TREČIAS SKYRIUS. EKONOMINIS IR SOCIALINIS GYVENIMAS

Keletas ekonominio gyvenimo bruožų

63. Taip pat ir ekonominiame–visuomeniniame gyvenime turi būti gerbiamas ir skatinamas asmens orumas, jo pilnatviškas pašaukimas ir visos visuomenės gerovė. Juk žmogus yra viso ekonominio–visuomeninio gyvenimo kūrėjas, centras ir tikslas.

Šiandienė ekonomika, kaip ir kitos visuomeninio gyvenimo sritys, pasižymi didėjančiu žmogaus įsiviešpatavimu gamtoje, gausėjančiais ir glaudėjančiais ryšiais bei tarpusavio priklausomybe tarp piliečių, jų grupių ir tautų, taip pat dažnesniu politinės valdžios kišimusi. Be to, ištobulėjusi gamybos technika ir gaminių bei paslaugų apykaita yra pavertusi ekonomiką tinkamu įrankiu geresniam išaugusių žmonijos reikmių tenkinimui.

Tačiau netrūksta pagrindo nerimui. Atrodo, kad nemaža žmonių, ypač ekonomiškai išsivysčiusiuose kraštuose, yra tarsi valdomi ekonomikos, kone visą jų asmeninį ir visuomeninį gyvenimą persmelkusi savotiška ekonomikos dvasia. Tai pastebima ir tuose kraštuose, kur ekonomiką linkstama tvarkyti kolektyviai, ir kituose. Jei tik būtų protingai bei žmogiškai kreipiama ir tvarkoma, mūsų laikų ekonominio gyvenimo plėtotė galėtų sušvelninti visuomeninę nelygybę. Tačiau itin dažnai ji kaip tik veda į tos nelygybės paaštrėjimą arba kai kur net į silpnųjų padėties blogėjimą ir panieką vargšams. Nesuskaitomai daugybei žmonių vis dar stingant būtiniausių dalykų, kai kurie, net menkiau išsivysčiusiuose kraštuose, ištaigingai gyvena ir švaisto gėrybes. Prabanga ir skurdas egzistuoja greta. Nedaugeliui duota didžiausia pasirinkimo laisvės galimybė; tuo tarpu dauguma neturi beveik jokios galimybės veikti savo iniciatyva ir atsakomybe, o dažnai gyvenimo ir darbo sąlygos netgi žemina jų asmenį.

Panašiai yra sutriusi ekonominė ir visuomeninė pusiausvyra tarp žemės ūkio, pramonės ir paslaugų sričių, net tarp įvairių to paties krašto regionų. Vis didėja priešiškumas tarp ekonomiškai labiau išsivysčiusių ir kitų tautų, gali sukelti pavojų net pasaulio taikai.

Tas nelygybes mūsų amžininkai vis gyviau įsisąmonina, kadangi yra tvirtai įsitikinę, jog didesnis technikos ir ekonomikos pajėgumas, kurį pasiekė dabarties pasaulis, gali ir turi atitaisyti šią nelaimingą dalykų padėtį. Tačiau tam reikia daug ekonominio–visuomeninio gyvenimo reformų ir visų žmonių galvosenos bei laikysenos lūžio. Bažnyčia, vadovaudamasi Evangelijos šviesa, amžių būvyje yra išplėtojusi asmeniniam, visuomeniniam bei tarptautiniam gyvenimui sveiko proto reikalaujamus teisingumo ir lygybės principus ir ypač pastaraisiais laikais iškėlusi juos aikštėn. Atsižvelgdamas į dabartinio meto aplinkybes, Šventasis Susirinkimas nori patvirtinti tuos principus ir nužymėti kai kurias gaires, pirmiausia turėdamas prieš akis ekonominės pažangos reikalavimus¹³⁸.