Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library

Vatikano II dokumentai

IntraText CT - Text

  • PASTORACINE KONSTITUCIJAAPIE BAŽNYCIA ŠIUOLAIKINIAME PASAULYJE GAUDIUM ET SPES 1965 gruodžio 7
    • ANTRA DALIS
      • ANTRAS SKYRIUS. KULTUROS PAŽANGOS TINKAMAS SKATINIMAS
        • Antras poskyris. Keletas tinkamo kulturos skatinimo principu
Previous - Next

Click here to hide the links to concordance

Antras poskyris. Keletas tinkamo kultūros skatinimo principų

Tikėjimas ir kultūra

57. Į dangaus karaliją keliaujantys krikščionys privalo siekti to, kas aukštybėse, ir rūpintis tuo124. Tačiau tai ne tik nemažina, bet veikiau didina įpareigojimą darbuotis drauge su visais žmonėmis žmogiškesnio pasaulio kūrimo labui. tikrųjų krikščioniškojo tikėjimo slėpinys jiems teikia puikių paskatų ir pagalbos tam uždaviniui vykdyti su dar didesniu atsidavimu ir ypač galutinai atskleisti prasmę to darbo, kuriuo siekiama, kad žmogiškoji kultūra užimtų ypatingą vietą žmogaus pašaukimo pilnatvėje.

Savo rankomis arba technikos priemonėmis dirbdamas žemę, idant ši neštų vaisių ir taptų verta buveine visai žmonijos šeimai, drauge sąmoningai įsijungdamas į visuomenės grupių gyvenimą, žmogus vykdo laikų pradžioje apreikštą Dievo planąužvaldyti žemę125 bei ištobulinti kūrinijąir ugdo save patį, Drauge jis laikosi didžiojo Kristaus įsakymo – atsidėti brolių tarnybai.

Be to, gilindamasis į įvairius filosofijos, istorijos, matematikos bei gamtos mokslus ir kurdamas meną, žmogus gali kuo labiausiai prisidėti prie žmonijos pakilimo į aukštesnį tiesos, gėrio bei grožio supratimą ir visuotinai vertingą įžvalgumą. Taip žmonija gali būti skaisčiau apšviesta tos nuostabios Išminties, kuri nuo amžių buvo pas Dievą, visa drauge su juo tvarkydama, džiūgaudama pasaulyje ir rasdama džiaugsmo tarp žmonių vaikų126.

Be to, mažiau pavergta daiktų žmogaus dvasia gali laisviau garbinti bei kontempliuoti Kūrėją. Negana to, malonės veikimu ji parengiama pažinti Dievo Žodį, kuris, iki tapdamas kūnu, idant visa išganytų ir atnaujintų savyje, jau anksčiaubuvo pasaulyje“, kaiptikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų“ (Jn 1, 910) 127.

Žinoma, šiandienė tiksliųjų mokslų ir technikos pažanga gali ugdyti tam tikrą fenomenalizmą ir agnosticizmą, jeigu vartojamas tyrinėjimo metodas, kuriuo neįmanoma pasiekti giliausios daiktų esmės, nepelnytai laikomas aukščiausia taisykle tiesos visumai rasti. Netgi kyla pavojus, kad pernelyg pasitikėdamas šiuolaikiniais išradimais žmogus gali manyti esąs sau pakankamas ir jau nebesiekti aukštesnių dalykų.

Tačiau šios nelaimingos pasekmės nebūtinai kyla šiandienės kultūros ir neturi mūsų gundyti nepripažinti teigiamų jos vertybių. Tarp vertybių išvardytina: dėmesys mokslams ir griežta ištikimybė tiesai moksliniuose tyrinėjimuose; būtinybė dirbti išvien su kitais, susiskirsčius į grupes; tarptautinio solidarumo jausmas; specialistų vis gyviau įsisąmoninama atsakomybė padedant žmonėms ir net juos ginanti, noras kurti visiems geresnes gyvenimo sąlygas, ypač tiems, kurie netekę atsakomybės arba kultūriškai skursta. Visa tai gali savaip rengti Evangelijos žinios priėmimui; šį paregimą dieviškąja meile gali gaivinti tas, kuris atėjo pasaulio gelbėti.

Kristaus gerosios naujienos ir žmogiškosios kultūros daugeriopas sąryšis

58. Tarp išganymo skelbimo ir žmogiškosios kultūros esama daugeriopo ryšio. Juk Dievas, apsireikšdamas savo tautai ir net visiškai atsisklesdamas įsikūnijusiame Sūnuje, kalbėjo įvairių amžių kultūrą atitinkančiu būdu.

Panašiai Bažnyčia, amžių būvyje gyvendama įvairiomis sąlygomis, panaudojo įvairių kultūrų pasiekimus, stengdamasi visoms tautoms skelbti ir aiškinti Kristaus naujieną, nagrinėti ir geriau suprasti bei tinkamiau išreikšti liturgija bei daugiapavidalės tikinčiųjų bendruomenės gyvenimu.

Tačiau, nors ir siųsta visiems visų amžių bei kraštų žmonėms, Bažnyčia drauge nėra išimtinai ir neatskiriamai susieta su jokia rase ar tauta, jokiu ypatingu gyvenimo būdu, jokiais senais ar naujais papročiais. Laikydamasi savo tradicijos ir drauge įsisąmoninusi savo visuotinę misiją, ji gali sueiti bendrystėn su skirtingomis kultūros formomis ir taip praturtinti tiek save pačią, tiek įvairias kultūras.

Geroji Kristaus naujiena be paliovos atnaujina puolusio žmogaus gyvenimą bei kultūrą, o su klaidomis bei blogybėmis, kylančiomis nuolat grasinančios suvedžioti nuodėmės, kovoja ir jas šalina. Ji nepaliaujamai skaistina ir kelia tautų papročius. Savo aukštybių turtais ji tarsi vidaus vaisina, stiprina, ištobulina ir atnaujina Kristuje128 kiekvienos tautos ir amžiaus dvasios puošmenas bei dovanas. Taip Bažnyčia, vykdydama savo uždavinį129, drauge yra paskata ir pagalba kultūrėti žmogui bei visuomenei, o savo visokeriopa, net liturgine, veikla ugdo žmoguje vidinę laisvę.

Kultūros formų darnos siekimo būdai

59. Remdamasi tuo, kas pasakyta pirmiau, Bažnyčia visiems primena, kad kultūra turi būti siejama su galutiniu asmens tobulėjimu ir bendruomenės bei visos žmonių visuomenės gerove. Todėl sielą reikia ugdyti taip, kad būtų lavinamas gebėjimas stebėti, suprasti, kontempliuoti ir pačiam spręsti bei brandinti religinę, moralinę ir visuomeninę nuovoką.

Kadangi kultūra kyla tiesiog racionalaus ir visuomeninio žmonių pobūdžio, jai be paliovos reikalinga derama skleidimosi laisvė ir teisėtas gebėjimas savarankiškai veikti pagal savo pačios principus. Tad ji pagrįstai gerbtina ir savotiškai neliečiama, žinoma, jeigu nepažeidžia asmens ir visos bendruomenės arba jos dalies teisių, neperžengia bendrojo gėrio ribų.

Primindamas, ko mokė Vatikano I Susirinkimas, Šventasis Sinodas pareiškia, jogyra du pažinimo keliai“, kuriuos reikia skirti: tikėjimo ir proto. Jis taip pat pareiškia, kad Bažnyčia nedraudžiažmogaus meno ir mokslo kultūrai [...] savo srityje vadovautis savais principais ir metodais“. Todėl, „pripažindama šią teisėtą laisvę“, ji skelbia teisėtą kultūros ir ypač mokslų autonomiją130.

Visa tai reikalauja, kad žmogus, laikydamasis moralinės tvarkos ir atsižvelgdamas į bendrąją naudą, galėtų laisvai ieškoti tiesos, skelbti ir skleisti savo nuomonę, plėtoti bet kokius įgūdžius ir pagaliausiai būti teisingai informuojamas apie viešuosius įvykius131.

Viešosios valdžios pareiga yra ne nustatinėti, kokios turi būti žmogiškosios kultūros formos, bet stengtis sudaryti geresnes sąlygas ir teikti paramą visų, taip pat ir tautinių mažumų, kultūrinio gyvenimo skatinimui132. Todėl ypač svarbu sergėtis, kad kultūra nebūtų nukreipta nuo savo tikslo ir verčiama tarnauti politinėms arba ekonominėms jėgoms.




124 Plg. Kol 3, 12.


125 Plg. Pr 1, 28.


126 Plg. Pat 8, 3031.


127 Plg. S. Irenaeus. Adv. Haer. III, 11, 8 // Sagnard, Sources Chr., p. 200; plg. Ibid., 16, 6 // l. c., p. 290292; 21, 1022 // l. c., p. 370372; 22, 3 // l. c., p. 378 etc.


128 Ef 1, 10.


129 Plg. Pijaus XI žodžius kun. M.-D. Roland-Gosselinui // Semaines sociales de France, Versailles, 1936, p. 461462: „Niekuomet nevalia pamesti akių, kad Bažnyčios tikslasEvangelijos skelbimas, o ne kultūros skleidimas. Jei ji ir skleidžia kultūrą, tai daro skelbdama Evangeliją“.


130 Vatikano I Susirinkimas. Dogm. konst. De fide cath., sk. IV // Denz. 1795, 1799 (3015, 3019). – Plg. Pijus XI. Encikl. Quadragesimo anno // l. c., p. 190.


131 Plg. Jonas XXIII. Encikl. Pacem in terris // l. c., p. 260.


132 Plg. Tas pats. Ten pat // l. c., p. 283. – Pijus XII. Kreipimasis per radiją (1941 12 24) // AAS 34 (1942), p. 1617.





Previous - Next

Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library

Best viewed with any browser at 800x600 or 768x1024 on Tablet PC
IntraText® (V89) - Some rights reserved by EuloTech SRL - 1996-2007. Content in this page is licensed under a Creative Commons License