KETVIRTAS SKYRIUS. BAŽNYČIOS VAIDMUO ŠIUOLAIKINIAME PASAULYJE

Bažnyčios ir pasaulio tarpusavio santykiai

40. Visa, ką pasakėme apei žmogaus asmens orumą, žmonių bendruomenę, giluminę žmogiškosios veiklos prasmę, teikia pagrindą Bažnyčios ir pasaulio santykiams bei pamatą jų abipusiam dialogui⁸⁰. Todėl, priėmus prielaidą, kad visa, ką šis Susirinkimas išdėstė apie Bažnyčios slėpinį, jau žinoma, šiame skyriuje dera apsvarstyti Bažnyčios buvimą pasaulyje ir gyvenimą bei veiklą drauge su juo.

Kilusi iš amžinojo Tėvo meilės⁸¹, Atpirkėjo Kristaus įsteigta laike, suvienyta Šventojoje Dvasioje⁸², Bažnyčia yra skirta išganomajam ir eschatologiniam tikslui, kurį galutinai pasiekti galima tik būsimajame pasaulyje. Tačiau ji gyvuoja jau čia, žemėje, sutelkta iš žmonių, žemiškosios bendruomenės narių, kurie pašaukti dar žmonijos istorijai tebevykstant sudaryti Dievo vaikų šeimą, skirtą nuolat augti, iki ateis Viešpats. Suburta draugėn dangiškoms gėrybėms laimėti ir jomis apipilta, toji šeima yra Kristaus „šiame pasaulyje įsteigta ir sutvarkyta kaip bendruomenė“⁸³, aprūpinta „tinkamomis regimos ir visuomeninės vienybės priemonėmis“⁸⁴. Šiatip Bažnyčia, „kartu ir regimas sambūris, ir dvasinė bendruomenė“⁸⁵, keliauja kartu su visa žmonija ir kartu su pasauliu patiria tą pačią žemiškąją dalią. Žmonių bendruomenė turi būti atnaujinta Kristuje ir perkeista į Dievo šeimą. Bažnyčia yra tartum tos bendruomenės raugas, tartum jos siela⁸⁶.

Kad žemiškoji ir dangiškoji bendruomenė šitaip persmelkia viena kitą, galima pažinti vien tikėjimu. Negana to, tai lieka žmonijos istorijos slėpinys. Šią istoriją, iki galutinai apsireikš Dievo vaikų garbė, trikdo nuodėmė. Siekdama savo išganingojo tikslo, Bažnyčia ne tik dalijasi su žmogumi dieviškuoju gyvenimu, bet taip pat savotiškai paskleidžia po visą pasaulį to gyvenimo šviesos atspindį. Ji daro tai ypač gydydama ir pakylėdama žmogaus asmens orumą, ji sutvirtina žmonių bendruomenės ryšius, suteikdama kasdienei žmonių veiklai gilesnę prasmę ir svarbą. Taigi Bažnyčia tiki, kad, veikdama per pavienius savo narius ir visą bendruomeną, ji gali nemažai padėti žmonių šeimai ir jos istorijai tapti žmogiškesnei.

Be to, Katalikų Bažnyčia mielai ir didžiai vertina tai, ką kitos krikščioniškosios Bažnyčios arba bažnytinės bendruomenės, kartu veikdamos, yra padariusios ir tebedaro šiam uždaviniui įvykdyti. Drauge ji yra tvirtai įsitikinusi, kad dirvą Evangelijai parengti jai labai daug visokiausiais būdais gali padėti pasaulis – tiek pavieniai žmonės, tiek žmonių bendruomenės savo talentais ir veikla. Čia pateikiama keletas bendrų principų, kaip reikia vis artimiau bendradarbiauti bei vienas kitam padėti tose srityse, kurios ir Bažnyčiai, ir pasauliui yra bendros.

Pagalba, kurią Bažnyčia stengiasi teikti kiekvienam žmogui

41. Nūdienis žmogus yra pakeliui į visapusiškesnį asmenybės išugdymą ir vis didėjantį savo teisių atskleidimą ir patvirtinimą. O kadangi Bažnyčiai patikėta skelbti Dievo, galutinio žmogaus tikslo, slėpinį, ji kartu atskleidžia žmogui jo žmogiškosios būties prasmę, tai yra giliausią tiesą apie jį patį. Bažnyčia tikrai žino, kad tik Dievas, kuriam ji tarnauja, atsiliepia į giliausius žmogaus širdies lūkesčius, tos širdies, kurios niekada galutinai nepasotina joks žemiškas maistas. Ji taip pat žino, kad žmogų nuolat veikia Šventoji Dvasia ir kad jis niekada nebus visiškai abejingas religijos klausimui. Tai patvirtina ne tik praėjusiųjų šimtmečių patirtis, bet ir gausūs mūsųs laikų liudijimai. Žmogus visuomet, kad ir neaiškiai, norės pažinti savo gyvenimo, veiklos ir mirties prasmę. Pats Bažnyčios buvimas kreipia jo mintis į šiuos klausimus. Vien Dievas, sukūręs žmogų pagal savo paveikslą ir atpirkęs iš nuodėmės, gali visiškai atsakyti į tuos klausimus Kristaus, žmogumi tapusio savo Sūnaus, apreiškimu. Kiekvienas, kas seka tobulu žmogumi Kristumi, ir pats tampa žmogiškesnis.

Remdamasi šiuo tikėjimu Bažnyčia gali išlaikyti įsitikinimą dėl žmogaus prigimties orumą nepriklausomybės nuo bet kokios nuomonių kaitos, pavyzdžiui, nuo per didelio kūno nuvertinimo arba perdėto jo išaukštinimo. Joks žemiškas įstatymas negali taip gerai sergėti žmogaus asmens orumo ir laisvės, kaip Kristaus Bažnyčiai patikėtoji Evangelija. Toji Evangelija skelbia ir skleidžia Dievo vaikų leisvę, atmeta bet kokią vergystę, visuomet galiausiai kylančią iš nuodėmės⁸⁷, šventai gerbia sąžinės orumą ir jos apsisprendimo laisvę, be paliovos ragina vaisingai panaudoti kiekvieną žmogiškąjį talentą Dievo tarnybai ir žmonių gerovei, galiausiai prisako visiems visus mylėti⁸⁸. Tai atitinka pagrindinį krikščioniškosios santvarkos dėsnį. Tas pats Dievas yra Kūrėjas ir Išganytojas, jis yra ir žmonijos istorijos, ir išganymo istorijos Viešpats. Tačiau ta dieviškoji tvarka ne tik nepanaikina teisėtos kūrinių, ypač žmogaus, autonomijos, bet veikiau atgaivina ir patvirtina jos orumą.

Jai patikėtos Evangelijos dėka Bažnyčia skelbia žmogaus teises; ji pripažįsta ir aukštai vertina mūsų laikų dinamizmą, visur iškeliantį šias teises. Tačiau šis sąjūdis turi persiimti Evangelijos dvasia ir būti apsaugotas nuo bet kokio pobūdžio kaidingos autonomijos. Mat mes gundomi manyti, kad mūsų asmeninės teisės tik tuomet visiškai apsaugotos, kai mūsų nesaisto jokios dieviškojo Įstatymo nuostatos. Tačiau einant šiuo keliu, žmogaus asmens orumas ne tik neišsaugomas, bet veikiau pražūva.

Pagalba, kurią Bažnyčia stengiasi teikti žmonių visuomenei

42. Žmonijos šeimos vienybę didžiai stiprina ir papildo Kristumi grįsta Dievo vaikų šeimos vienybė⁸⁹.

Tiesa, Bažnyčios uždavinys, kurį jai patikėjo Kristus, nepriklauso politinei, ekonominei ar visuomeninei sričiai; jai skirtas tikslas priklauso religijos sričiai⁹⁰. Tačiau būtent iš šio religinio uždavinio kyla pareiga, šviesa ir jėga, galinčios padėti kurti ir stiprinti žmonių bendruomenę pagal Dievo įstatymą. Kai reikia, atsižvelgdama į laiko ir vietos aplinkybes, ji ir pati gali, netgi privalo, imtis veiklos, skirtos tarnauti visiems, ypač beturčiams, gailestingumo arba kitais panašiais darbais.

Bažnyčia taip pat pripažįsta, kas gera mūsų laikų visuomeniniame dinamizme. Pirmiausia – artėjimas į vienybę, sveikos socializacijos ir pilietinio bei ekonominio solidarumo vyksmas. Juk vieningumo ugdymas susijęs su giliausiu Bažnyčios uždaviniu, nes ji „ Kristuje yra tarsi sakramentas arba artimos jungties su Dievu ir visos žmonių giminės vienybės ženklas bei įrankis“⁹¹. Šitaip ji pasauliui parodo, kad tikroji išorinė visuomenės vienybė plaukia iš protų ir širdžių vienybės, taigi iš to tikėjimo ir meilės, kuriais jos vieningumas neišardomai pagrįstas Šventojoje Dvasioje. Juk ta stiprybė, kurios Bažnyčia pajėgia įlieti į dabartinę žmonių bendruomenę, yra gyvenimu tapęs tikėjimas ir meilė, o ne koks nors išorinis viešpatavimas, vykdomas grynai žmogiškomis priemonėmis.

Be to, kadangi savo misijos ir prigimties dėka Bažnyčia nesusijusi su kuria nors viena žmogiškosios kultūros forma arba politine, ekonomine bei visuomenine sistema, dėl savo universalumo ji gali būti tampriausias ryšys tarp įvairių žmonių bendruomenių ir tautų, jei tik šios ja pasitiki ir pripažįsta jai tikrą laisvę savo uždaviniui vykdyti. Todėl Bažnyčia ragina savo vaikus, taip pat ir visus žmones, šia Dievo vaikų šeimos dvasia nugalėti visus tautų bei rasių nesutarimus ir teikti vidinės stiprybės teisėtiems žmonių sambūriams.

Susirinkimas su didžia pagarba žvelgia į visa, kas tikra, gera ir teisinga įvairiausiose institucijose, kurias žmonių giminė sukūrė ir nuolatos tebekuria. Be to, jis pareiškia, kad Bažnyčia nori visas tas institucijas remti ir ugdyti, kiek tai priklauso nuo jos ir kiek gali būti susieta su jos uždaviniu. Ji nieko karščiau netrokšta, kaip tarnauti visų gerovei ir pajėgti laisvai plėtotis kiekvienoje valstybinėje santvarkoje, pripažįstančioje pagrindines asmens bei šeimos teises ir bendrojo gerio reikalavimus.

Pagalba, kurią Bažnyčia per krikščionis stengiasi teikti žmogaus veiklai

43. Susirinkimas ragina krikščionis, abiejų bendruomenių piliečius, stengtis ištikimai atlikti savo žemiškąsias pareigas, vadovaujantis Evangelijos dvasia. Nukrypsta nuo tiesos tie, kurie žinodami, jog čia neturime išliekančio miesto, bet laukiame būsimojo⁹², mano galį apleisti savo žemiškąsias pareigas. Jie pamiršta, kad tikėjimas juo labiau juos įpareigoja atlikti tas pareigas pagal kiekvieno pašaukimą⁹³. Tačiau nemažiau klysta ir tie, kurie, priešingai, mano galį taip pasinerti į žemiškuosius reikalus, tarsi šie neturėtų visiškai nieko bendra su religiniu gyvenimu, kuris, jų nuomone, reiškiąs vien kulto veiksmus ir kai kurių dorinių įpareigojimų laikymąsi. Tą plyšį tarp daugelio išpažįstamo tikėjimo ir kasdienio gyvenimo reikia laikyti viena sunkiausių mūsų meto klaidų. Su šiuo papiktinimu griežtai kovojo jau Senojo Testamento pranašai⁹⁴; dar labiau Naujajame Testamente pats Jėzus Kristus grasė už tai sunkiomis bausmėmis⁹⁵. Tad tenebūnie klaidingai priešinama profesinė bei visuomeninė veikla vienoje pusėje irreliginis gyvenimas – kitoje. Apleisdamas savo laikinąsias pareigas, krikščionis apleidžia savo pareigas artimui, netgi pačiam Dievui, ir kelia pavojų savo amžinąjam išganymui. Sekdami Kristumi, kuris darbavosi kaip amatininkas, krikščionys verčiau tegu džiaugiasi, kad gali imtis bet kokio žemiškojo darbo, jungdami visą žmogiškąją, šeimos, profesinę, mokslo ir technikos veiklą į vieną gyvybinę sintezę su religinėmis vertybėmis, kurioms laikant svarbiausiu kelrodžiu visa darniai vyksta Dievo garbei.

Pasaulietiniai uždaviniai ir darbai iš tikrųjų, nors ir ne vieninteliai, yra pasauliečių veiklos laukas. Taigi, pavieniui ar bendruomeniškai veikdami kaip pasaulio piliečiai, jie ne tik laikysis kiekvienai sričiai savitų dėsnių, bet ir stengsis tapti tikrais tų sričių žinovais. Jie noromis bendradarbiaus su žmonėmis, siekiančiais tų pačių tikslų. Išmanydami tikėjimo reikalavimus ir apsišarvavę jo galia, reikalui esant jie nedvejodami apmąstys ir įgyvendins naujus užmojus. Deramai suformuotos jų sąžinės uždavinys – įrašyti Dievo įstatymą į žemiškosios bendruomenės gyvenimą. Pasauliečiai lauks šviesos ir dvasinės stiprybės iš kunigų. Tačiau tenemano, kad jų ganytojai visuomet tokie patyrę, jog, iškilus bet kokiam, net labai sunkiam, klausimui, gali tuoj pat pateikti konkretų sprendimą, arba kad tam jie skirti. Verčiau patys pasauliečiai, apšviesti krikščioniškosios išminties ir atidžiai klausydami Magisteriumo mokymo⁹⁶, teprisiima jiems tenkančią atsakomybę.

Dažnai pats krikščioniškas požiūris į pasaulį tam tikromis aplinkybėmis vers juos priimti tam tikrą apibrėžtą sprendimą. Tačiau kiti tikintieji nemažiau nuoširdžiai, kaip gana dažnai ir visiškai pagrįstai atsitinka, apie tą patį dalyką spręs kitaip. Kadangi ir vieną, ir kitą sprendimą, patys to nenorėdami, daugelis veikiai susieja su Evangelija, teatmena visi, jog tokiais atvejais niekas neturi teisės išimtinai savintis Bažnyčios autoriteto. Visuomet tesistengia jie nuoširdžiu pokalbiu vieni kitus apšviesti, išlaikydami tarpusavio meilę ir pirmiausia rūpindamiesi bendruoju gėriu.

Kadangi pasauliečiai veikliai dalyvauja visame Bažnyčios gyvenime, jie privalo ne vien stengtis pripildyti pasaulį krikščioniškosios dvasios; jie taip pat pašaukti santykiuose su žmonėmis visur liudyti Kristų.

Vyskupai, kuriems pavesta vadovauti Dievo Bažnyčiai, taip teskelbia Kristaus žinią drauge su savo kunigais, kad visa žemiškoji tikinčiųjų veikla būtų užlieta Evangelijos šviesos. Be to, visi ganytojai teatmena, kad savo kasdiene elgsena ir rūpinimusi⁹⁷ jie rodo pasauliui Bažnyčios veiklą, iš kurios žmonės sprendžia apie krikščioniškosios žinios galią ir tiesą. Gyvenimu ir žodžiu drauge su vienuoliais ir tikinčiaisiais jie teparodo, kad Bažnyčia pačiu savo buvimu ir visomis turimomis dovanomis yra neišsemiamas šaltinis tų dorybių, kurių šiandieniam pasauliui labiausiai reikia. Studijomis jie kruopščiai tepasirengia dalyvauti pokalbyje su pasauliu ir bet kokių įsitikinimų žmonėmis. Svarbiausia teįsideda į širdį šio Susirinkimo žodžius: „Kadangi žmonija šiandien vis labiau ir labiau saistoma pilietinės, ekonominės ir socialinės vienybės, vyskupų ir popiežiaus vadovaujamiems kunigams juo labiau dera stengtis bendru rūpinimusi ir veikimu šalinti bet kokio skaldymosi pagrindą, idant visa žmonių giminė būtų sujungta Dievo šeimos vienybėje“⁹⁸.

Nors Bažnyčia Šventosios Dvasios dėka tebėra ištikima savo Viešpaties sužadėtinė ir niekuomet nesiliovė būti išganymo ženklu pasaulyje, ji aiškiai žino, kad tarp jos narių⁹⁹– ir kunigų, ir pasauliečių, – per daugelį šimtmečių yra buvę neištikimų Dievo Dvasiai. Ir dabarties laikais Bažnyčiai ne paslaptis, kaip toli yra viena nuo kitos yra jos skelbiama žinia ir Evangelijos skelbėjų žmogiškoji silpnybė. Kad ir kaip apie tuos trūkumus spręstų istorija, privalome juos matyti ir ryžtingai su jais kovoti, idant jie nekenktų Evangelijos skleidimui. Bažnyčia taip pat žino, kiek, plėtodama savo santykius su pasauliu, turi bręsti pati, nuolat mokydamasi iš šimtmečių patirties. Šventosios Dvasios vedama, Motina Bažnyčia nesiliauja raginusi savo vaikų „apsivalyti ir atsinaujinti, kad jos veide ryškiau suspindėtų Kristaus ženklas“¹⁰⁰.

Pagalba, kurią Bažnyčia gauna iš dabarties pasaulio

44. Svarbu, kad pasaulis pripažintų Bažnyčią istorijos visuomenine tikrove ir raugu, bet Bažnyčia žino ir pati daug gavusi iš žmonijos istorijos ir raidos.

Praėjusių šimtmečių patirtis, mokslų pažanga, įvairiose žmogiškosios kultūros formose glūdinčios vertybės, aiškiau apreiškiančios paties žmogaus prigimtį bei atveriančios naujus kelius į tiesą, teikia naudos Bažnyčiai. Juk nuo pat savo istorijos pradžios Bažnyčia išmoko perduoti Kristaus žinią įvairių tautų sąvokomis ir kalbomis; be to, ji stengėsi ją nušviesti filosofų išmintimi. Mat ji siekė, kad Evangelija būtų kiek galint pritaikyta ir visų supratimui, ir išmintingųjų reikalavimams. Apreikštojo žodžio skelbimas pritaikymas turi būti kiekvienos evangelizacijos taisyklė. Tai paskatina kiekvieną tautą išreikšti Kristaus žinią savitu būdu ir ugdo gyvą apykaitą tarp Bažnyčios ir įvairių kultūrų¹⁰¹. Šitai apykaitai didinti, ypač mūsų laikais, kai viskas taip greitai kinta ir mąstysena taip labai įvairuoja, Bažnyčiai itin reikalinga pagalba tų, kurie, gyvendami pasaulyje – ar jei būtų tikintieji, ar netikintieji, – yra įvairių institucijų bei sričių žinovai ir supranta giliausią jų dvasią. Visa Dievo Tauta, ypač ganytojai ir teologai, padedami Šventosios Dvasios, įvairius mūsų meto balsus turi išgirsti, pažinti bei aiškinti ir vertinti vadovaudamiesi Dievo žodžio šviesa, idant apreikštoji Tiesa galėtų būti vis skvarbiau regima, geriau suprantama ir tinkamiau atskleidžiama.

Bažnyčią, kuriai būdinga regima visuomeninė struktūra kaip jos vienybės Kristuje ženklas, gali praturtinti ir praturtina visuomeninio žmonių gyvenimo plėtotė ne dėl to, kad Kristaus duotai Bažnyčios santvarkai ko nors trūktų, bet dėl to, kad visuomeninio žmonių gyvenimo plėtotė įgalina tą jos santvarką giliau įžvelgti, geriau išreikšti ir sėkmingiau pritaikyti mūsų laikams. Bažnyčia su dėkingumu mato gaunanti iš visokiausių sluoksnių bei padėties žmonių įvairios pagalbos tiek savo bendruomenei, tiek pavieniams savo vaikams. Mat kas tik pagal Dievo planą žmonių bendruomenėje kelia šeimos, kultūros, ekonominio ir visuomeninio gyvenimo, vidinės ir tarptautinės politikos lygį, tas nemažai padeda ir bažnytinei bendruomenei, kiek ji priklauso nuo išorinių dalykų. Bažnyčia prisipažįsta daug laimėjusi ir galinti laimėti net iš savo priešininkų ir persekiotojų opocizijos¹⁰².

Kristus – alfa ir omega

45. Padėdama pasauliui ir pati daug iš jo gaudama, Bažnyčia siekia vieno tikslo – kad ateitų Dievo Karalystė ir būtų įvykdytass visos žmonių giminės išganymas. Visas tas gėris, kurį keliaudama šioje žemėje Dievo tauta gali suteikti žmonių šeimai, kyla iš to, kad Bažyčia yra „visuotinis išganymo sakramentas“¹⁰³, apreiškiantis ir drauge vykdantis Dievo meilės žmogui slėpinį.

Mat Dievo Žodis, per kurį visa yra atsiradę, pats tapo kūnu, kad, būdamas tobulas žmogus, visus išgelbėtų ir visa savyje atnaujintų. Viešpats yra žmonijos istorijos tikslas, taškas, kuriame susilieja istorijos ir civilizacijos lūkesčiai, žmonių giminės centras, visų širdžių džiaugsmas ir jų ilgesio išsipildymas¹⁰⁴. Tai jį Tėvas prikėlė iš numirusių, išaukštino ir pasodino savo dešinėje, paskirdamas gyvųjų ir mirusiųjų teisėju. Jo Dvasios gaivinami ir jungiami, mes keliaujame į žmonių istorijos baigmę, visiškai atitinkančią jo meilės planą: „Visa, kas yra danguje ir žemėje, iš naujo suvienyti Kristuje“ (Ef 1, 10).

Pats Viešpats sako: „Štai aš veikiai ateinu, atsinešdamas atlygį, ir kiekvienam atmokėsiu pagal jo darbus. Aš esu Alfa ir Omega, Pirmasis ir Paskutinysis, Pradžia ir pabaiga“ (Apr 22, 12–13).