PIRMAS SKYRIUS. SANTUOKOS IR
ŠEIMOS ORUMAS
Santuoka ir
šeima dabarties pasaulyje
47. Asmens ir žmonių
visuomenės apskritai bei krikščionių bendrijos gerovė
glaudžiai susijusi su santuokinės ir šeimos bendruomenės
klestėjimu. Todėl krikščionys drauge su kitais,
aukštai vertinanačiais šią bendruomenę,
nuoširdžiai džiaugiasi, kad šiandien žmonės
įvairiais būdais vis labiau puoselėja šią meilės
bendrystę ir gerbia gyvybę, šitaip padėdami sutuoktiniams
bei tėvams atlikti savo kilnųjį uždavinį; laukdami
iš šių pastangų dar gražesnių vaisių, jie
stengiasi jas remti.
Tačiau šios institucijos
orumas ne visur spindi vienodai aiškiai, nes jį aptemdo
daugpatystė, skyrybų maras, vadinamoji laisvoji meilė ir kiti
iškraipymai. Be to, santuokinę meilę per dažnai teršia
egoizmas, hedonizmas ir neleistinos priemonės, nukreiptos prieš
gimdymą. Mūsų laikų ekonominės,
visuomeninės–psichologinės bei visuomeninės sąlygos taip
pat kelia šeimoms nemaža sukrėtimų. Pagaliau kai kuriose
pasaulio dalyse pridaro rūpesčio problemos, kylančios dėl
žmonių skaičiaus augimo. Visa tai slegia sąžinę.
Tačiau čia drauge sušvinta santuokos ir šeimos institucijos
jėga ir stiprybė, nes gilūs šiandienės visuomenės
pokyčiai, sukeldami daug sunkių kliuvinių, drauge labai
dažnai vienaip ar kitaip atskleidžia tikrąjį tos
institucijos pobūdį.
Todėl šis
Susirinkimas, aiškiau nušviesdamas kai kuriuos Bažnyčios
mokymo teiginius, nori parodyti kelią ir įkvėpti drąsos
tiems krikščionims bei visiems žmonėms, kurie stengiasi
saugoti ir ugdyti prigimtinį santuokinio luomo orumą bei
ypatingą ir šventą vertę.
Santuokos ir
šeimos šventumas
48. Kūrėjo
įsteigta ir savais įstatymais apdovanota glaudi santuokinio gyvenimo
ir meilės bendruomenė kyla iš besituokiančiųjų
sutarties, tai yra iš neatšaukiamo asmeniško sutikimo. Taip iš
žmogiško veiksmo, kuriuo sutuoktiniai atiduoda save vienas kitam ir
vienas kitą priima, Dievo potvarkiu visuomenės akivaizdoje kyla
tvirtas institutas. Dėl sutuoktinių, palikuonių ir
visuomenės gerovės ši šventas ryšys jau nebepriklauso
nuo žmogaus valios, nes pats Dievas yra įkūręs
santuoką su įvairiomis jos vertybėmis ir tikslais105.
Jie visi labai svarbūs žmonių giminės tęstinumui,
pavienių šeimos narių asmeniniam ugdymui bei amžinajam
jų likimui ir pačios šeimos bei visos žmonijos orumui,
pastovumui, taikai ir klestėjimui. Savo prigimtiniu pobūdžiu
santuokos institutas ir santuokinė meilė skirti gimdyti ir
auklėti palikuonims, tarsi apvainikuojantiems juos. Vyras ir žmona
vedybų sutarties dėka „yra jau nebe du, o vienas kūnas“ (Mt 19,
6), glaudžiu savo asmenų bei veiklos sujungimu draugėn vienas kitam
padeda ir tarnauja; jie išgyvena tos vienybės prasmę ir kasdien
vis giliau ją priima. Kaip abipusė dviejų asmenų dovana ir
vaikų gėris, ši glaudi jungtis reikalauja visiškos
sutuoktinių ištikimybės vienas kitam ir kartu nesuardomos
jų vienybės106.
Viešpats Kristus gausiai
palaimino šią daugeriopą meilę, kilusią iš
dieviškosios artimo meilės versmės ir grindžiamą jo
vienybės su Bažnyčia pavyzdžiu. Kaip kitados Dievas bendravo
su savo tauta per meilės bei ištikimybės sandora107,
taip dabar žmonių Išganytojas ir Bažnyčios
Sužadėtinis108 ateina pas susituokusius krikščionis
per santuokos sakramenta. Atėjęs jis pasilieka, idant sutuoktiniai
abipusiu pasiaukojimu ir amžina ištikimybe vienas kitą
mylėtų taip, kaip jis mylėjo Bažnyčią ir
atidavė už ją save patį109. Tikra santuokinė
meilė yra paimama į dieviškąją meilę; ją
valdo ir turtina Kristaus atperkamoji galia ir išganomoji
Bažnyčios veikla, sėkmingai vesdama sutuoktinius artyn prie
Dievo, teikdama pagalbos bei tvirtybės kilniosioms tėvo ir motinos
pareigoms atlikti110. Todėl sutuoktiniai krikščionys
ypatingo sakramento stiprinami ir tarsi pašventinami savo luomo pareigoms
ir kilnumui111 To sakramento galia atlikdami savo santuokos ir
šeimos pareigas, persiėmę Kristaus dvasia, pripildančia
visą jų gyvenimą tikėjimo, vilties ir meilės,
sutuoktiniai vis labiau ir labiau tobulėja patys, pašventina vienas
kitą ir kartu šlovina Dievą.
Tėvams vadovaujant
pavyzdžiui ir bendra šeimos malda, vaikai bei visi kiti šeimos nariai
lengviau ras kelią į žmogiškumą, išganymą ir
šventumą. O sutuoktiniai, papuošti tėvystės ir
motinystės pareigų bei kilnumo, savo vaikus uoliai auklės,
ypač religiškai, nes tai pirmiausia tėvų uždavinys.
Būdami gyvi šeimos
nariai, vaikai savaip padeda tėvams siekti šventumo. Už gera,
kurį patyrė iš tėvų, jie atsilygins dėkinga
dvasia, meile ir pasitikėjimu; kaip vaikai jie padės tėvams
patekus į vargą arba slegiant senatvės vienatvei. Tebus
visų gerbiama našlystė, didžiadvasiškai prisiimta kaip
santuokinio pašaukimo tęsinys112. Šeimos dosniai dalysis
dvasiniais turtais su kitomis šeimomis. Kadangi
krikščioniškoji šeima kyla iš santuokos,
atspindinčios meilės sutartį tarp Kristaus ir Bažnyčios
bei įtraukiančios į dalyvavimą joje113, ji visiems
atvers gyvą Atpirkėjo buvimą pasaulyje ir tikrąją
Bažnyčios prigimtį sutuoktinių meile, dosniu vaisingumu,
vienybe ir ištikimybe bei gražiu visų savo narių
bendradarbiavimu.
Santuokinė
meilė
49. Dievo Žodis daug kur
ragina sužadėtinius ir sutuoktinius sužadėtuves
apgobtų ir šildyti skaisčia meile, o santuoką –
nedaliu prisirišimu114. Daugelis ir mūsų amžiaus
žmonių aukštai vertina tikrąją vyro ir žmonos
meilę, įvairiopai reiškiamą pagal garbingus tautų ir
epochos papročius. Ši meilė giliai žmogiška, nes sieja
vieną asmenį su kitu jausmo dėka. Ji aprėpia viso asmens
gėrį, todėl pajėgia sutaurinti jos kūninę
raišką bei dvasinę raišką ir pakelti jų kaip
santuokinės draugystės sandų bei būdingų ženklus
vertę. Šią meilę Viešpats teikėsi skaidrinti,
tobulinti ir pakylėti ypatinga savo malonės bei meilės dovana.
Tokia meilė, suliejanti draugėn žmogiškus ir dieviškus
pradmenis, veda sutuoktinius į laisvą savęs dovanojimą vienas
kitam, išreiškiamą švelniu vidiniu prisirišimu bei
išoriniais veiksmais, ir pripildo visą gyvenimą115,
negana to, dosniu savo veiklumu vis tobulėja ir auga. Tad ji toli
pranoksta vien erotinį potraukį, kuris, savanaudiškai
tenkinamas, greitai ir skurdžiai išblunka.
Ši meilė ypatingu
būdu išreiškiama ir patobulinama santuokos aktu. Todėl
veiksmai, kuriais sutuoktinių pora glaudžiai ir skaisčiai
susijungia, yra garbingi ir orūs. Žmogui išties deramu būdu
atlikti, jie ženklina ir ugdo abipusį savęs dovanojimą,
kuriuo sutuoktiniai vienas kitą džiaugsmingai ir dėkingai
praturtina. Patvirtinta vieno kitam duota priesaika ir svarbiausia –
pašventinta Kristaus sakramentu, ta meilė pasisekimuose ir
nelaimėse lieka neišardomai ištikima kūnu ir siela,
todėl svetima bet kokiam svetimavimui arba skyryboms. Viešpaties patvirtinta
santuokos vienybė ypač paaiškėja iš lygaus vyro vyro
ir moters asmens orumo, pripažįstamo abipuse ir pilnatviška
meile. Norint nuolat vykdytii šio krikščioniškojo
pašaukimo pareigas, reikalingos aukštos dorybės, todėl
vedusieji, malonės sutvirtinti šventam gyvenimui,
kruopščiai ugdys savyje didžiadvasiškumo bei aukos
dvasią ir prašys jos maldose.
Tikra santuokinė
meilė bus aukščiau vertinama ir apie ją susidarys sveika
viešoji nuomonė, jei krikščioniškosios poros
pasižymės liudydamos ištikimybę, meilės darną bei
rūpestingą savo vaikų auklėjimą, taip pat jei
prisidės prie reikiamo kultūrinio, psichologinio ir visuomeninio
santuokos ir šeimos atsinaujinimo. Jaunuoliai jau savo šeimos
židinyje turi būti tinkamai ir laiku supažindinami su
santuokinės meilės orumu, dovanomis bei sunkumais, idant,
išauklėti skaisčiai gyventi, būtų pasiruošę
atėjus metui iš taurių sužadėtuvių žengti
į vedybas.
Santuokos
vaisingumas
50. Santuokai ir vedybinei
meilei būdinga tai, kad jos skirtos palikuonims gimdyti ir auklėti.
Vaikai išties yra vertingiausia santuokos dovana, labiausiai prisidedanti
prie pačių tėvų gėrio. Pats Dievas pasakė, jog
„negera žmogui būti vienam“ (Pr 2, 18), „iš pradžių
sutvėrė žmones kaip vyrą ir moterį“ (Mt 19, 4) ir,
norėdamas žmones padaryti ypatingais savo kūrimo darbo
dalininkais, palaimino vyrą ir moterį, sakydamas: „Būkite
vaisingi ir dauginkitės“ (Pr 1, 28). Todėl, nenuvertinant kitų
santuokos tikslų, tikrosios vedybinės meilės ir viso iš jos
plaukiančio šeimos gyvenimo prasmė yra didžiadvasiškas
sutuoktinių ryžtas bendradarbiauti su Kūrėjo ir
Atpirkėjo, per juos nuolat didinančio ir turtinančio savo
šeimą, meile.
Sutuoktiniai žino, kad,
vykdydami žmogaus gyvybės perdavimo ir auklėjimo pareigą,
kurią dera laikyti ypatingu uždaviniu, jie yra Dievo Kūrėjo
meilės bendradarbiai ir tarsi aiškintojai. Todėl šias savo
pareigas jie atliks su žmogaus ir krikščionio atsakingumu.
Pagarbiai klusnūs Dievui, bendrai tardamiesi, bendromis pastangomis jie
priims teisingą sprendimą, siekdami tiek savo, tiek jau gimusių
arba dar būsimų vaikų gerovės, atsižvelgdami į
medžiagines ir dvasines savo padėties bei laiko aplinkybes, paisydami
savo šeimos bendruomenės, laikinosios visuomenės ir
pačios Bažnyčios labo. Galutinai šį sprendimą
Dievo akivaizdoje privalo padaryti patys sutuoktiniai. Tačiau sutuoktiniai
krikščionys teįsisąmonina turį elgtis ne pagal savo
valią, bet visuomet vadovaudamiesi sąžine, derintina su
pačiu Dievo įstatymu, ir klausyti Bažnyčios Magisteriumo,
tą įstatymą autentiškai aiškinančio Evangelijos
šviesoje. Dievo įstatymas atskleidžia visą santuokinės
meilės reikšmingumą, saugo ją ir ragina siekti tikrai
žmogiškos tobylybės. Taip, pasitikėdami Dievo apvaizda ir ugdydami
savyje aukos dvasią116, sutuoktiniai krikščionys garbina
Kūrėją ir siekia tobulybės Kristuje, kai dosniu,
žmogišku ir krikščionišku atsakingumu imasi gimdymo
pareigos. Iš šitaip atliekančių Dievo pavestą
uždavinį sutuoktinių porų ypač minėtinos tos,
kurios protingu bendru nutarimu didžiadvasiškai ryžtasi tinkamai
išauginti dar ir gausesnių palikuonių117.
Santuoka įsteigta ne vien
vaikų gimdymui. Pati dviejų asmenų neišardomos sutarties
prigimtis ir vaikų gerovė reikalauja, kad tarp sutuoktinių
deramai reikštųsi, augtų ir bręstų abipusė
meilė. Todėl jeigu ir nebūna dažnai taip
trokštamų palikuonių, santuoka pasilieka viso gyvenimo
ryšys ir bendrystė ir nepraranda nei vertės, nei
neišardomumo.
Santuokinė
meilė ir pagarba žmogaus gyvybei
51. Susirinkimas žino,
kad kai kurios šiuolaikinio gyvenimo sąlygos dažnai kliudo
sutuoktiniams darniai tvarkyti savo gyvenimą ir kad jie gali patekti
į tokias aplinkybes, kuriomis, bent laikinai, jų palikuonių
skaičiui didėti neįmanoma. Tokiu atveju nelengva ištikimai
palaikyti meilę ir visiškai dalytis gyvenimu. O kur nutrūksta
intymus santuokinis gyvenimas, neretai gali susvyruoti ištikimybė ir
nukentėti palikuonys, nes tuomet iškyla pavojus jau turimų
vaikų auklėjimui ir drąsai pradėti naujus palikuonis.
Kai kurie žmonės
drįsta siūlyti negarbingus šių problemų sprendimus,
nebijodami netgi žudyti gyvybę. Tačiau Bažnyčia
primena, kad tarp gyvybės perdavimą tvarkančių ir
tikrąją veybinę meilę puoselėjančių Dievo
įstatymų negali būti prieštaravimo.
Dievas, gyvybės
Viešpats, yra paskyręs žmonėms kilnią gyvybės
išlaikymo pareigą, kuri turi būti atliekama žmogaus vertu
būdu. Todėl gyvybė nuo pat prasidėjimo turi būti kuo
rūpestingiausiai saugoma; abortas ir kūdikio žudymas yra
pasibaisėtini nusikaltimai. Lytine sąranga ir dauginimosi
sugebėjimais žmogus nuostabiai pranoksta žemesnes gyvybės
formas, todėl į pačius santuokinės meilės veiksmus,
atliekamus tikrąjį žmogaus orumą atitinkančiu
būdu, reikia žvelgti su gilia pagarba. Kur liečiamas ryšys
tarp santuokinės meilės ir atsakingo gyvybės perteikimo, elgesio
moralumas ne vien priklauso nuo intencijos grynumo ir motyvų
įvertinimo, bet ir turi būti nustatytas objektyviais kriterijais,
pagrįstais asmens ir jo veiksmų prigimtimi. Šie kriterijai
išsaugo abipusio savęs dovanojimo ir žmogaus gyvybės
kūrimo prasmės visumą tikrosios meilės kontekste. O tai
neįmanoma be nuoširdaus santuokinio skaistumo dorybės ugdymo.
Šiais principais remdamiesi prieaugį reguliuoti Bažnyčios
vaikai negali tais būdais, kuriuos Bažnyčios Magisteriumas,
aiškindamas Dievo įstatymą, smerkia118.
Tegu visi žino, kad
žmogaus gyvybė ir pareiga ją perduoti nesiriboja vien su
šiuo pasauliu ir negali būti matuojama ir suvokiama tik jo matu. Tai
visada susiję su amžinąja žmogaus paskirtimi.
Rūpinimasis
santuokos ir šeimos gerove
52. Šeima yra tartum
visapusiškesnio žmogiškumo mokykla. Tačiau kad ji
galėtų pasiekti savo gyvenimo ir paskirties pilnatvę, reikalinga
geranoriška sutuoktinių dvasios bendrystė, bendras jų
sutarimas ir uolus bendradarbiavimas auklėjant vaikus. Vaikų
auklėjimui daug reiškia aktyvus tėvo dalyvavimas, bet taip pat
turi būti garantuota ir motinos globa namie, ypač reikalinga
mažesniems vaikams, tačiau nenuvertinant teisėto moters
reiškimosi visuomenėje. Vaikai tebūnie taip auklėjami, kad
suaugę galėtų atsakingai įžvelgti savo
pašaukimą, neišskiriant religinio, ir pasirinkti gyvenimo
būdą. Tuomet susituokę jie įstengs sukurti šeimą
ir sudaryti jai morališkai, visuomeniškai bei ekonomiškai
palankias sąlygas. Tėvų arba globėjų pareiga yra
padėti jauniesiems kurti šeimą protingu patarimu, o jaunieji
privalo jį noriai išklausyti. Tačiau tėvai turi vengti
tiesioginio arba netiesioginio spaudimo, verčiančio tuoktis apskritai
ar liečiančio kito santuokos dalyvio pasirinkimą.
Šeima, kurioje
įvairios kartos susitinka ir padeda viena kitai įgyti gilesnės
išminties bei derinti asmens teises su kitais visuomeninio gyvenimo
reikalavimais, sudaro visuomenės pamatą. Todėl visi, kurie turi
įtakos visuomenei arba įvairioms jos grupėms bei sluoksniams,
privalo uoliai darbuotis santuokos ir šeimos labui. Pasaulietinė
valdžia savo šventa pareiga telaiko tikrojo santuokos ir šeimos
pobūdžio pripažinimą, sergėjimą ir ugdymą,
rūpinimąsi viešąja dora bei namų židinio gerove.
Tėvams turi būti garantuota teisė turėti palikuonių ir
auklėti juos šeimos prieglobstyje. Rūpestingais įstatymais
ir įvairiomis išradingomis priemonėmis tebūnie saugomi ir
deramai pagelbstima taip pat tiems, kuriems, deja, trūksta to didžio
gėrio – šeimos.
Gerai panaudodami
laiką119 ir skirdami tai, kas amžina nuo kintančių
pavidalų, krikščionys uoliai teugdo santuokos ir šeimos
gerovę tiek savo gyvenimo pavyzdžiu, tiek bendra veikla su geros
valios žmonėmis. Taip nugalėdami kliūtis, jie aprūpins
šeimas tuo, kas joms reikalinga ir naudinga naujaisiais laikais. Šiuo
tikslu daug padės krikščioniškoji tikinčiųjų
nuovoka, tinkamai išugdyta žmonių moralinė
sąžinė ir teologų išmintis bei patirtis.
Mokslų, ypač
biologijos, medicinos, sociologijos ir psichologijos žinovai gali daug
pasitarnauti santuokos bei šeimos gerovei ir sąžinės
ramybei, stengdamiesi bendromis studijomis ryškiau nušviesti
įvairias sąlygas, padedančias garbingu būdu tvarkyti
gimstamumą.
Deramai
susipažinusių su šeimos reikalais kunigų pareiga yra
įvairiomis pastoracijos priemonėmis, Dievo žodžio skelbimu,
liturgija ir kitokia dvasine parama gaivinti sutuoktinių
pašaukimą santuokiniam ir šeimos gyvenimui, žmogiškai
ir kantriai padėti varguose ir stiprinti meilę, kad augtų tikrai
šviosios šeimos.
Įvairios organizacijos,
ypač šeimų sąjūdžiai, savo teikiamomis žiniomis
bei veikimu tesistengia sutvirtinti jaunimą ir pačius sutuoktinius,
ypač jaunavedžius, bei rengti juos šeimos, visuomenės ir
apaštalavimo gyvenimui.
Galiausiai pačius
sutuoktinius, sukurtus pagal gyvojo Dievo paveikslą ir tikrąją
asmens sąrangą, tesieja vieną su kitu meilės lygybė,
dvasios darna ir abipusis šventumas120, kad sekdami Kristumi, savo
gyvenimo pradmeniu121, savo pašaukimo džiaugsmais ir aukomis
bei savo ištikima meile liudytų tą meilės
slėpinį, kurį Viešpats apreiškė pasauliui savo
mirtimi ir prisikėlimu122.
|