ANTRAS SKYRIUS. ŽMONIŲ BENDRUOMENĖ

Susirinkimo siekis

23. Prie pagrindinių dabarties pasaulio bruožų reikia priskirti vis gausėjančius žmonių tarpusavio ryšius, kuriems plėtotis labai padeda moderniosios technikos pažanga. Tačiau broliškas pokalbis tarp žmonių tobulėja ne šios pažangos plotmėje, o giliau – asmenų bendravime, reikalaujančiame abipusės pagarbos jų dvasinio orumo visumai. Krikščioniškasis apreiškimas didžiai skatina tokį asmenų bendravimą. Jis taip pat padeda geriau suprasti visuomeninio gyvenimo dėsningumus, Kūrėjo įrašytus dvasinėje ir moralinėje žmogaus prigimtyje.

Kadangi krikščioniškasis mokymas apie žmonių bendruomenę išsamiai išdėstytas ankstesniuose magisteriumo dokumentuose⁴², Susirinkimas primena tik kai kurias svarbesnes tiesas ir išdėsto jų pagrindus, remdamasis Apreiškimu. Po to jis pabrėžia kai kurias išvadas, itin svarbias mūsų laikams.

Žmogaus pašaukimo bendruomeninis pobūdis Dievo plane

24. Dievas, kuris tėviškai kiekvienu rūpinasi, norėjo, kad visi žmonės sudarytų vieną šeimą ir elgtųsi vienas su kitu kaip broliai. Juk visi sukurti pagal paveikslą Dievo, kuris „iš vienos šaknies išvedė žmonių giminę, kad apgyventų visą žemės paviršių“ (Apd 17,26), visi pašaukti pasiekti vieną bendrą tikslą, būtent patį Dievą.

Tad Dievo ir artimo meilė yra pirmas ir didžiausias įsakymas. O Šventasis Raštas mus moko, jog Dievo meilė negali būti atskirta nuo artimo meilės: kiti įsakymai „gali būti sutraukti į tą vieną posakį: Mylėk savo artimą kaip save patį... Taigi meilė – įstatymo pilnatvė“ (Rom 13, 9–10; plg.1 Jn 4,20). Akivaizdu, jog tai nepaprastai svarbu žmonėms, kurie vis labiau priklauso vienas nuo kito, ir pasauliui, kuris vis labiau vienijasi.

Negana to, Viešpats Jėzus, melsdamas Tėvą: „Tegul visi bus viena..., kaip mes esame viena“ (Jn 17, 21–22) ir atverdamas žmogaus protui neprieinamus akiračius, nurodo, jog esama tam tikro panašumo tarp Dievo asmenų vienybės ir tiesoje bei meilėje suvienytų Dievo vaikų vienybės. Šis panašumas rodo, jog žmogus, vienintelis kūrinys žemėje, kurio Dievas norėjo dėl jo paties, gali visiškai atrasti save rasti tik nuoširdžiai save atiduodamas⁴³.

Asmens ir visuomenės tarpusavio priklausomybė

25. Iš žmogaus visuomeninio pobūdžio aišku, kad žmogaus asmens plėtotė ir pačios visuomenės pažanga priklauso viena nuo antros. Juk visų visuomeninių institucijų šaltinis, objektas ir tikslas yra ir privalo būti žmogaus asmuo, savo prigimtimi reikalingas visuomeninio gyvenimo⁴⁴. Kadangi tas visuomeninis gyvenimas nėra jam koks nors priedas, bendravimas su kitais, abipusė pagalba, pokalbis su broliais vysto visus žmogaus talentus ir įgalina jį atitikti savo pašaukimą.

Iš visuomeninių ryšių, reikalingų žmogui ugdyti, vieni, kaip antai šeima ir politinė bendruomenė, tiesiogiškiau suaugę su pačia jo prigimtimi, o kiti veikiau kyla iš laisvo jo noro. Dėl įvairių priežasčių mūsų laikais vis stiprėja tarpusavio ryšiai ir priklausomybė; iš to kyla įvairūs vieši arba privatūs sambūriai bei organizacijos. Nors šis visuomenėjimu vadinamas reiškinys neapdraustas nuo pavojų, jis daug kuo padeda stiprinti bei ugdyti asmens savybes ir saugoti jo teises⁴⁵.

Visuomeninis gyvenimas daug padeda asmeniui eiti savo pašaukimo, taip pat ir religinio, keliu, tačiau negalima paneigti, kad visuomeninės sąlygos, kuriomis žmonės nuo pat vaikystės, dažnai nukreipia juos nuo gėrio ir pastūmėja į blogį. Tiesa, kad taip dažnai pasitaikantys visuomeninės santvarkos sutrikimai iš dalies kyla dėl įtampos pačiose ekonominėse, politinėse ir socialinėse struktūrose. Galiausiai jie kyla iš žmonių egoizmo bei puikybės, užnuodijančių ir visuomeninę aplinką. O kur įsigali nuodėmės padariniai, ten žmogus, nuo pat gimimo linkęs į blogį, randa naujų akstinų nusidėti, kuriems be rimtų pastangų ir malonės pagalbos neįmanoma atsispirti.

Bendrojo gėrio siekimas

26. Kadangi tarpusavio priklausomybė kaskart didėja ir palengva apima visą pasaulį, bendrasis gėris, tai yra visuomeninio gyvenimo sąlygų visuma, leidžianti tiek grupėms, tiek pavieniams nariams geriau ir lengviau pasiekti tobuluma, šiandien tampa vis universalesnis, taigi teisėmis ir pareigomis susiejantis asmenį su visa žmonija. Kiekviena grupė privalo atsižvelgti į kitų grupių reikmes ir teisėtus siekius, netgi į visos žmonijos bendrąjį gėrį⁴⁶.

Taip pat vis giliau įsisąmoninama, kokiu orumu išsiskiria žmogaus asmuo, kuris visa pranoksta ir kurio teisės bei pareigos yra visuotinės ir neliečiamos. Todėl žmogui turi būti prieinama visa, kas reikalinga tikrai žmogiškam gyvenimui: maistas, drabužis, būstas, teisė laisvai pasirinkti gyvenimo kelią ir kurti šeimą, lavintis, dirbti, turėti gerą vardą, būti gerbiamam ir tinkamai informuojamam, elgtis pagal savo sąžinę, išsaugoti savo gyvenimo privatumą ir naudotis teisėta laisve, taip pat ir religijos srityje.

Tad visuomenės santvarka ir jos pažanga visada turi būti orientuota į asmens gėrį, nes daiktai privalo būti palenkti asmenims, o ne atvirkščiai. Pats Viešpats tai nurodė, sakydamas, kad šabas padarytas žmogui, o ne žmogus švabui⁴⁷. Toji santvarka turi nuolat plėtotis, grindžiama tiesa, ugdoma teisingumu, gaivinama meile; laisvėje ji turi rasti vis žmogiškesnę⁴⁸. Norint to pasiekti, reikia atnaujinti mąstyseną ir įgyvendinti plačius visuomenės pertvarkymus.

Šioje evoliucijoje veikia Dievo Dvasia, įstabia apvaizda kreipianti laiko tėkmę ir atnaujinanti žemės veidą. O Evangelijos raugas žadino ir tebežadina žmogaus širdyje neužgniaužiamą orumo poreikį.

Pagarba žmogaus asmeniui

27. Pereidamas prie svarbesnių praktinių išvadų, Susirinkimas pabrėžia pagarbą žmogui. Artimą, nieko neišskirdami, visi privalo laikyti „kitu savimi“, pirmiausia rūpindamiesi jo gyvenimu ir priemonėmis, būtinomis jo gyvenimo orumui⁴⁹, kad nebūtų panašūs į turtuolį, visiškai nesirūpinusį vargšu Lozoriumi⁵⁰.

Ypač mūsų laikais esame griežtai įpareigoti tapti artimu kiekvienam žmogui ir, susidūrę su juo sutikę, veikliai jam tarnauti, ar tai būtų visų apleistas senelis, ar neteisingai paniekintas svetimšalis darbininkas, ar tremtinys, ar iš neteisėtos sąjungos gimęs vaikas, nepelnytai kenčiąs dėl savo nepadarytos nuodėmės, ar alkanas žmogus, prabyląs į mūsų sąžinę primenamu Viešpaties žodžiu: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40).

Be to, kas tik nukreipta prieš patį gyvenimą, kaip kiekviena žmogžudystė, genocidas, abortas, eutanazija ir apgalvota savižudybė; kas tik pažeidžia asmens neliečiamybę, kaip žalojimas, kūno ar dvasios kankinimas, bandymai pavergti pačią sielą; kas tik prieštarauja žmogaus orumui, kaip nežmoniškos gyvenimo sąlygos, savavališkas kalinimas, trėmimas, vergija, prostitucija, prekiavimas moterimis ir jaunuoliais, taip pat žeminančios darbo sąlygos, kuomet su darbininkais elgiamasi tiesiog kaip su pelnymosi įrankiais, o ne kaip su laisvais ir atsakingais asmenimis, – visi šie ir panašūs dalykai yra gėdingi, jie nuodija žmogiškąją civilizaciją, labiau pažemina tai darančiuosius, negu skriaudžiamuosius ir skaudžiausiai pažeidžia Kūrėjo garbę.

Pagarba ir meilė priešams

28. Pagarba ir meile privalu apgaubti ir tuos, kurie visuomeniškai, politiškai ir net religiškai yra kitaip nusiteikę ir kitaip elgiasi, negu mes. Juo giliau, vadovaudamiesi draugiškumu ir meile, įsijausime į jų galvoseną, juo lengviau pajėgsime užmegzti su jais pokalbį.

Aišku, ši meilė ir draugiškumas jokiu būdu neturi mūsų paversti abejingais tiesai arba gėriui. Priešingai, būtent meilė verčia Kristaus mokinius skelbti išganymo tiesą visiems žmonėms. Tačiau klaidą, kuri visuomet atmestina, dera skirti nuo klystančiojo, neprarandančio asmens vertumo nė tada, kai jo religinės pažiūros klaidingos arba padrikos⁵¹. Vienas Dievas yra širdžių teisėjas ir tyrėjas, todėl jis draudžia mums spręsti apie kieno nors vidinę kaltę⁵².

Kristaus mokymas taip pat reikalauja atleisti neteisiesiems⁵³ ir įsako visus priešus apgaubti meile, kuri yra Naujojo įstatymo priesakas: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus, gera darykite tiems, kurie jūsų nekenčia, melskitės už savo persekiotojus ir šmeižėjus“ (Mt 5, 43–44).

Esminė žmonių lygybė ir socialinis teisingumas

29. Kadangi visi žmonės apdovanoti protinga siela ir sukurti pagal Dievo paveikslą, visų prigimtis ir kilmė ta pati; kadangi visų Kristaus atpirktųjų dieviškasis pašaukimas ir tikslas tas pats, kaskart vis labiau turi būti pripažįstama esminė visų lygybė.

Suprantama, ne visų žmonių fiziniai sugebėjimai vienodi, o protinis bei moralinis pajėgumas taip pat įvairuoja. Tačiau bet kokia esminė asmens teisių nelygybė tiek socialinėje, tiek kultūrinėje plotmėje, grindžiama lytimi, rase, spalva, visuomenine padėtimi, kalba arba religija, turi būti įveikta ir atmesta, kaip prieštaraujanti Dievo planui. Tikrai apgailėtina, kad tos pagrindinės teisės dar nėra garantuotos visame pasaulyje. Juk taip būna, kai moteriai neleidžiama laisvai rinktis sutuoktinio ar priimti gyvenimo luomo, arba pasiekti tokio pat išsilavinimo bei kultūros lygio, kuris pripažįstamas vyrams.

Be to, nors tarp žmonių esama teisėto skirtingumo, lygus asmenų orumas reikalauja siekti žmoniškesnių ir tinkaqmesnių gyvenimo sąlygų. Juk pernelyg dideli ekonominiai ir visuomeniniai skirtumai tarp vienos žmonių šeimos narių arba tautų kelia pasipiktinimą ir prieštarauja socialiniam teisingumui, lygybei, asmens orumui, taip pat visuomeninei ir tarptautinei taikai.

Privačios ir viešosios žmonių institucijos turi stengtis tarnauti žmogaus orumui bei tikslui, ryžtingai kovoti prieš bet kokį visuomeninį arba politinį pavergimą ir, kad ir koks būtų politinis režimas, ginti pagrindines asmens teises. Negana to, šios institucijos pamažu turi būti pritaikytos dvasiniams reikalams, kurie yra visų aukščiausi, nors kartais gali ilgai užtrukti, kol bus pasiektas norimas tikslas.

Būtinybė peržengti individualistinę etiką

30. Gilūs ir staigūs pokyčiai itin griežtai reikalauja, kad niekas, nekreipdamas dėmesio į dalykų raidą arba tingum apimtas, nesitenkintų vien individualistine etika. Teisingumo ir meilės pareiga vis geriau ir geriau atliekama tuomet, kai kiekvienas, pagal savo išgales ir kitų reikmes prisidėdamas prie bendrojo gėrio, taip pat ugdo ir remia viešas bei privačias institucijas, kurios tarnauja žmonių gyvenimo sąlygų gerinimui. Yra žmonių, kurie, reikšdami plačias ir kilnias pažiūras, praktiškai visą laiką gyvena taip, tarsi jiems visai nerūpėtų visuomenės reikalai. Maža to, įvairiose šalyse daugelis per nieką laiko visuomeninius įstatymus ir nuostatus. Nemažai tokių, kurie nesigėdija suktybėmis ir apgavystėmis išvengti teisėtų mokesčių ir kitų prievolių visuomenei. Kiti mažai dėmesio kreipia į kai kurias visiomeninio gyvenimo taisykles, pvz., sveikatos apsaugos arba eismo; jie nepagalvoja, kad tokiu lengvabūdiškumu kelia pavojų savo pačių ir kitų gyvybėms.

Visiems tebūnie šventas dalykas visuomenės reikalus laikyti viena svarbiausių šiandienio žmogaus pareigų ir jais rūpintis. Juk juo labiau žmonija jungiasi, juo ryškiau žmonių pareigos nebesiriboja paskiromis grupėmis, bet palengva aprėpia visą pasaulį. O tai gali būti pasiekta tik tuomet, kai ir pavieniai asmenys, ir jų grupės puoselės savyje ir skleis visuomenėje moralines bei visuomenines dorybes, su būtina Dievo malonės pagalba tapdami tikrai naujais žmonėmis ir naujosios žmonijos kūrėjais.

Atsakomybė ir dalyvavimas

31. Idant pavieniai žmonės tiksliau atliktų sąžinės diktuojamas pareigas ir sau, ir įvairioms grupėms, kurioms priklauso, jiems turi būti rūpestingai ugdoma aukštesnė dvasios kultūra, panaudojant gausias šiandienei žmonijai prieinamas priemones. Svarbiausia taip auklėti jaunuolius, jog jie, kad ir kokia būtų jo visuomeninė kilmė, taptų ne vien apsišvietusiais, bet ir didžiadvasiais vyrais bei moterimis, nes tokių mūsų laikams nepaprastai reikia

Tačiau žmogus vargiai įgis atsakomybės jausmą, jei jo gyvenimo sąlygos neleis įsisąmoninti savo orumo ir atitikti savo pašaukimo, pašvenčiant jėgas Dievui ir kitiems žmonėms. Juk žmogaus laisvė dažnai susilpnėja, kai jis patenka į kraštutinį skurdą; ji netenka vertės ir tuomet, kai, atsidavęs nesaikingiems gyvenimo patogumams, žmogus tarsi tūno auksiniame savo kiaute. Priešingai, laisvė stiprėja, kai žmogus priima neišvengiamas visuomeninio gyvenimo būtinybes, sutinka su įvairiopais žmogiškojo solidarumo reikalavimais ir atsideda žmonių bendruomenės tarnybai.

Visiems turi būti ugdomas ryžtas prisidėti prie bendro darbo. Pagirtinai elgiamasi kraštuose, kuriuose kiek galima didesnė piliečių dalis tikrai laisvai imasi viešųjų reikalų tvarkymo. Tačiau turi būti atsižvelgta į konkrečią kiekvienos tautos padėtį ir į būtiną viešosios valdžios tvirtumą. O kad visi piliečiai būtų linkę veikti įvairiose visuomenės kūną sudarančiuose sambūriuose, jie turi rasti juose vertybių, patraukiančių ir skatinančių tarnauti kitiems. Pagrįstai galime manyti, jog žmonijos likimas atiduotas į rankas tiems, kurie vėlesnėms kartoms sugebės perduoti gyvenimo ir vilties motyvus.

Įsikūnijęs Žodis ir žmonių solidarumas

32. Sukūręs žmones, kad jie gyventų ne pavieniui, o susijungę į bendruomenę, Dievas „panorėjo žmones sušventinti ir išganyti ne pavieniui, be jokio tarpusavio ryšio, o sujungęs į tautą, kuri jį teisingai pažintų ir šventai jam tarnautų“⁵⁴. Todėl nuo pat išganymo istorijos pradžios jis išsirinko žmones ne tik kaip pavienius asmenis, bet ir kaip tam tikros bendruomenės narius. Atskleisdamas savo planą, tuos išrinktuosius Dievas pavadino „savo tauta“ (Iš 3, 7–12) ir su ja sudarė sandorą ant Sinajaus kalno⁵⁵.

Šis bendruomeninis bruožas tobulinamas ir atbaigiamas Jėzaus Kristaus darbu. Juk pats įsikūnijęs Žodis panorėjo būti žmonių bendruomenės nariu. Jis dalyvavo Kanos vestuvėse, ėjo į Zachiejaus namus, valgė su muitininkais ir nusidėjėliais. Jis apreiškė Tėvo meilę ir aukštąjį žmonių pašaukimą, nurodydamas paprasčiausius visuomeninio gyvenimo reiškinius, vartodamas žodžius ir įvaizdžius, paimtus iš kasdienio gyvenimo. Jis pašventino žmonių ryšius, ypač šeimą, visuomeninių santykių pagrindą. Jis savanoriškai pakluso savo tėvynes įstatymams. Jis panoro gyventi savo laikų ir krašto darbininko gyvenimą.

Mokydamas žmones, jis aiškiai liepė Dievo vaikams elgtis vieniems su kitais kaip broliams. Melsdamasis prašė, kad visi jo mokiniai būtų „viena“. Negana to, jis pats, visų Atpirkėjas, pasišventė visiems ir net mirė už juos. „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13). O apaštalams jis įsakė skelbti visoms tautoms Evangelijos žinią, kad visa žmonių giminė taptų Dievo šeima, kurioje meilė yra įstatymo pilnatvė.

Pirmgimis tarp daugelio brolių, po mirties ir prisikėlimo jis savo Dvasios dovana įsteigė naują brolių bendruomenę, sudarytą iš visų, kurie jį priima su tikėjimu ir meile. Jis sujungė juos savo kūne, kuris yra Bažnyčia, idant, būdami vienas kito nariai, visi tarnautų vieni kitiems, naudodamiesi įvairiomis jiems suteiktomis dovanomis.

Šis solidarumas turės nuolat augti, iki pagaliau ateis atbaigos diena, kurią malonės išgelbėti žmonės tobulai garbins Dievą kaip jo ir savo brolio Kristaus mylima šeima.