KETVIRTAS SKYRIUS. POLITINĖS BENDRUOMENĖS GYVENIMAS

Dabarties viešasis gyvenimas

73. Mūsų laikais pastebimi gilūs pokyčiai ir tautų sandaroje bei institucijose, kylantys iš jų kultūrinio, ekonominio ir visuomeninio plėtojimosi. Tie pokyčiai turi didelės įtakos politinės bendruomenės gyvenimui, ypač visų teisėms bei pareigoms pilietinės laisvės ir bendrosios gerovės srityje, tvarkant piliečių santykius tarpusavyje ir su viešąja valdžia.

Gyviau įsisąmoninus žmogiškąjį orumą, įvairiose pasaulio šalyse stengiamasi įvesti tokią politinę–teisinę santvarką, kuri geriau saugotų asmens teises viešajame gyvenime, pavyzdžiui, teisę laisvai rinktis, burtis į draugijas, reikšti savo nuomonę, privačiai ir viešai išpažinti tikėjimą. Juk asmens teisių saugojimas yra būtina pavienių, tiek bendro piliečių veiklaus dalyvavimo valstybės gyvenime ir valdyme sąlyga.

Išvien su kultūrine, ekonomine ir visuomenine pažanga stiprėja daugelio žmonių troškimas plačiau dalyvauti politinės bendruomenės gyvenimo tvarkyme. Daugelio sąmonėje auga troškimas, kad būtų saugomos tautoje gyvenančių mažumų teisės, nepamirštant jų pareigų politinei bendruomenei. Be to, vis didėja pagarba žmonėms, kurie yra kitokių įsitikinimų arba kitokios religijos. Taip pat plečiasi bedradarbiavimas, kuriuo siekiama, kad visi piliečiai, ne vien privilegijuotieji, galėtų tikrai naudotis savo asmens teisėmis.

Kita vertus, atmetamos kai kuriose šalyse dar gyvuojančios bet kokios politinės formos, varžančios pilietinę arba religinę laisvę, dauginančios politinio godumo ir nusikaltimų aukas, valdžios galią naudojančios ne bendrosios gerovės, o kurios nors partijos arba pačių vadovų labui.

Tikrai žmogiškas politinis gyvenimas geriausiai kuriamas ugdant vidinį teisingumo, geranoriškumo ir bendrosios gerovės siekimo jausmą bei stiprinant pamatinius įsitikinimus dėl tikrojo politinės bendruomenės pobūdžio ir viešosios valdžios tikslo deramo panaudojimo bei ribų.

Politinės bendruomenės prigimtis ir tikslas

74. Žmonės, šeimos ir įvairios grupės, iš kurių sudaryta pilietinė bendruomenė, yra įsisąmoninę, jog vien jų nepakanka pilnatviškam žmogiškam gyvenimui, ir suvokia, jog reikalinga platesnė bendruomenė, kurioje visi kasdien jungtų savo jėgas vis tobulesniam bendrojo gėrio siekimui¹⁵⁴. Todėl jie kuria įvairių formų politines bendruomenes. Taigi politinė bendruomenė skirta tai bendrajai gerovei, kuri ją visiškai įteisina bei įprasmina ir kuri grindžia jos pirmapradę teisę. O bendroji gerovė aprėpia visumą visuomeninio gyvenimo sąlygų, įgalinančių žmones, šeimas bei sambūrius visapusiškiau ir lengiau tobulėti¹⁵⁵;

Į politinę bendruomenę įeina daug įvairių žmonių, teisėtai galinčių laikytis skirtingų nuomonių. Idant, kiekvienam elgiantis savo nuožiūra, ta bendruomenė nesuirtų, reikalinga valdžia, visų piliečių jėgas kreipianti į bendrąją gerovę, atlikdama tai ne mechaniškai arba despotiškai, bet ypač kaip moralinė jėga, pagrįsta laisve ir pareigos bei atsakomybės įsisąmoninimu.

Tad aišku, jog politinė bendruomenė ir viešoji valdžia yra pagrįsta žmogaus prigimtimi, todėl priklauso Dievo nustatytai tvarkai, nors valdymo būdo apibrėžimas ir vadovų skyrimas paliekamas laisvai piliečių valiai¹⁵⁶.

Iš to taip pat plaukia, jog ir bendruomenėje kaip tokioje, ir valstybei atstovaujančiose institucijose politine valdžia turi būti naudojamasi niekuomet neperžengiant moralinės tvarkos ribų. Laikantis jau teisėtai nustatytos arba nustatysimos juridinės tvarkos, ja turi būti naudojamasi dinamiškai suvoktai bendrajai gerovei kurti. Tuomet paklusti jai piliečius įpareigoja sąžinė¹⁵⁷. Tai atskleidžia valdančiųjų atsakomybę, orumą ir svarbą.

Jeigu kur nors viešoji valdžia, peržengdama savo kompetenciją, spaudžia piliečius, šie teneatsisako daryti tai, ko objektyviai reikalauja bendroji gerovė. Tačiau tebūnie jiems leista ginti savo bei savo bendrapiliečių teises nuo valdžios piktnaudžiavimo, laikantis prigimtinio ir evangelinio įstatymo nubrėžtų ribų.

Konkretūs būdai, kuriais politinė bendruomenė tvarko savo sąrangą ir aprėžia viešąją valdžią, gali būti įvairūs, priklausomai nuo skirtingo tautų pobūdžio bei istorijos pažangos. Tačiau jie visuomet turi padėti ugdyti išauklėtą, taikingą ir visiems gera linkintį žmogų bei tarnauti visos žmonių šeimos naudai.

Visų bendradarbiavimas viešajame gyvenime

75. Žmogaus prigimtį visiškau atitinka tokios juridinės–politinės santvarkos sukūrimas, kuri visiems piliečiams galėtų vis geriau ir be jokio skirtumo suteikti veiksmingą galimybę laisvai ir veikliai dalyvauti tiek teisinių politinės bendruomenės pamatų klojime, tiek valstybės valdyme ir įvairių institucijų sričių bei ribų nustatyme, tiek vadovų rinkimuose¹⁵⁸. Tad visi piliečiai turi atminti turį teisę ir drauge pareigą naudotis savo laisvu apsisprendimu bendrajai gerovei puoselėti. Darbą tų, kurie tarnaudami žmonėms atsideda valstybės gerovei ir prisiima šios pareigos uždedamą naštą, Bažnyčia laiko vertu pagyrimo ir pagarbos.

Kad su pareigos suvokimu sujungtas piliečių bendradarbiavimas kasdieniame valstybės gyvenime atneštų siekiamų vaisių, reikalinga pozityvi teisinė savitvarka, tinkamai paskirstanti viešosios valdžios pareigas bei institucijos ir drauge sėkmingai, niekam nekenkdama, saugojanti žmonių teises. Tebūnie pripažįstamos, saugomos ir skatinamos visų asmenų, šeimų ir grupių teisės bei naudojimasis jomis¹⁵⁹, taip pat kiekvieną pilietį saistančios pareigos. Tarp jų dera priminti pareigą teikti valstybei medžiaginę ir asmeninę pagarbą, kurios reikalauja bendroji gerovė. Vadovai tesisaugo, kad netrukdytų šeimos, visuomenė arba kultūrinėms grupėms, tarpininkaujančioms organicazijoms arba institucijoms ir neužgniaužtų teisėtos bei našios jų veiklos, ir verčiau tesistengia ją noromis bei tvarkingai skatinti. O pavieniai piliečiai ir jų grupės tenesuteikia viešajai valdžiai pernelyg daug galios ir nederamai tenereikalauja iš jų pernelyg didelių patogumų bei naudos, kad šitaip nesumažintų pavieniams asmenims, šeimoms ir visuomeninėms grupėms tenkančios atsakomybės naštos.

Painesnės mūsų meto aplinkybės vis dažniau verčia viešąją valdžią kištis į visuomeninius, ekonominius bei kultūrinius reikalus, kad ten būtų sudarytos tinkamesnės sąlygos, veiksmingiau padedančios piliečiams ir jų grupėms laisvai siekti visiškos žmogaus gerovės. Į santykius tarp socializacijos¹⁶⁰ ir asmens savarankiškumo bei plėtojimosi galima žiūrėti įvairiai, priklausomai nuo krašto pobūdžio ir tautos raidos. Tačiau kur dėl bendrosios gerovės naudojimasis teisėmis laikinai susiaurinamas, aplinkybėms pasikeitus laisvė turi būti kuo greičiausiai atkurta. Nežmoniška, jei politinė valdžia įgyja totalitarinį ar diktatūros pavidalą, pažeidžiantį asmens arba visuomeninių grupių laisvę.

Piliečiai didžiadvasiškai ir ištikimai tepuoselėja savyje tėvynės meilę, tačiau ne siaurą, o tokią, kad visuomet drauge būtų siekiama ir visos žmonių šeimos, įvairiais ryšiais jungiančios tarpusavyje rases, tautas ir kraštus, gerovės.

Tegu visi krikščionys politinėje bendruomenėje jaučia ypatingą jiems tenkantį pašaukimą, reikalaujantį savo pavyzdžiu rodyti, kaip dera sąžiningai vykdyti pareigas ir tarnauti bendrosios gerovės kėlimui, idant darbais būtų parodyta, kaip derinti valdžią su laisve, asmeninę iniciatyvą su visos visuomenės solidarumu bei atsižvelgimu į jos reikalus, būtiną vienybę su praturtinančia įvairove. Laikinųjų dalykų tvarkymo klausimais krikščionys tepripažįsta teisėtas, nors ir skirtingas, nuomones ir tegerbia piliečius, kurie nuoširdžiai jas gina, taip pat ir susibūrę į grupes. O politinės partijos privalo siekti to, ko jų sprendimu reikalauja bendroji gerovė; niekuomet neleistina savo naudos iškelti aukščiau bendrojo gėrio.

Privalu stropiai rūpintis pilietiniu ir politiniu auklėjimu, šiandien nepaprastai reikalingu žmonėms, ypač jaunimui, idant visi piliečiai galėtų dalyvauti politinės bendruomenės gyvenime. Tinkantys arba galintys tikti sunkiam, bet drauge labai kilniam¹⁶¹ politikos menui, tesiruošia jam ir tesistengia jį įgyvendinti, užmiršdami savo patogumus ar pasipelnymą. Dorumas ir apdairumas tebus ginklas kovojant prieš neteisybę ir priespaudą, prieš savavališką vieno asmens arba politinės partijos viešpatavimą ir nepakantumą. Nuoširdžiai ir nešališkai, su meile ir politine drąsa teatsideda jie visų gerovei.

Politinė bendruomenė ir Bažnyčia

76. Labai svarbu, ypač pliuralistinėje visuomenėje, kad būtų teisingai žiūrima į politinės bendruomenės ir Bažnyčios santykius, kad krikščionių veiksmai, kuriuos jie pavieniui arba bendrai atlieka savo vardu, kaip piliečiai, vadovaudamiesi krikščioniškąja sąžine, būtų aiškiai skiriami nuo tų, kuriuos jie drauge su savo ganytojais atlieka Bažnyčios vardu.

Bažnyčia, dėl savo uždavinio ir kompetencijos pobūdžio jokiu būdu nesutampanti su politine bendruomene ir nesusijusi su jokia politine sistema, yra žmogaus asmens transcendentiškumo ženklas ir drauge saugotoja.

Politinė bendruomenė ir Bažnyčia savo srityse yra viena nuo kitos nepriklausomos ir savarankiškos. Tačiau jos abi, nors ir skirtingu pagrindu, tarnauja tų pačių žmonių asmeniniam ir visuomeniniam pašaukimui. Šią tarnybą visų gerovei jos vykdys juo sėkmingiau, juo labiau abi, atsižvelgdamos į laiko ir vietos aplinkybes, stengsis sveikai viena su kita bendradarbiauti. Mat žmogus nėra apribotas vien laikinosios dalykų tvarkos, bet gyvendamas žmonijos istorijoje išlaiko nepaliestą savo amžinąjį pašaukimą. O Bažnyčia, pagrįsta Atpirkėjo meile, padeda plačiau įsigalėti teisingumui ir meilei atskirose tautose ir tarp tautų. Skelbdama Evangelijos tiesą ir visas žmogaus veiklos sritis apšviesdama savo mokymu bei krikščionių liudijimu, ji taip pat gerbia ir skatina politinę piliečių laisvę bei atsakomybę.

Apaštalai ir jų įpėdiniai su savo bendradarbiais, siunčiami skelbti žmonėms Kristų, pasaulio Išganytoją, savo apaštalavime remiasi Dievo galybe, dažnai liudytojų silpnume atskleidžiančia Evangelijos stiprybę. Pasišventusieji Dievo žodžio tarnybai turi naudotis Evangelijai būdingais keliais ir priemonėmis, kurie daug kuo skiriasi nuo žemiškosios bendruomenės priemonių.

Tiesa, žemiškieji dalykai ir tai, kas žmoguje pranoksta šį pasaulį, yra glaudžiai tarpusavyje susiję. Pati Bažnyčia naudojasi laikinaisiais dalykais, kiek to reikalauja jai pavestas uždavinys. Tačiau savo vilties ji negrindžia iš pasaulietinės valdžios gautomis privilegijomis; ji net atsisakys naudotis kai kuriomis leistinai įgytomis teisėmis, paaiškėjus, kad naudojimasis jomis kelia abejonių dėl jos liudijimo nuoširdumo arba kad naujos gyvenimo aplinkybės reikalauja ko kita. Tačiau Bažnyčia visuomet ir visur turi teisę išties laisvai skelbti tikėjimą, aiškinti savo socialinį mokymą, tarp žmonių nekliudoma vykdyti savo uždavinį ir priimti moralinį sprendimą net politinės srities klausimais, kai to reikalauja pagrindinės asmens teisės arba sielų išganymas. Tai darydama ji turi teisę vartoti visas ir vien tas priemones, kurios atitinka Evangeliją ir visų gerovę, atsižvelgiant į laiko ir sąlygų skirtingumą.

Bažnyčia, kuriai skirta ugdyti ir kelti visa, kas žmonių bendruomenėje teisinga, gera ir gražu¹⁶², ištikimai laikydamasi Evangelijos ir atlikdama pasaulyje savo misiją, Dievo garbei stiprina taiką tarp žmonių¹⁶³.