Trečias poskyris. Keletas svarbiausių krikščionių uždavinių kultūros atžvilgiu

Visų teisės į kultūros vertybes pripažinimas ir įgyvendinimas

60. Nūdien yra atsivėrusi galimybė daugelį žmonių išvaduoti iš tamsos vargo. Todėl labiausiai atitinkąs mūsų meto reikalavimus uždavinys, ypač krikščionims, yra uoliai darbuotis, kad tiek ekonominėje, tiek politinėje srityje, tiek atskiruose kraštuose, tiek tarptautinėje plotmėje, būtų priimti pamatiniai nutarimai, visur pripažįstantys ir įgyvendinantys visų teisę į žmogaus ir visuomenės kultūrą, nepriklausomai nuo rasės, lyties, tautybės, religijos ar visuomeninės padėties. Tad visiems turi būti suteikta pakankamai kultūrinių gėrybių, ypač tų, kurios sudaro vadinamąją elementarią kultūrą, kad išnyktų neraštingumas ir negalėjimas atsakingai veikti, kliudantys tikrai žmogišku būdu prisidėti prie bendrosios gerovės.

Privalu rūpintis, kad reikiamų gabumų turintiems būtų prieinamos aukštesnės studijos. Taip pat siektina, kad, kiek tik įmonoma, visuomenėje jiems tektų uždaviniai, pareigos ir tarnybos, atitinkantys jų talentą bei įgytą patirtį¹³³. Taip kiekvienas žmogus ir visos visuomeninės kiekvienos tautos grupės galės visiškai išskleisti savo kultūrinį gyvenimą priklausomai nuo savo gabumų ir tradicijų.

Be to, reikia atsidėjus stengtis, kad visi įsisąmonintų tiek savo teisę į kultūrą, tiek pareigą lavintis patiems ir padėti kitiems. Mat kartais įsivyrauja tokios gyvenimo ir darbo sąlygos, kurios trukdo kultūrinėms žmonių pastangoms ir žlugdo juose kultūros troškimą. Tai ypač pasakytina apie kaimų ir miestų darbininkus, kuriems turėtų būti sudarytos darbo sąlygos, ne slopinančios, o skatintančios jų žmogiškąją kultūrą. Moterys jau darbuojasi beveik visose gyvenimo srityse, tačiau dera, kad jos visiškai galėtų pasirinkti vietą pagal savo savitą pobūdį. Visi turi pripažinti bei skatinti būdiną moterų dalyvavimą kultūriniame gyvenime.

Integralios kultūros ugdymas

61. Šiandien sunkiau negu praeityje sujungti į sintezę įvairias pažinimo disciplinas ir meno šakas. Auga kultūrą sudarančių pradmenų kiekis ir įvairovė it kartu mažėja pavienių žmonių sugebėjimai juos suvokti bei organiškai suderinti, tad „universalaus žmogaus“ vaizdinys vis labiau ir labiau nyksta. Tačiau kiekvienas žmogus tebėra įpareigotas išsaugoti savyje pilnatviško žmogaus asmens, kuriame šviečia proto, valios, sąžinės ir broliškumo vertybės, idealą. Visos šios vertybės pagrįstos Dievu Kūrėju ir įstabiai išgydytos bei pakylėtos Kristuje.

Šio dalyko tarsi motina ir maitintoja žmogų pirmiausia moko šeima. Joje meilė gaubiami vaikai lengviau pažįsta teisingą tikrovės sąrangą, o išbandytos kultūros formos tarsi prigimtiniu būdu persmelkia augančios jaunuomenės dvasią.

Šiuolaikinėse visuomenėse šiam auklėjimui esama ypatingų galimybių, pirmiausia dėl padidėjusio knygų paplitimo ir naujų kultūros bei visuomenės komunikavimo priemonių, skatinančių visuotinį kultūros plitimą. Mat beveik visur palaipsniui sutrumpėjus darbo laikui dauguma žmonių tam turi vis daugiau progų. Laisvalaikis turėtų būti tinkamai panaudojamas sielos poilsiui ir dvasios bei kūno sveikatos stiprinimui mėgiamais užsiėmimais ir švietinusi, kelionėmis į kitus kraštus (turizmu), plečiančiomis akiratį ir praturtinančiomis žmones vienas kito pažinim, kūno kultūra ir sporto varžybomis, padedančiomis net bendruomenėje išlaikyti dvasios pusiausvyrą ir užmegzti ryšius tarp skirtingos padėties, tautybės arba rasės žmonių. Tad krikščionys turėtų prisidėti prie mūsų laikams būdingo kolektyvinės kultūros raiškos ir veiklos, idant ji būtų pripildyta žmogiškos bei krikščioniškos dvasios.

Tačiau visa tai nepajėgia žmogaus lavinimosi ištobulinti taip, kad pasiektų pilnutinę asmens kultūrą, jei pamirštamas giluminis klausimas apie kultūros ir mokslo prasmę žmogaus asmeniui.

Žmogaus bei visuomenės kultūros ir krikščionybės darnos siekimas

62. Nors Bažnyčia yra daug prisidėjusi prie kultūros pažangos, patirtis rodo, kad dėl atsitiktinių priežasčių kartais kildavo sunkumų derinant kultūrą su krikščionybe.

Tie sunkumai nebūtinai kenkia tikėjimo gyvenimui. Priešingai, jie gali sužadinti dvasią tiksliau ir geriau suprasti tikėjimą. Mat šiuolaikiniai gamtos mokslų, taip pat istorijos bei filosofijos tyrunėjimai ir atradimai iškelia naujų klausimų, sukeliančių padarinių gyvenime ir net iš teologų reikalaujančių naujo gvildenimo. Be to, teologai skatinami išlaikant teologijos mokslui būdingus metodus ir reikalavimus nuolat ieškoti tinkamesnio būdo perduoti tikėjimo mokymą savo epochos žmonėms. Mat viena yra pavestasis tikėjimo lobis arba tiesos, o kita – jų perteikimas, išlaikant jų prasmę ir turinį¹³⁴. Pastoracijoje tebūnie pakankamai pripažįstami ir panaudojami ne tik teologiniai principai, bet ir pasaulietinių mokslų, ypač psichologijos bei sociologijos, atradimai, idant tikintieji būtų vedami į grynesnį ir brandesnį tikėjimo gyvenimą.

Savitu būdu Bažnyčios gyvenimui daug reiškia literatūra ir menas. Mat jie siekia ištirti ypatingą žmogaus pobūdį, problemas bei patirtį, stengiantis pažinti bei tobulinti save ir pasaulį; jie siekia atskleisti žmogaus vietą istorijoje ir visatoje, pavaizduoti žmonių vargus bei džiaugsmus, reikmes bei sugebėjimus ir nubrėžti laimingesnio žmogaus likimo apmatus. Taip literatūra ir menas geba pakylėti įvairiais laikais ir įvairiuose kraštuose daugialypiais pavidalais pasireiškiantį žmonių gyvenimą.

Tad reikia stengtis, kad menininkai jaustų, jog Bažnyčia pripažįsta jų veiklą, ir naudodamiesi tvarkinga laisve lengviau užmegztų ryšius su krikščionių bendruomene. Tepripažįsta Bažnyčia taip pat ir naujas mūsų amžininkų priimtas meno formas, atspindinčias įvairių tautų ir šalių pobūdį. O į šventoves naujieji meno kūriniai tebūnie priimami, jei, būdami deramos išraiškos ir atitikdami liturgijos reikalavimus, jie kelia mintis į Dievą¹³⁵.

Šitaip Dievo suvokimas tampa raiškesnis, o Evangelijos skelbimas darosi žmonių protui perregimesnis ir atrodo tarsi suaugęs su jų pačių gyvenimo sąlygomis.

Tikintieji gyvenime tepalaiko kuo glaudžiausią ryšį su kitais savo meto žmonėmis ir tesistengia tobulai suvokti kultūroje pasireiškiančią jų galvoseną bei jauseną. Naujųjų mokslų bei teorijų ir naujausių atradimų teikiamas žinias tejungia jie su krikščioniškąja morale ir krikščioniškuoju mokymu, idant jų religinis sąmoningumas ir dvasios dorumas žengtų koja kojon su moksliniu pažinimu ir su kasdien tobulėjančia technika. Taip jie pajėgs visa vertinti ir aiškinti tikrai krikščioniška dvasia.

Dėstantieji teologiją seminarijose ir universitetuose tesistengia bendradarbiauti su kitų mokslų žinovais, išvien veikdami ir tardamiesi. Teologijos tyrinėjimais ir toliau reikia stengtis pažinti apreikštosios tiesos gelmę ir neatitrūkti nuo gyvenamojo meto, idant įvairių sričių žinovams būtų galima padėti geriau pažinti tikėjimą. Šitoks bendradarbiavimas itin daug pagelbės rengiant dvasininkus, įstengsiančius tinkamiau paaiškinti mūsų meto žmonėms Bažnyčios mokymą apie Dievą, žmogų ir pasaulį, o žmonės mieliau priims jų žodį¹³⁶. Negana to, pageidautina, kad ir daugelis pasauliečių gautų pakankamą teologinį išsilavinimą, o nemaža jų dalis net visiškai atsidėtų teologijos studijoms bei jas gilintų. Idant būtų įmanoma šį uždavinį įvykdyti, visiems tikintiesiems – tiek dvasininkams, tiek pasauliečiams – tebūnie pripažinta teisėta laisvė tyrinėti, mąstyti ir nuolankiai, bet drąsiai reikšti savo mintis apie tuos dalykus, kurie priklauso jų patyrimo sričiai¹³⁷.