Antras poskyris. Keletas viso ekonominio ir socialinio gyvenimo tvarkymo principų

Darbas, jo sąlygos ir laisvalaikis

67. Žmogaus darbas, kuriuo gaminamos bei tiekiamos gėrybės ir teikiami ekonominės paslaugos, pranoksta kitus ekonominio gyvenimo elementus, atliekančius tik įrankių vaidmenį.

Mat šis darbas, ar jis būtų atliekamas paties savarankiškai, ar kitam nusamdžius, tiesiogiai kyla iš asmens, tarsi paženklinančio gamtos daiktus savo antspaudu ir pajungiančio savo valiai. Darbu žmogus paprastai pelno sau ir saviškiams pragyvenimą, susyja su savo broliais ir jiems tarnauja; darbu jis gali išreikšti tikrą savo meilę ir prisidėti prie Dievo kūrinijos tobulinimo. Maža to, tikime, kad Dievui paaukotu darbu žmogus įsijungia į patį Jėzaus Kristaus atpirkimo darbą. Kristus suteikė darbui išskirtinį orumą, savo rankomis plušėdamas Nazarete. Iš čia kyla kiekvieno žmogaus pareiga ištikimas darbuotis, taip pat teisė į darbą. O visuomenė, savo ruožtu atsižvelgdama į esamas aplinkybes, turi padėti savo piliečiams rasti pakankamai darbo. Galiausiai, atsižvelgiant į kiekvieno pareigas ir produktyvumą, už darbą turi būti atlyginama taip, kad žmogus pajėgtų deramai puoselėti savo paties ir savo artimųjų materialinį, visuomeninį, kultūrinį bei dvasinį gyvenimą¹⁴³.

Kadangi ekonominė veikla dažniausiai atliekama jungtiniu žmonių darbu, neteisinga ir nežmoniška ją derinti ir tvarkyti taip, kad kuriems nors darbininkams ji neštų žalą. Tačiau labai dažnai net mūsų dienomis atsitinka taip, kad dirbantieji vienaip ar kitaip paverčiami savo darbo vergais. To jokiu būdu nepateisina vadinamieji ekonomikos dėsningumai. Taigi visas našaus darbo vyksmas turi būti derinamas su asmens reikmėmis ir jo gyvenimo būdu, pirmiausia su jo šeimos gyvenimu, ypač turint reikalą su vaikų motinomis ir visuomet atsižvelgiant į lytį ir amžių. Be to, dirbantiesiems turi būti suteikta galimybė pačiu darbo atlikimu išskleisti savo talentus bei asmenybę. Tam darbui su derama atsakomybe paskirdami savo laiką ir jėgas, visi taip pat tegu turi pakankamai poilsio ir laisvalaikio šeimos, kultūriniam, visuomeniniam bei religiniam gyvenimui puoselėti. Negana to, jie taip pat turėtų gauti progą laisvai plėtoti savo jėgas ir gabumus, kuriuos galbūt pernelyg mažai gali lavinti savo profesiniu darbu.

Dalyvavimas įmonių bei visos ekonomikos tvarkyme ir darbo konfliktai

68. Ekonominėse įmonėse kartu dirba asmenys, tai yra laisvi ir savarankiški žmonės, sukurti pagal Dievo paveikslą. Tad turi būti plečiamas veiksmingas visų dalyvavimas įmonės tvarkyme¹⁴⁴ tinkamai nustatytu būdu, atsižvelgiant į kiekvieno – savininkų, darbo vykdytojų, vadovų, darbininkų – einamas pareigas ir laikantis sveikos darbo krypties diktuojamos būtinos vienybės. Tačiau labai dažnai ekonominių ir visuomeninių reikalų sąlygos, nuo kurių priklauso dirbančiųjų ir jų vaikų ateitis, nustatoma nebe pačioje įmonėje, o aukštesnio lygio instancijose. Todėl ir ten, svarstant jų reikalus, dirbantieji turi dalyvauti patys arba siųsdami laisvai išrinktus atstovus.

Pagrindinėms asmens teisėms priskirtina dirbančiųjų teisė laisvai steigti sąjungas, kurios galėtų jiems tikrai atstovauti ir padėti teisingai tvarkyti ekonominį gyvenimą, taip pat teisė laisvai dalyvauti tų sąjungų veikloje, nebijant už tai nukentėti. Tokiu organizuotu dalyvavimu, sujungtu su pažangiu ekonominiu ir visuomeniniu švietimu, visi kaskart labiau įsisąmonins savo pareigą ir naštą, ir šitaip bus pasiekta tai, kad kiekvienas pagal savo išgales ir sugebėjimus ims jaustis esąs viso ekonominės ir visuomeninės pažangos vyksmo bei viso bendrojo gėrio kūrimo bendrininkas.

Kilus ekonominiams–visuomeniniams konfliktams, reikia stengtis pasiekti taikų sprendimą. Nors visuomet pirmiausia reikia leistis į nuoširdų abiejų pusių pokalbį, streikas net šiandienėmis aplinkybėmis gali likti būtina, tegu ir kraštutinė priemonė ginti savo teisėms ir įgyvendinti pagrįstiems dirbančiųjų reikalavimams. Tačiau tebūnie kiek įmanoma greičiau ieškoma kelių į derybas ir santarvės siekiantį dialogą.

Žemiškųjų gėrybių paskirtis visų žmonių labui

69. Žemę ir visa, kas joje, Dievas paskyrė visų žmonių bei tautų naudojimui, tad teisingumui vadovaujant ir meilei lydint sukurtosios gėrybės turi lygiai tekti visiems¹⁴⁵. Kad ir kokios būtų nuosavybės formos, atitinkančios teisėtas tautų institucijas bei įvairias kintančias aplinkybes, prieš akis visuomet turi stovėti ši visuotinė gėrybių paskirtis. Todėl žmogus, tomis gėrybėmis naudodamasis, į teisėtai jam priklausančius išorinius dalykus turi žiūrėti ne vien kaip į savus, bet drauge ir kaip į bendrus ta prasme, kad jie galėtų būti naudingi ne vien jam, bet ir kitiems¹⁴⁶. Be to, kiekvienas turi teisę turėti pakankamai gėrybių sau ir savo šeimai. Taip buvo įsitikinę Bažnyčios Tėvai ir Mokytojai, skelbę, jog žmonės įpareigoti padėti vargšams, ir ne vien iš pertekliaus¹⁴⁷. O kraštutinai stokojantys turi teisę iš kitiems priklausaunčio turto įsigyti tai, ko jiems būtinai reikia¹⁴⁸. Kadangi pasaulyje tiek daug kenčiančių badą, Šventasis Susirinkimas ragina visus – ir pavienius asmenis, ir valdžią – prisiminti Bažnyčios Tėvų ištarą: „Maitink mirštantį badu, nes nemaitindamas jį nužudysi“¹⁴⁹ ir pagal kiekvieno išgales išties dalytis turimomis gėrybėmis, pirmiausia paremiant tuos pavienius asmenis bei kraštus, kurie naudodamiesi parama galėtų kilti ir plėtotis patys.

Neretai menkesnės ekonominės pažangos visuomenėse iš dalies dėl įsigalėjusių papročių ir tradicijų dalijamasi gėrybėmis su visais, teikiant kiekvienam nariui tai, kas būtinai reikalinga. Tačiau reikia saugotis, kad kai kurie papročiai nebūtų laikomi visiškai nepakeičiamais, jei jie nebeatitinka mūsų laikų naujų reikalavimų. Antra vertus, taip pat vengtina neapdairiai nusiteikti prieš garbingus papročius, kurie, tinkamai pritaikyti dabarties aplinkybėms, nesiliauja buvę labai naudingi. Panašiai ir ekonomiškai labai pažengusiose tautose tam tikra visuomeninių institucijų sistema, besirūpinanti draudimu ir saugumu, gali savo ruožtu įgyvendinti bendrąją žemiškųjų gėrybių paskirtį. Be to, turi būti kuriamos šeimai ir visuomenei tarnaujančios įstaigos, ypač dvasinės kultūros ir auklėjimo srityse. Tačiau visas tas institucijas steigiant, privalu sergėtis nepastūmėti piliečių į savotišką abejingumą visuomenei, idant jie nesikratytų prisiimtų pareigų naštos ir neatsisakytų jai tarnauti.

Investicijos ir pinigai

70. Investicijomis savo ruožtu reikia parūpinti pakankamai darbo bei pajamų tiek dabarties žmonėms, tiek ateities kartoms. Sprendžiantieji šių investicijų ir ekonominio gyvenimo tvarkymo klausimus – tiek privatūs asmenys, tiek grupės, tiek viešoji valdžia – privalo tuos tikslus turėti prieš akis ir drauge pripažinti savo griežtą pareigą stengtis, kad, viena vertus, tiek pavienis žmogus, tiek visa bendruomenė būtų aprūpinta padoriam gyvenimui būtinai reikalingais dalykais, antra vertus, planuoti ateičiai ir nustatyti teisingą pusiausvyrą tarp to, kas skiriama individualioms arba kolektyvinėms šios dienos vartotojų reikmėms tenkinti ir kas investuojama būsimosios kartos labui. Be to, visuomet reikia turėti prieš akis ekonomiškai mažiau pažengusių tautų arba kraštų neatidėliotinas reikmes. Tvarkant valiutą, reikia saugotis, kad nebūtų pažeidžiama savo ir kitų šalių gerovė. Keičiant pinigo vertę, privalu atsižvelgti į tai, kad ekonomiškai sipnesni nepatirtų neteisingos žalos.

Nuosavybė, privatus gėrybių valdymas, stambioji žemvaldystė

71. Kadangi nuosavybė ir kitos privataus medžiaginių gėrybių valdymo formos padeda asmenybei pasireikšti, be to, teikia progą atlikti savo uždavinį visuomenėje ir ekonomikoje, ir pavieniams žmonėms, ir bendruomenėms labai svarbu vienaip ar kitaip skatinti išorinių gėrybių valdymą.

Privati nuosavybė arba kitoks medžiaginių gėrybių valdymas suteikia būtinai reikalingos erdvės asmens ir šeimos savarankiškumui ir turi būti laikomas tarsi žmogaus laisvės pratęsimu. Galiausiai, kadangi jie skatina atlikti pareigą ir pakelti naštą, nuosavybė ir gėrybių valdymas yra tam tikra pilietinių laisvių sąlyga¹⁵⁰

Šiandien šio valdymo arba nuosavybės formos yra labai įvairios ir vis labiau įvairuoja. Tačiau visos jos, net bendruomenei rūpintis viešaisiais fondais, teisėmis bei paslaugomis, tebėra nenuvertintinas saugumo šaltinis. Tai pasakytina ne tik apie medžiaginę nuosavybę, bet ir apie nemedžiagines gėrybes, kaip antai profesinius sugebėjimus.

Privataus valdymo teisė neprieštarauja teisei, kuria remiasi įvairios viešosios nuosavybės formos. Tačiau pervesti gėrybes į viešąją nuosavybę leistina tik kompetetingai valdžiai, tinkamai atlyginant, kaip ir kiek reikalauja bendroji gerovė. Be to, viešoji valdžia privalo saugoti, kad kas nors privačia nuosavybe nepiktnaudžiautų, kenkdamas bendrajai gerovei¹⁵¹.

Privati nuosavybė savo prigimtimi turi ir visuomeninį pobūdį, pagrįstą bendrosios gėrybių paskirties dėsniu¹⁵². Nekreipiant dėmesio į tą visuomeninį pobūdį, nuosavybė dažnai tampa proga godumui ir skaudiems sąmyšiams pasireikšti, šitaip privačios nuosavybės priešininkams suteikiant pretekstą net neigti pačią nuosavybės teisę.

Daugelyje ekonomiškai mažiau pažengusių kraštų esama didelių, net milžiniškų laukų, tik vidutiniškai apdirbamų arba pasipelnymo tikslu visai nenaudojamų. Tuo tarpu didesnė tuose kraštuose gyvenančios tautos dalis arba visai neturi žemės, arba turi tik mažus sklypelius; kita vertus, žemės ūkio našumo didinimas aiškiai tampa neatidėliotinu reikalu. Dažnai žemvaldžių samdomi darbininkai arba dalį laukų dirbantys nuomininkai negauna jokio žmoniškesnio atlyginimo ar pelno, neturi padoraus būsto ir būna tarpininkų apiplėšinėjami. Neturėdami jokių garantijų, jie gyvena tokioje asmeninėje priklausomybėje, kad jiems beveik visiškai atimta galimybė veikti savo valia ir atsakomybe, neįmanomas joks kultūrinis kilimas, uždraustas bet koks dalyvavimas visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Tad būtinos įvairios reformos: uždarbio didinimas, darbo sąlygų gerinimas, darbo sutarčių laikymosi geresnis laidavimas, savarankiško veikimo skatinimas, net nepakankamai dirbamų žemės plotų dalijimas tiems, kurie galėtų juos paversti derlingais laukais. Vykdant tokias reformas, turi būti pasirūpinta inventoriumi bei kitomis būtinomis priemonėmis, ypač reikalingoms švietimui ir teisingai kooperatinei organizacijai. Kai bendroji gerovė reikalauja nuosavybės atėmimo, apsvarsčius visas aplinkybes, nešališkai turi būti nustatomas atlyginimas.

Ekonominė bei socialinė veikla ir Kristaus karalystė

72. Krikščionys, veikliai dalyvaujantys dabarties ekonominėje visuomeninėje plėtroje ir kovojantys už teisingumą bei meilę, tebūnie įsitikinę galį daug prisidėti prie žmonijos klestėjimo ir pasaulio taikos. Šioje veikloje tiek pavieniui, tiek bendrai veikdami jie tešviečia pavyzdžiu. Įsigiję būtinai reikalingų įgūdžių ir patirties, savo žemiškoje veikloje tesilaiko tikrosios vertybių tvarkos, būdami ištikimi Kristui ir jo Evangelijai, idant visas jų asmeninis ir visuomeninis gyvenimas būtų pripildytas palaiminimų dvasios ir ypač neturto dvasios.

Kiekvienas, kas, klausydamas Kristaus, pirmiausia ieško Dievo karalystės, iš ten gauna tvirtesnės ir tyresnės meilės padėti visiems savo broliams ir, meilės įkvėptas, vykdyti teisingumą¹⁵³.