Pirmas poskyris. Kultūros būklė dabarties pasaulyje

Naujos gyvenimo formos

54. Visuomeniniu ir kultūriniu požiūriu, moderniojo žmogaus gyvenimo sąlygos taip giliai pakitusios, kad galima kalbėti apie naują žmonijos istorijos amžių¹²³. Tad yra atsivėrusių naujų kelių kultūrai tobulinti ir skleisti. Juos parengė nepaprastas gamtos, humanitarinių ir visuomenės mokslų augimas, technikos pažanga ir vis tobulesnės bei geriau organizuotos žmonių komunikavimo priemonės. Todėl šiandienei kultūrai yra būdingi šie požymiai: tiksliaisiais vadinami mokslai labiausiai išugdo kritinį sprendimą; naujosios psichologinės studijos giliau paaiškina žmogaus veikimą; istorijos mokslai itin prisideda, kad į dalykus būtų žvelgiama jų kintamumo ir evoliucijos aspektu; vis labiau vienodėja gyvenimo papročiai ir elgsena; industrializacija, urbanizacija ir kitos priežastys, skatinančios kolektyvinį gyvenimą, kuria naujas kultūros formas – masių kultūrą, – iš kurių gimsta nauji suvokimo, veikimo ir laisvalaikio leidimo būdai. Tuo pat metu padidėjusi apykaita tarp skirtingų tautų ir visuomenės grupių visiems ir kiekvienam plačiau atveria įvairių kultūros formų lobius. Taip palengva iškyla visuotinesnė žmogiškosios kultūros forma, kuri juo labiau ugdo ir išreiškia žmonių giminės vienybę, juo geriau išsaugo įvairių kultūrų ypatumus.

Žmogus – kultūros kūrėjas

55. Kiekvienoje žmonių grupėje ir tautoje kasdien vis gausėja vyrų ir moterų, kurie įsisąmonina esą savo bendruomenės kultūros statytojai ir kūrėjai. Vis labiau ir labiau visame pasulyje auga savarankiškumo ir drauge atsakomybės jausmas, nepaprastai svarbus dvasinei ir moralinei žmonijos brandai. Tai labiau paaiškėja, žvelgiant į pasaulio vienijimąsi ir mums tekusią pareigą – tiesa ir teisingumu statyti geresnį pasaulį. Tada regime gimstant naująjį humanizmą, kuriame žmogus apibrėžiamas pirmiausia atsakomybe savo broliams ir istorijai.

Sunkumai ir uždaviniai

56. Taip susiklosčius sąlygoms, nenuostabu, kad žmogus, jaučiąs atsakomybę už kultūros pažangą, puoselėja aukštesnę viltį, bet drauge nerimastingai žvelgia į daugybę egzistuojančių prieštaravimų, kuriuos pats turi išspręsti.

Ką daryti, kad dažnėjantys kultūrų mainai, turintys užmegzti tikrą ir vaisingą dialogą tarp įvairių grupių ir tautų, nedrumstų bendruomenių gyvenimo, negriautų protėvių išminties ir nekeltų pavojaus tautų savitam pobūdžiui?

Kaip ugdyti naujos kultūros dinamizmą ir plėtotę, kad nežūtų gyva ištikimybė tradicijų paveldui? Tai ypač opu, kai reikia derinti kultūrą, kylančią iš nepaprastos mokslo ir technikos pažangos, su kultūra, maitinamą įvairių tradicinių klasikinių studijų.

Kaip įmanoma tokį staigią ir tebespartėjančią įvairių mokslo šakų sklaidą suderinti su būtinybe kurti jų sintezę ir išsaugoti žmonijoje kontempliacijos ir gėrėjimosi sugebėjimą, vedantį į išmintį?

Ką daryti, kad visi žmonės taptų kultūrinių pasaulio gėrybių dalininkais, jei šviesuomenės kultūra darosi vis aukštesnė ir sudėtingesnė?

Kaip pagaliau pripažinti teisėta kultūros reikalaujamą autonomiją, kad nebūtų nusileista iki grynai žemiško, net priešingo religijai humanizmo?

Visų tų prieštarų supama kultūra šiandien privalo taip būti plėtojama, kad darniai ugdytų visą asmenį ir padėtų žmonėms atlikti uždavinius, kuriems pašaukti visi, ypač krikščionys, broliškai susijungę į vieną žmonijos šeimą.