės gelmę.

Proto orumas, tiesa ir išmintis

15. Būdamas dieviškojo proto šviesos dalininkas, žmogus teisingai galvoja, manydamas savo protu stovįs virš viso daiktų pasaulio. Uoliai lavindamas savo talentus, ilgainiui jis tikrai pažengė pirmyn empirinių, techninių ir laisvųjų mokslų srityje. Mūsų laikais, ypač tirdamas ir pajungdamas sau medžiaginį pasaulį, jis pasiekė stambių laimėjimų. Tačiau jis visuomet ieškojo gilesnės tiesos ir ją rado. Pažinimas juk ne apsiriboja vien reiškiniais, bet įstengia visai tikrai pasiekti mąstomąją realybę, nors dėl nuodėmės jis lieka iš dalies aptemdytas ir susilpnintas.

Protinė žmogaus prigimtis yra ir turi būti tobulinama išminties, švelniai kreipiančios jo dvasią ieškoti ir mylėti tai, kas teisinga ir gera. Pasisavinus išmintį, regimi dalykai žmogų veda į neregimuosius.

Tokios išminties mūsų amžiui reikia daugiau negu praėjusiems šimtmečiams, kad būtų sužmoginta, kas tik žmogaus naujai atrandama. Pasaulio ateičiai iškils pavojus, jei neatsiras išmintingesnių žmonių. Čia pastebėtina, kad daugelis tautų, nors ir skurdesnių ekonominėmis gėrybėmis, bet išmintingesniųs, gali atnešti kitoms didžią naudą.

Šventosios Dvasios dovanų dėka žmogus tikėjimu kontempliuoja ir įžvelgia Dievo valios slėpinį¹⁵.

Sąžinės orumas

16. Savo sąmonės gelmėse žmogus aptinka įstatymą, kurio nėra pats sau davęs, bet kurio privalo klausyti. Visada raginąs mylėti ir daryti gera, bet vengti bloga balsas reikalui esant suskamba širdies klausai: tai daryk, to venk. Tad žmogus turi savo širdyje Dievo įrašytą įstatymą, kuriam reikalauja pats asmens orumas; pagal tą įstatymą jis ir bus teisiamas¹⁶. Sąžinė yra slapčiausias žmogaus branduolys ir šventovė, kurioje jis esti vienas su Dievu, kalbančiu jo viduje¹⁷. Per sąžinę nuostabiai atsiskleidžia įstatymas, įvykdomas Dievo ir artimo meile¹⁸. Ištikimybe sąžinei krikščionys jungiasi su kitais žmonėmis, norėdami drauge ieškoti tiesos ir siekti teisingai išspręsti daugelį moralinių problemų, kylančių tiek asmeniniame gyvenime, tiek visuomenės komunikavime. Tad juo labiau įsigali teisinga sąžinė, juo labiau pavieniai asmenys ir jų grupės liaujasi elgtis aklai ir stengiasi laikytis objektyvių moralės nuostatų. Neretai atsitinka, kad iš nepakaltinamo nežinojimo sąžinė klysta, neprarasdama savo orumo. Tačiau to negalima pasakyti, kai žmogus menkai rūpina ieškoti tiesos bei gėrio, ir nuodėmės įprotis sąžinę palengva kone apakina.

Laisvės pranašumas

17. Tik laisvai žmogus gali atsiverti gėriui. Tą laisvę mūsų amžininkai didžiai vertina ir užsidegę jos siekia. Ir jie teisūs. Tik dažnai klaidingai ją puoselėja – kaip leistinumą daryti bet ką, kas patinka, net bloga. Tačiau tikroji laisvė yra ypatingas Dievo paveikslo žmoguje ženklas. Juk Dievas norėjo žmogų „palikti savo paties išminčiai“¹⁹, idant jis pats ieškotų Kūrėjo ir laisvai, jo laikydamasis, pasiektų visišką tobulumą bei tobulą laimę. Žmogaus orumas reikalauja, kad jis veiktų sąmoningai ir laisvai rinkdamasis, tai yra pats iš vidaus skatinamas ir įtikinamas, o ne akla vidine paskata arba vien išorine prievarta. Tą orumą žmogus įgyja tuomet, kai, išsivadavęs iš bet kokios aistrų nelaisvės, siekia savo tikslo, laisvai rinkdamasis gėrį ir kruopščiu darbu sėkmingai pasirūpindamas tinkamų priemonių jam pasiekti. Kadangi žmogaus laisvė sužalota nuodėmės, visiškai ir veiksmingai ji gali būti nukreipta į Dievą tik su jo malonės padedama. Kiekvienas turės Dievo teisme pateikti savo gyvenimo apyskaitą, ką padaręs gera ar bloga²⁰.

Mirties slėpinys

18. Mirtis aiškiausiai iškelia žmogiškosios būklės mįslę. Žmogų kankina ne tik skausmas ir tolydinis kūno irimas, bet taip pat ir dar labiau – amžino sunaikinimo baimė. Jis teisingai vadovaujasi savo širdies nuojauta, baisėdamasi ir kratydamasis visiškos savo asmens žūties ir neatšaukiamo išnykimo. Neapsiribojanti gryna medžiaga amžinybės sėkla, kurią jis nešioja savyje, sukyla prieš mirtį. Visi technikos laimėjimai, nors ir labai naudingi, nepajėgia nuraminti žmogaus nerimo; biologinis gyvenimo prailginimas negali patenkinti kito, tolesnio gyvenimo troškimo, neišplėšiamai įdiegto jo širdyje.

Nors mūsų vaizduotė mirties akivaizdoje visiškai nutyla, Bažnyčia, dieviškojo apreiškimo pamokyta, tvirtina, kad žmogus yra Dievo sukurtas palaimingam tikslui anapus žemiškojo vargo ribų. Be to, krikščionių tikėjimas moko, kad kūno mirtis, nuo kurios žmogus, jei nebūtų nusidėjęs, būtų buvęs apsaugotas²¹, taps nugalėta, kai visagalis ir gailestingasis Atpirkėjas grąžins mums būklęį, kurią dėl savo kaltės praradome. Juk Dievas yra žmogų pašaukęs ir tebešaukia amžinai susijungti su juo visa savo prigimtimi, tapus jo nenykstamo dieviško gyvenimo dalininku. Savo mirtimi išvadavęs žmogų iš mirties Kristus šią pergalę pasiekė savo prisikėlimu²². Tad kiekvienam mąstančiam žmogui tvirtais argumentais grįstas tikėjimas duoda atsakymą į nerimastingą klausimą, koks likimas jo laukia; šis tikėjimas drauge įgalina bendrauti Kristuje su mylimais broliais, kuriuos mirtis jau nusinešė, sužadindamas viltį, kad jie Dieve įgijo tikrąjį gyvenimą.

Ateizmo pavidalai ir šaknys

19. Išskirtinis žmogaus orumo pagrindas yra jo pašaukimas bendrauti su Dievu. Jau pačia savo kilme jis kviečiamas kalbėtis su Dievu; juk jis turi savo būtį tik dėl to, kad Dievas, iš meilės jį sukūręs, mylėdamas be perstojo palaiko. Žmogus negyvena visiškai pagal tiesą, jei tos meilės laisvai nepripažįsta ir neatsiduoda savo Kūrėjui. Tačiau daugelis mūsų amžininkų to glaudaus gyvybinio ryšio su Dievu visiškai neįžvelgia arba tiesiog jį atmeta. Tad ateizmas priskirtinas prie opiausių mūsų meto klausimų ir turi būti nuodugniau išnagrinėtas.

Ateizmo vardu vadinami labai skirtingi reiškiniai. Vieni tiesiogiai neigia Dievą; kiti mano, jog žmogus ničnieko negali apie jį tvirtinti; dar kiti Dievo klausimą nagrinėja taip, kad jis atrodo netekęs prasmės. Daugelis, neleistinai peržengdami pozityviųjų mokslų ribas, arba skelbia, kad visa paaiškinama vien šiuo moksliniu būdu, arba, priešingai, nebepripažįsta jokios nelygstamos tiesos. Kai kurie taip išaukština žmogų, kad tikėjimas į Dievą tarsi sumenksta; atrodo, kad jie labiau linkę pabrėžti žmogų, negu neigti Dievą. Kiti Dievą vaizduojasi taip, kad tas jų pačių prasimanytas ir atmetamas padaras jokiu būdu nėra Evangelijos Dievas. Dar kiti net paties Dievo klausimo nekelia; atrodo, kad jie visai nejunta religinio nerimo ir nemato reikalo rūpintis tikėjimu. Be to, ateizmas neretai kyla arba iš griežto protesto prieš blogį pasaulyje, arba iš neleistino kai kurių žmogiškųjų vertybių suabsoliutinimo, jas iškėlus į Dievo vietą. Ne iš savęs, bet dėl per didelio pasinėrimo į žemiškuosius dalykus pati šiandienė civilizacija dažnai gali apsunkinti artinimąsi į Dievą.

Aišku, žmonės, kurie, nesekdami sąžinės balsu, tyčia stengiasi užsklęsti savo širdį Dievui ir vengti tikėjimo klausimų, nėra nekalti. Tačiau tam tikra prasme dėl to dažnai atsakingi ir patys tikintieji. Juk ateizmas, suvokiamas kaip visuma, neatsiranda savaime, bet kyla dėl įvairių priežasčių, tarp kurių yra ir kritiška reakcija į religijas, o kai kuriose šalyse – ypač į krikščioniškąją religiją. Todėl prie ateizmo atsiradimo gali nemažai prisidėti tikintieji, religinio auklėjimo aplaidumu, arba klaidingu tikėjimo aiškinimu, arba ir savo religinio, moralinio bei visuomeninio gyvenimo trūkumais daugiau pridengiantys, negu atskleidžiantys tikrąjį Dievo ir religijos veidą.

Sisteminis ateizmas

20. Modernusis ateizmas dažnai pasireiškia sisteminiu pavidalu, be kitų argumentų, taip iškeldamas žmogaus autonomijos troškimą, kad bet kokia priklausomybė nuo Dievo atrodo su šiuo troškimu nesuderinama. Išpažįstantieji šios rūšies ateizmą skelbia, kad laisvė reiškia, jog žmogus yra pats sau tikslas, vienintelis savo istorijos kūrėjas ir statytojas. Jų tvirtinimu, to negalima suderinti su Viešpaties, visų dalykų šaltinio ir tikslo, pripažinimu; mažų mažiausia toks pripažinimas tampa visai nereikalingas. Šį mokymą gali stiprinti savo galios pajutimas, žmogui teikiamas dabartinės technikos pažangos.

Tarp šiandienio ateizmo formų negalima nepaminėti tos, kuri tikisi išvaduosianti žmogų ypač ekonominiu ir visuomeniniu jo išlaisvinimu. Ji tvirtina, kad religija savo prigimtimi kliudo šiam išvadavimui; sukeldama viltį prasimanytu būsimuoju gyvenimu, ji nukreipianti žmogų nuo žemiškosios karalystės kūrimo. Todėl tokio mokslo sekėjai, paėmę į savo rankas valdžią, smurtingai puola religiją ir ateizmo skleidimui, ypač auklėdami jaunimą, panaudoja net viešosios valdžios turimas spaudimo priemones.

Bažnyčios laikysena ateizmo atžvilgiu

21. Ištikimai pasišventusi tiek Dievui, tiek žmonėms, Bažnyčia negali liautis su giliu liūdesiu, bet ir su nesugriaunamu tvirtumu smerkusi, kaip iki šiol²³, pragaištingų mokymų ir veiksmų, prieštaraujančių protui ir bendrajai žmonių patirčiai bei atimančių iš žmogaus jo įgimtą pranašumą.

Tačiau ji stengiasi įžvelgti ateistų dvasioje slypinčias Dievo neigimo priežastis. Suvokdama ateismo keliamų klausimų opumą ir vadovaudamasi meile visiems žmonėms, ji mano, kad tas priežastis reikia rimtai ir nuodugniai išnagrinėti.

Bažnyčia įsitikinusi, jog Dievo pripažinimas jokiu būdu neprieštarauja žmogaus orumui, nes šio orumo pagrindas ir atbaiga slypi pačiame Dieve. Juk būtent Dievas sukūrė žmogų kaip protaujantį bei laisvą bendruomenės narį ir net kviečia jį kaip sūnų su juo bendrauti bei dalyvauti jo paties laimėje. Bažnyčia taip pat moko, kad eschatologinė viltis ne mažina žemės pareigų svarbą, bet net paremia jų vykdymą naujais motyvais. Priešingai, neturint dieviško pagrindo ir amžinojo gyvenimo vilties, kaip šiandien dažnai regime, žmogaus orumas kuo labiausiai pažeidžiamas; lieka neišspręstos gyvenimo ir mirties, kaltės ir skausmo mįslės, neretai paskandinančios žmones neviltyje.

Tuo tarpu kiekvienas žmogus pats sau atrodo kaip neišspręstas, miglotai nujaučiamas klausimas. Juk tam tikromis akimirkomis, ypač didžiųjų gyvenimo įvykių metu, niekas negali visiškai išvengti šio klausimo. Į jį galutinai ir visiškai tvirtai atsako vienas Dievas, šaukiąs žmogų giliau mąstyti ir nuolankiau ieškoti.

Vaisto nuo ateizmo reikia tikėtis tiek iš deramai nušviečiamo Bažnyčios mokymo, tiek iš viso Bažnyčios ir jos narių gyvenimo. Eidama nepaliaujamo atsinaujinimo ir apsivalymo keliu²⁴, kuriuo ją veda Šventoji Dvasia, Bažnyčia privalo tarsi regimu būdu parodyti Dievo Tėvo ir jo įsikūnijusio Sūnaus buvimą. Tai pirmiausia pasiekiama gyvo ir brandaus tikėjimo, išmokyto aiškiai įžvelgti sunkumus ir sugebančio juos nugalėti, liudijimu. Tokį tikėjimą labai ryškiai yra paliudiję ir tebeliudija daugelis kankinių. Šis tikėjimas privalo parodyti savo vaisingumą, pripildydamas visą tikinčiųjų gyvenimą, net pasaulietinį, ir žadindamas juos teisingumui bei meilei, ypač neturtingųjų atžvilgiu. O labiausiai Dievo buvimą ir dalyvavimą parodyti padeda broliška tikinčiųjų tarpusavio meilė, kuomet jie, vieningi dvasia, darbuojasi Evangelijos tikėjimo labui²⁵ ir šviečia kaip vienybės ženklas.

Nors Bažnyčia visiškai atmeta ateizmą, ji nuoširdžiai skelbia, kad visi žmonės, tikintys ir netikintys, turi savo darbu tinkamai statyti šį pasaulį, kuriame bendrai gyvena. Aišku, tai negali vykti be nuoširdaus ir apdairaus pokalbio. Tad Bažnyčia apgailestauja, kad kai kurių valstybių vadovai, nepripažindami pagrindinių asmens teisių, daro neteisingą skirtumą tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų. Tikintiesiems ji reikaluja veiklios ir galimybės šiame pasaulyje statyti ir Dievo šventovę. O ateistus ji draugiškai kviečia atvira širdimi žvelgti į Kristaus Evangeliją.

Bažnyčia gerai žino savo skelbiamu mokymu atitinkanti slapčiausius žmogaus širdies troškimus, gindama jo pašaukimo orumą ir grąžindama viltį tiems, kurie nusivylę savo aukštesne paskirtimi. Tas mokymas ne tik nemenkina žmogaus, bet teikia jo pažangai šviesą, gyvybę ir laisvę. Niekas kitas negali patenkinti žmogaus širdies: „Sukūrei mus sau“, Viešpatie, „ir nerami mūsų širdis, kol neras atilsio tavyje“²⁶.

Kristus – naujasis žmogus

22. Iš tiesų žmogaus slėpinys tikrai nepaaiškėja niekur kitur, tik įsikūnijusio Žodžio slėpinyje. Mat Adomas, pirmasis žmogus, buvo ateisiančiojo, tai yra Kristaus Viešpaties, provaizdis²⁷. Apreikšdamas Tėvo ir jo meilės slėpinį, Kristus, naujasis Adomas, pačiam žmogui pilnatviškai parodo, kas yra žmogus, ir atskleidžia jo pašaukimo kilnumą. Tad nenuostabu, kad Kristus yra šių tiesų šaltinis ir viršūnė.

Būdamas „neregimojo Dievo atvaizdas“ (Kol 1,15) ²⁸, jis yra tobulas žmogus, grąžinęs Adomo vaikams panašumą į Dievą, kurį sudarkė pirmoji nuodėmė. Kadangi žmogaus prigimtis jame prisiimta, o ne panaikinta²⁹, ji ir mumyse ji tapo be galo sukilninta. Juk jis, Dievo Sūnus, įsikūnijamu tarsi susijungė su kiekvienu žmogumi. Žmogaus rankomis jis darbavosi, žmogaus protu galvojo, žmogaus valia veikė³⁰, žmogaus širdimi mylėjo. Gimęs iš Mergelės Marijos, tikrai tapo vienu iš mūsų, viskuo į mus panašus, išskyrus nuodėmę³¹.

Būdamas nekaltas avinėlis, laisvai pralietu savo krauju jis pelnė mums gyvenimą. Jame Dievas sutaikino mus su savimi ir vieną su kitu³² bei išvadavo iš velnio ir nuodėmės vergijos. Todėl kiekvienas mūsų gali su apaštalu sakyti: Dievo Sūnus „mane pamilo ir paaukojo save už mane“ (Gal 2,20). Už mus kentėdamas, jis ne tik paliko pavyzdį, kad sektume jo pėdomis³³, bet ir nutiesė kelią, kuriuo einančiųjų gyvenimas bei mirtis sušventinami ir įgyja naują prasmę.

Žmogus krikščionis, tapęs panašus į atvaizdą Sūnaus, kuris yra pirmgimis tarp daugelio brolių³⁴, gauna „Dvasios pradmenis“ (Rom 8, 23), įgalinančius jį įvykdyti naująjį meilės įstatymą³⁵. Šia Dvasia, kuri yra „paveldėjimo laidas“ (Ef 1,14), visas žmogus iš vidaus atnaujinamas iki pat „kūno atpirkimo“ (Rom 8,23): „Jei jumyse gyvena Dvasia to, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių ,tai jis prisikėlęs iš numirusių Kristų Jėzų – atgaivins ir jūsų mirtinguosius kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse“ (Rom 8,11) ³⁶. Aišku, krikščionis priverstas ir įpareigotas tarp daugelio sielvartų kovoti prieš blogį ir iškentėti mirtį. Tačiau, susijungęs su Velykų slėpiniu ir mirtimi supanašėjęs su Kristumi, vilties stiprinamas jis žengia į prisikėlimą³⁷.

Tai pasakytina ne tik apie krikščionis, bet ir apie visus geros valios žmones, kurių širdyse neregimai veikia malonė³⁸. Kadangi Kristus mirė už visus³⁹ ir kadangi žmogaus galutinis pašaukimas tėra vienas, būtent dieviškas, turime pripažinti, jog Šventoji Dvasia visiems suteikia galimybę vien Dievui žinomu būdu susijungti su šiuo Velykų slėpiniu.

Toks yra didingas žmogaus slėpinys, kurį tikintiesiems nušviečia krikščioniškasis apreiškimas. Taigi per Kristų ir Kristuje išryškėja skausmo bei mirties mįslė, be jo Evangelijos mus gniuždantia. Kristus prisikėlė, savo mirtimi sunaikindamas mirtį, ir mus gausiai apdovanojo gyvenimu⁴⁰, kad, Sūnuje tapę sūnumis, Dvasioje šauktume: „Abba, Tėve!“ ⁴¹