Antras poskyris. Keletas
tinkamo kultūros skatinimo principų
Tikėjimas
ir kultūra
57. Į dangaus
karaliją keliaujantys krikščionys privalo siekti to, kas
aukštybėse, ir rūpintis tuo124. Tačiau tai ne tik
nemažina, bet veikiau didina jų įpareigojimą darbuotis
drauge su visais žmonėmis žmogiškesnio pasaulio kūrimo
labui. Iš tikrųjų krikščioniškojo tikėjimo
slėpinys jiems teikia puikių paskatų ir pagalbos tam
uždaviniui vykdyti su dar didesniu atsidavimu ir ypač galutinai
atskleisti prasmę to darbo, kuriuo siekiama, kad žmogiškoji
kultūra užimtų ypatingą vietą žmogaus
pašaukimo pilnatvėje.
Savo rankomis arba technikos
priemonėmis dirbdamas žemę, idant ši neštų
vaisių ir taptų verta buveine visai žmonijos šeimai, drauge
sąmoningai įsijungdamas į visuomenės grupių
gyvenimą, žmogus vykdo laikų pradžioje apreikštą
Dievo planą – užvaldyti žemę125 bei
ištobulinti kūriniją – ir ugdo save patį, Drauge jis
laikosi didžiojo Kristaus įsakymo – atsidėti brolių
tarnybai.
Be to, gilindamasis į
įvairius filosofijos, istorijos, matematikos bei gamtos mokslus ir
kurdamas meną, žmogus gali kuo labiausiai prisidėti prie
žmonijos pakilimo į aukštesnį tiesos, gėrio bei
grožio supratimą ir visuotinai vertingą
įžvalgumą. Taip žmonija gali būti skaisčiau apšviesta
tos nuostabios Išminties, kuri nuo amžių buvo pas Dievą,
visa drauge su juo tvarkydama, džiūgaudama pasaulyje ir rasdama
džiaugsmo tarp žmonių vaikų126.
Be to, mažiau pavergta
daiktų žmogaus dvasia gali laisviau garbinti bei kontempliuoti Kūrėją.
Negana to, malonės veikimu ji parengiama pažinti Dievo
Žodį, kuris, iki tapdamas kūnu, idant visa išganytų ir
atnaujintų savyje, jau anksčiau „buvo pasaulyje“, kaip „tikroji
šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų“ (Jn 1,
9–10) 127.
Žinoma, šiandienė
tiksliųjų mokslų ir technikos pažanga gali ugdyti tam
tikrą fenomenalizmą ir agnosticizmą, jeigu jų vartojamas
tyrinėjimo metodas, kuriuo neįmanoma pasiekti giliausios daiktų
esmės, nepelnytai laikomas aukščiausia taisykle tiesos visumai
rasti. Netgi kyla pavojus, kad pernelyg pasitikėdamas šiuolaikiniais
išradimais žmogus gali manyti esąs sau pakankamas ir jau
nebesiekti aukštesnių dalykų.
Tačiau šios
nelaimingos pasekmės nebūtinai kyla iš šiandienės
kultūros ir neturi mūsų gundyti nepripažinti teigiamų
jos vertybių. Tarp tų vertybių išvardytina: dėmesys
mokslams ir griežta ištikimybė tiesai moksliniuose
tyrinėjimuose; būtinybė dirbti išvien su kitais,
susiskirsčius į grupes; tarptautinio solidarumo jausmas;
specialistų vis gyviau įsisąmoninama atsakomybė padedant
žmonėms ir net juos ginanti, noras kurti visiems geresnes gyvenimo
sąlygas, ypač tiems, kurie netekę atsakomybės arba
kultūriškai skursta. Visa tai gali savaip rengti Evangelijos
žinios priėmimui; šį paregimą dieviškąja
meile gali gaivinti tas, kuris atėjo pasaulio gelbėti.
Kristaus
gerosios naujienos ir žmogiškosios kultūros daugeriopas
sąryšis
58. Tarp išganymo
skelbimo ir žmogiškosios kultūros esama daugeriopo ryšio.
Juk Dievas, apsireikšdamas savo tautai ir net visiškai atsisklesdamas
įsikūnijusiame Sūnuje, kalbėjo įvairių
amžių kultūrą atitinkančiu būdu.
Panašiai
Bažnyčia, amžių būvyje gyvendama įvairiomis
sąlygomis, panaudojo įvairių kultūrų pasiekimus,
stengdamasi visoms tautoms skelbti ir aiškinti Kristaus naujieną, nagrinėti
ir geriau suprasti bei tinkamiau išreikšti ją liturgija bei
daugiapavidalės tikinčiųjų bendruomenės gyvenimu.
Tačiau, nors ir
siųsta visiems visų amžių bei kraštų
žmonėms, Bažnyčia drauge nėra išimtinai ir
neatskiriamai susieta su jokia rase ar tauta, jokiu ypatingu gyvenimo
būdu, jokiais senais ar naujais papročiais. Laikydamasi savo
tradicijos ir drauge įsisąmoninusi savo visuotinę misiją,
ji gali sueiti bendrystėn su skirtingomis kultūros formomis ir taip
praturtinti tiek save pačią, tiek įvairias kultūras.
Geroji Kristaus naujiena be
paliovos atnaujina puolusio žmogaus gyvenimą bei kultūrą, o
su klaidomis bei blogybėmis, kylančiomis iš nuolat
grasinančios suvedžioti nuodėmės, kovoja ir jas
šalina. Ji
nepaliaujamai skaistina ir kelia tautų papročius. Savo
aukštybių turtais ji tarsi iš vidaus vaisina, stiprina,
ištobulina ir atnaujina Kristuje128 kiekvienos tautos ir
amžiaus dvasios puošmenas bei dovanas. Taip Bažnyčia,
vykdydama savo uždavinį129, drauge yra paskata ir pagalba
kultūrėti žmogui bei visuomenei, o savo visokeriopa, net
liturgine, veikla ugdo žmoguje vidinę laisvę.
Kultūros
formų darnos siekimo būdai
59. Remdamasi tuo, kas
pasakyta pirmiau, Bažnyčia visiems primena, kad kultūra turi
būti siejama su galutiniu asmens tobulėjimu ir bendruomenės bei
visos žmonių visuomenės gerove. Todėl sielą reikia
ugdyti taip, kad būtų lavinamas gebėjimas stebėti,
suprasti, kontempliuoti ir pačiam spręsti bei brandinti
religinę, moralinę ir visuomeninę nuovoką.
Kadangi kultūra kyla
tiesiog iš racionalaus ir visuomeninio žmonių
pobūdžio, jai be paliovos reikalinga derama skleidimosi laisvė
ir teisėtas gebėjimas savarankiškai veikti pagal savo
pačios principus. Tad ji pagrįstai gerbtina ir savotiškai
neliečiama, žinoma, jeigu nepažeidžia asmens ir visos
bendruomenės arba jos dalies teisių, neperžengia bendrojo
gėrio ribų.
Primindamas, ko mokė
Vatikano I Susirinkimas, Šventasis Sinodas pareiškia, jog „yra du
pažinimo keliai“, kuriuos reikia skirti: tikėjimo ir proto. Jis taip
pat pareiškia, kad Bažnyčia nedraudžia „žmogaus meno
ir mokslo kultūrai [...] savo srityje vadovautis savais principais ir
metodais“. Todėl, „pripažindama šią teisėtą
laisvę“, ji skelbia teisėtą kultūros ir ypač
mokslų autonomiją130.
Visa tai reikalauja, kad
žmogus, laikydamasis moralinės tvarkos ir atsižvelgdamas į
bendrąją naudą, galėtų laisvai ieškoti tiesos,
skelbti ir skleisti savo nuomonę, plėtoti bet kokius
įgūdžius ir pagaliausiai būti teisingai informuojamas apie
viešuosius įvykius131.
Viešosios valdžios
pareiga yra ne nustatinėti, kokios turi būti žmogiškosios
kultūros formos, bet stengtis sudaryti geresnes sąlygas ir teikti
paramą visų, taip pat ir tautinių mažumų, kultūrinio
gyvenimo skatinimui132. Todėl ypač svarbu sergėtis, kad
kultūra nebūtų nukreipta nuo savo tikslo ir verčiama
tarnauti politinėms arba ekonominėms jėgoms.
|