TREČIAS SKYRIUS.
ŽMOGAUS VEIKLA PASAULYJE
Iškylanti
problema
33. Žmogus savo darbu ir
talentu visada stengėsi plačiau išskleisti savo gyvenimą. O
šiandien, ypač naudodamasis mokslu ir technika, jis užvaldė
kone visą gamtą ir vis labiau ją užvaldo; ypač
dėl to, kad padaugėjo įvairiopų mainų tarp tautų
galimybių, žmonijos šeima iš leto pasijunta ir tampa tarsi
viena, visą pasaulį apimanti bendruomenė. Todėl
daugelį gėrybių, kurių kitados dažniausiai laukė
iš aukštybių, šiandien žmogus pasirūpina savo
paties sumanumu.
Regint šį
milžinišką užsimojimą, jau aprėpiantį
visą žmonių giminę, žmonėms iškyla daugelis
klausimų. Kokia to karštligiško veiklumo prasmė ir
vertė? Kaip dera visais tais dalykais naudotis? Į kokį
tikslą nukreiptos žmonių ir bendruomenių pastangos?
Bažnyčia saugo Dievo žodžio lobį ir iš jo semiasi
religinės ir moralinės srities pradmenų. Nors ir ne visuomet
turėdama parengtus atsakymus į visus klausimus, ji trokšta
apreiškimo šviesą sujungti su visų patirtimi, kad
būtų nušviestas kelias, kuriuo žmonija neseniai
ėmė žengti.
Žmogaus
veiklos vertė
34. Vienas dalykas
tikintiesiems yra tikras – asmeninis ir bendruomeninis žmogaus veikimas,
milžiniškas žmonių užsimojimas amžių
būvje gerinti savo gyvenimo būklę pats savaime atitinka Dievo
planą. Juk, sukurtas pagal Dievo paveikslą, žmogus gavo
įsakymą pajungti sau žemę su viskuo, kas joje yra, ir
teisingai bei šventai valdyti pasaulį56. Jam taip pat buvo
įsakyta pripažinti Dievą, visatos Kūrėją, ir
susieti su juo save patį bei visą kūriniją, kad šitaip
žmogui visa pajungus, Viešpaties vardu žavėtųsi visa
žemė57.
Tai pasakytina ir apie
paprastus kasdienius darbus. Juk vyrai ir moterys, pelnydami sau ir šeimai
duoną, savo veikla gerai tarnauja visuomenei, teisėtai gali laikyti
savo veiklą Kūrėjo darbo plėtojimu, rūpesčiu
brolių gerove ir asmeniniu įsijungimu į Dievo plano vykdymą
istorijoje58.
Taigi krikščionys
anaiptol nemano, jog darbai, kuriuos žmonės savo sugebėjimais ir
pajėgomis nuveikė, prieštarauja Dievo galybei ir kad
protaujantis kūrinys yra tarsi Kūrėjo varžovas.
Priešingai, jie yra įsitikinę, jog žmonijos laimėjimai
yra Dievo didybės ženklas ir jo neišreiškiamo plano
vaisius. O juo labiau auga žmogaus galybė, juo didesnė tampa
pavienių asmenų ir bendruomenių atsakomybė. Tad aišku,
jog krikščioniškoji naujiena nenukreipia žmonių nuo
pasaulio statymo ir neskatina liautis rūpinusis panašių į
save gerove, bet veikiau priešingai, dar griežčiau
įpareigoja tuo rūpintis59.
Žmogaus
veiklos tvarkymas
35. Kadangi
žmogiškoji veikla kyla iš žmogaus, ji ir skirta
žmogui. Mat veikdamas žmogus ne tik keičia daiktus bei
visuomenę, bet ir tobulina save patį. Jis daug ko išmoksta,
išskleidžia savo gabumus, peržengia savo ribas ir pakyla
aukščiau už save. Šitoks augimas, jeigu jis teisingai
suprantamas, vertingesnis už pasiekiamas išorines gėrybes.
Žmogus daugiau vertas dėl to, kas jis yra, negu dėl to, ką jis
turi60. Lygiai taip ir visa, ką žmonės daro didesniam
teisingumui, glaudesnei brolybei ir žmoniškesnei visuomeninių
santykių tvarkai pasiekti, daugiau verta už technikos
pažangą. Toji pažanga gali teikti nelyginant medžiagą
žmogaus kilimui aukštyn, bet pati savaime anaiptol nekelia
žmogaus aukštyn.
Iš to plaukia, kad
žmogaus veiklai galioja ši taisyklė: atitikdama Dievo planą
ir valią, ji turi derėti su tikrąja žmonijos gerove ir
leisti žmogui, kaip pavieniam asmeniui arba bendruomenės nariui, ugdyti
ir įgyvendinti savo pašaukimo pilnatvę.
Žemiškųjų
dalykų teisėta autonomija
36. Atrodo, daugelis
mūsų amžininkų vis vien bijo, kad glaudesnis ryšys
tarp žmogaus veiklos ir religijos neužgniaužtų
pavienių žmonių, bendruomenių arba mokslų
savarankiškumo.
Jei
žemiškųjų dalykų autonomija laikome tai, kad
kūriniai ir pačios bendruomenės turi savo dėsniingumus bei
vertę, kuriuos žmogui reikia pamažu įžvelgti,
panaudoti ir tvarkyti, tokios autonomijos reikalauti visiškai
teisėta. Tai ne vien reikalaujama mūsų meto žmonių,
bet ir atitinka Kūrėjo valią. Jau pačiu sukūrimu visi
daiktai yra gavę savo patvarumą, tiesą, gėrį, savus
dėsningumus ir tvarką, kuriuos žmogus turi gerbti,
pripažindamas kiekvieno mokslo bei meno metodus. Todėl metodinis
kiekvienos pažinimo srities tyrinėjimas, jei tik atliekamas tikrai
moksliškai ir laikantis moralės nuostatų, iš tiesų
niekada neprieštaraus tikėjimui, nes ir žemiškieji, ir
tikėjimo dalykai kyla iš to paties Dievo61. Maža to, kas
nuolankiai ir atkakliai stengiasi įžvelgti daiktų paslaptis,
tas, pats to nė nežinodamas, yra tarsi vedamas už rankos Dievo,
kuris palaiko visus dalykus ir padaro juos tokius, kokie jie yra. Todėl
tebūnie mums leista apgailestauti dėl tam tikro nusiteikimo
tarp pačių krikščionių, nepakankamai
įžvelgusio teisėtą mokslo autonomiją. Tokio
nusiteikimo sukelti nesutarimai ir ginčai daugelį privertė
galvoti, kad tikėjimas ir mokslas prieštarauja vienas
kitam62.
Tačiau jei
žodžiais „laikinųjų dalykų autonomija“ turima omenyje
tai, kad sukurtieji daiktai nepriklauso nuo Dievo ir gali būti
žmogaus panaudojami be ryšio su Kūrėju, tai nėra
nė vieno pripažįstančio Dievą, kuris nejaustų,
koks klaidingas šis tvirtinimas. Juk kūrinys be Kūrėjo
pranyksta. Be to, visi tikintieji, kad ir kokiai religijai priklausytų,
kūrinijos kalboje visuomet girdėjo Kūrėjo balsą ir
apsireiškimą. Maža to, užmiršus Dievą, aptemsta
ir pati kūrinija.
Nuodėmės
sugadinta žmogaus veikla
37. Šventasis
Raštas, kuriam pritaria šimtmečių patirtis, moko
žmonių šeimą, kad pažanga, ta didelė žmogaus
gėrybė, atneša ir didelę pagundą, nes pairus
vertybių tvarkai ir blogiui susimaišius su gėriu, pavieniai
žmonės ir jų grupės rūpinasi vien savo, o ne kitų
reikalais. Todėl pasaulis jau nebėra tikros brolybės vieta, nes
padidėjus žmonių galybei net pačiai žmonių
giminei gresia sunaikinimas.
Visa žmonijos istorija
persmelkta žūtbūtinės kovos su tamsos galybėmis,
prasidėjusios pasaulio pradžioje ir truksiančios, kaip sako
Viešpats63, iki paskutinės dienos. Pasiųstas į šias
grumtynes žmogus turi nuolat kovoti, norėdamas laikytis gėrio,
ir tik su dideliu vargu, Dievo malonės padedamas, įstengia
išlaikyti vienybę savyje pačiame.
Todėl Kristaus
Bažnyčia, pasitikėdama Kūrėjo planu, nors ir
pripažįsta, kad pažanga gali tarnauti tikrajai žmonių
laimei, laiko savo pareiga pakartoti apaštalo įspėjimą:
„Nesekite šiuo pasauliu“ (Rom 12, 2), tai yra tuštybės ir
piktybės dvasia, Dievui ir žmogui tarnauti skirtąją
veiklą paverčiančia nuodėmės įrankiu.
Tad jei kas nors klausia, kaip
šią nelaimę įveikti, krikščionys skelbia, jog
puikybės ir iškreiptos savimeilės kasdien grasoma visokeriopa
žmogaus veikla turi būti apvaloma ir tobulinama Kristaus
kryžiumi ir prisikėlimu. Kristaus atpirktas ir Šventojoje
Dvasioje tapęs nauju kūriniu žmogus gali ir turi mylėti
paties Dievo sukurtus daiktus. Mat jis juos gauna iš Dievo, mato juos
tarsi plaukiant iš Dievo rankos ir su pagarba žvelgia į juos.
Už juos Geradariui dėkodamas, neturto ir laisvės dvasia
kūriniais naudodamasis ir džiaugdamasis, jis tampa tikru pasaulio
savininku, kaip nieko neturintis ir visa ką valdantis64. „Viskas
jūsų, bet jūs patys – Kristaus, o Kristus – Dievo“ (1
Kor 3, 22–23).
Velykų
slėpinyje pasiekusi tobulybę žmogaus veikla
38. Dievo Žodis, per
kurį visa atsirado, tapo kūnu ir gyvendamas žmonių
žemėje65 įėjo į pasaulio istoriją kaip
tobulas žmogus, įimdamas ją savin ir atnaujindamas66.
Jis mums apreiškia, kad „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8), ir drauge
moko, kad pamatinis žmogaus tobulumo, taigi ir pasaulio perkeitimo,
įstatymas yra naujasis meilės įsakymas. Taigi tiems, kurie tiki
dieviškąja meilę, jis laiduoja, kad meilės kelias atviras
visiems žmonėms ir kad pastangos kurti visuotinę brolybę
nėra bergždžios. Jis juos taip pat įspėja, kad ši
meilė yra reikština ne tik didžiuose dalykuose, bet – ir
pirmiausia – kasdienio gyvenimo smulkmenose. Už mus visus,
nusidėjėlius, iškentęs mirtį67, savo
pavyzdžiu Kristus moko, jog kiekvienas mūsų turi nešti
kryžių, kurį kūnas ir pasaulis uždeda ant
pečių einantiems taikos ir teisingumo keliu. Savo prisikėlimu
tapęs Viešpačiu Kristus, kuriam duota visa valdžia danguje
ir žemėje68, jau dabar veikia žmonių širdyse
savo Dvasios galybe. Jis ne tik žadina juose ateisiančiojo
amžiaus ilgesį, bet kartu įkvepia, grynina ir stiprina tuos
kilnius troškimus, kurių apimta žmonių šeima stengiasi
padaryti savo pačios gyvenimą žmoniškesnį ir tam
tikslui pajungti visą žemę. Dvasios dovanos įvairios:
vienus ji pašaukia akivaizdžiai liudyti dangiškosios
buveinės troškimą ir išlaikyti jį gyvą
žmonijos šeimoje, kitus pašaukia atsidėti
žemiškajai žmonių tarnybai ir ta savo tarnyba
puoselėtii dirvą dangaus karalystei. Tačiau visus ji
išlaisvina, idant, atsisakę savimeilės ir visas
žemiškas jėgas paskyrę žmonių gyvenimui, jie
siektų ateities, kurioje pati žmonija taps Dievui priimtina
auka69.
Šios vilties
išsipildymo laidą ir kelionės maistą Viešpats
saviesiems paliko tame tikėjimo sakramente, kuriame žmogaus
užauginti gamtos pradai paverčiami garbinguoju Kūnu ir Krauju,
brolių bendruomenės vakariene, iš anksto švenčiama
dangaus puota.
Nauja
žemė ir naujas dangus
39. Nežinome
žemės ir žmonijos baigmės laiko70, nežinome
nė kaip visata bus perkeista. Nuodėmės sudarkytas šio
pasaulio pavidalas praeina71, tačiau mes mokomi, kad Dievas rengia
naują buveinę ir naują žemę, kurioje viešpatauja
teisingumas72 ir kurios laimė patenkins ir pranoks visus
ramybės troškimus, kylančius žmonių širdyse73.
Tuomet mirtis bus nugalėta, o Dievo vaikai prikelti Kristuje; kas buvo
pasėta silpnybėje ir sugedime, apsivilks negendamybe74.
Meilė ir jos darbai išliks75, o visa kūrinija,
kurią Dievas sukūrė žmogui, bus išvaduota iš
vergavimo tuštybei76.
Tiesa, esame
perspėjami, kad žmogui nebus jokios naudos, jei jis laimėtų
visą pasaulį, o save pražudytų77. Tačiau
naujos žemės laukimas turi ne silpninti, o kaip tik skatinti
siekį puoselėti šią žemę, kurioje auga naujosios
žmonių šeimos Kūnas, jau dabar, kad ir neaiškiai,
galįs atskleisti kai kuriuos naujojo amžiaus bruožus.
Todėl, nors žemiškąją pažangą turime
rūpestingai skirti nuo Kristaus karalystės augimo, kiek toji
pažanga gali prisidėti prie geresnio žmonių visuomenės
sutvarkymo, tiek ji didžiai svarbi Dievo karalystei78.
Žmogiškojo
orumo, broliškos bendrystės ir laisvės gėrybes, taigi visus
gerus prigimties ir mūsų darbo vaisius, kuriuos, Viešpaties
Dvasios vedami ir jo liepiami, būsime paskleidę žemėje,
paskui vėl atrasime apvalytus ir be jokios dėmės,
nušviestus ir perkeistus, kai Kristus perduos Tėvui amžiną
ir visuotinę karalystę, „tiesos ir gyvybės karalystę,
šventumo ir malonės karalystę, teisingumo, meilės ir taikos
karalystę“79. Ši karalystė slėpiningu būdu jau
dabar yra žemėje; ji pasieks savo atbaigą atėjus
Viešpačiui.
|