PENKTAS SKYRIUS. TAIKOS PUOSELĖJIMAS IR TAUTŲ BENDRUOMENĖS PLĖTOJIMAS

Įžanga

77. Šiuo metu, kai žmones taip sunkiai tebeslegia siaučiančio arba gresiančio karo vargai ir baimė, visa žmonių šeima yra pasiekusi lemiamą valandą savo brendimo kelyje. Palengva susibūrusi draugėn, visur kaskart vis labiau įsisąmonindama šią vienybę, jai skirtąjį uždavinį – kurti tikrai žmogiškesnį pasaulį visiems visos žemės žmonėms – ji gali vykdyti tik su sąlyga, jei visi atsinaujinusia dvasia atsivėrę taikos tiesai. Todėl Evangelijos žinia, atitinkanti gilesnius žmonių giminės siekius ir troškimus, mūsų laikais sušvinta nauja šviesa, laikydama palaimintais taikos kūrėjus, „nes jie bus vadinami Dievo vaikais“ (Mt 5, 9).

Todėl Susirinkimas, nušviesdamas tikrąją ir kilniausią taikos prasmę, smerkia karo nuožmumą ir karštai ragina krikščionis, taikos nešėjo Kristaus padedamus, kartu su visais žmonėmis darbuotis teisingumu bei meile pagristai taikai tarp jų stiprinti ir bendradarbiauti, rengiant priemones jai palaikyti.

Taikos prigimtis

78.Taika nėra vien karo nebuvimas, ji nesiriboja tik priešingų jėgų pusiausvyros palaikymu ir nekyla iš jėgos viešpatavimo, bet teisingai ir deramai vadinama „teisumo poveikiu“ ( Iz 32, 17). Taika yra tvarkos, kurią žmonių visuomenei įdiegė dieviškasis Steigėjas ir kurią turi įgyvendinti vis tobulesnio teisingumo trokštantys žmonės, vaisius. Nors žmonijos bendrojo gėrio pagrindai pavaldūs amžinajam įstatymui, jo konkretūs reikalavimai per laiką nepaliaujamai keičiasi. Todėl taika niekada nepasiekiama visam laikui; ją reikia kurti nuolatos. Be to, kadangi žmogaus valia nepastovi ir sužalota nuodėmės, siekiant taikos būtina, kad kiekvienas nuolat valdytų savo aistras, o teisėta valdžia neprarastų budrumo.

Tačiau to dar nepakanka. Taika žemėje gali būti pasiekta vien tuomet, kai laiduojama asmenų gerovė ir žmonės, pasitikėdami vienas kitu, laisvai dalijasi turimais širdies ir proto turtais. Taikai kurti visiškai būtinas tivrtas noras gerbti kitus žmones ir tautas bei jų orumą ir uolus broliškumo ugdymas. Tad taika yra ir meilės vaisius; meilė teikia jai daugiau, negu pajėgia duoti teisingumas.

Iš artimo meilės kylanti žemiškoji taika yra Kristaus ramybės, sklindančios iš Dievo Tėvo, atspindys ir padarinys. Pats įsikūnijęs Sūnus, taikos kunigaikštis, savo kryžiumi visus žmones sutaikino su Dievu, atstatydamas visų vienybę vienoje tautoje ir viename kūne, sunaikino neapykantą¹⁶⁴ ir, prisikėlimo išaukštintas, paskleidė žmonių širdyse meilės Dvasią.

Tad visi krikščionys, tiesą įgyvendinantys meilėje (plg. Ef 4,15), karštai raginami vienytis su tikrai taikingais žmonėmis, meldžiant taikos ir ją įgyvendinant.

Veikiami tos pačios dvasios, negalime negirti tų, kurie, atsisakydami kovoti dėl savo teisių prievartiniais veiksmais, joms ginti taiko priemones, prieinamas ir silpniesiems, jei tik tai gali įvykti nepažeidžiant kitų žmonių arba bendruomenės teisių ir pareigų.

Kiek žmonės yra nusidėjėliai, tiek jiems gresia ir grės karo pavojus, iki ateis Kristus. Tačiau kiek, jungiami meilės, jie nugali nuodėmę, tiek nugalima ir prievarta, iki išsipildys žodžiai: „Jie perkals savo kalavijus į arklus, o ietis – į geneklį medžiams genėti. Tauta nebekels kalavijo prieš kitą tautą, nebebus mokomasi kariauti“ (Iz 2, 4).

Pirmas poskyris. Karo vengimas

Karo baisenybių pažabojimas

79. Nors paskutinieji karai padarė mūsų pasauliui sunkiausios materialinės bei moralinės žalos, kai kuriose žemės dalyse dar ir dabar jie kasdien tęsia naikinamąjį darbą. Negana to, vartojant visokiausius mokslo sukurtus ginklus, karas įgauna tokį laukinį pobūdį, kad kovojantiesiems gresia pavojus barbariškumu toli pralenkti buvusias kartas. Be to, šiandienės padėties sudėtingumas ir tarptautinių santykių painumas leidžia tęstis slaptiems karams, kuriuose taikomi nauji klastos ir griovimo metodai. Daugeliu atvejų imamasi teroristinių metodų kaip naujo karo būdo.

Turėdamas prieš akis šią apverktiną žmonijos būklę, Susirinkimas pirmiausia nori priminti toliau galiojant prigimtines tautų teises ir jos visuotinius principus. Pati žmonių giminės sąžinė tuos principus tvirtai ir vis garsiau skelbia. Todėl veiksmai, kuriais sąmoningai tiems principams priešinamasi, ir įsakymai tokius veiksmus atlikti yra nusikaltimai, ir aklas klusnumas negali pateisinti tokių įsakymų vykdymo. Tokiais veiksmais pirmiausia reikia laikyti sistemingą ir metodišką kurios nors genties, tautos ar tautinės mažumos naikinimą. Tai baisus nusikaltimas, kurį privalu griežtai pasmerkti. O drąsa tų, kurie nepabūgsta atvirai pasipriešinti įsakantiesiems tokius dalykus, nusipelno didžiausio pagyrimo.

Esama įvairių tarptautinių karo konvencijų, kurias pasirašė pakankamai daug kraštų. Tomis konvencijomis siekiama sumažinti karo veiksmų ir jų padarinių nežmoniškumą. Tokios yra konvencijos dėl elgesio su sužeistais ar nelaisvėn paimtais kariais ir kitais panašiu atvejais. Šių sutarčių privalu laikytis. Maža to, visi, ypač viešoji valdžia ir šio dalyko žinovai, privalo stengtis jas kiek galima tobulinti, kad jos geriau ir veiksmingiau padėtų pažaboti karų baisenybes. Be to, atrodo teisinga, kad įstatymai žmoniškai atsižvelgtų į tuos, kurie remdamiesi sąžinės motyvais atsisako vartoti ginklus, jei tik yra pasiruošę kitokiu būdu tarnauti žmonių bendruomenei.

Karas tikrai nėra pašalintas iš žmonių tarpo. O kol tebėra karo pavojus ir nėra kompetentingos tarptautinės valdžios, turinčios atitinkamas pajėgas, tol valstybėms negalima paneigti teisės leistinu būdu gintis, prieš tai išbandžius visus taikaus susitarimo būdus. Todėl valstybių vadovai ir kiti, kurie dalijasi atsakomybe už valstybę, įpareigoti rūpintis jiems pavestų tautų gerove ir vykdyti šį sunkų uždavinį labai rimtai. Tačiau viena yra vartoti ginklus teisėtai tautos gynybai, o kita – siekiant pavergti kitas tautas. Taip pat karinės pajėgos nepateisina kiekvieno jų panaudojimo kariniu ar politiniu tikslu. O per nelaimę karui jau kilus, tai dar nereiškia, kad kovojant su priešu visa yra leistina.

Kas tarnybą tėvynei atlieka kariuomenėje, telaiko save tautų saugumo bei laisvės gynėjais ir, tinkamai atlikdami savo pareigas, tikrai teprisideda prie taikos palaikymo.

Totalinis karas

80. Karo baisumus ir blogybes neišmatuojamai didina mokslo sukurtų ginklų daugėjimas. Juos vartojant, karo veiksmai gali sukelti milžiniškų beatodairiškų naikinimų, dėl to toli peržengiančių teisėtos savigynos ribas. Be to, panaudojus visas tas priemones, kurių jau esama didžiųjų tautų ginklų sandėliuose, abi kovojančios pusės kone visiškai sunaikintų viena kitą, ką ir kalbėti apie platų pasaulio nusiaubimą ir užnuodijimą, kuris lydi tokių ginklų vartojimą.

Visa tai mus verčia karo problemą svarstyti visiškai nauja dvasia¹⁶⁵. Težino šio amžiaus žmonės turėsią pateikti griežtą apyskaitą už savo karo veiksmus. Juk nuo jų šiandienių sprendimų daug priklausys ateities kelias.

Turėdamas visa tai prieš akis ir pritardamas pastarųjų popiežių paskelbtiems totalinio karo pasmerkimams¹⁶⁶, šis Šventasis Susirinkimas pareiškia štai ką.

Kiekvienas karo veiksmas, nešantis beatodairišką naikinimą ištisiems miestams arba plačioms sritims drauge su jų gyventojais, yra nusikaltimas Dievui bei pačiam žmogui ir turi būti griežtai ir nedvejojant pasmerktas.

Dabartinis karas itin pavojingas dėl to, kad turintiems modernių mokslo sukurtų ginklų tarsi teikia progą įvykdyti tokius nusikaltimus ir tam tikru nebeatšaukiamu įvykių susiklostymu gali pakreipti žmonių valią į žiauriausius sprendimus. Kad tai niekuomet neįvyktų ateityje, susirinkę draugėn viso pasaulio vyskupai maldauja visus, ypač valstybių vadovus ir tuos, kuriems pavesti karo reikalai, nuolatos atminti savo didžiulę atsakomybę Dievui ir visai žmonijai.

Ginklavimosi varžybos

81. Mokslo sukurti ginklai kaupiami ne vien tam, kad būtų naudojami karo metu. Mat kadangi manoma, jog gynybinis krašto pajėgumas priklauso nuo sugebėjimo atsilyginti užpuolikui žaibišku atsakomuoju smūgiu, kasmet didėjantis ginklų kaupimas, nors ir neįprastu būdu, tarnauja atgrasyti priešams nuo galimų užpuolimų. Daugelis tai laiko šiuo metu sėkmingiausia iš visų priemonių tam tikrai taikai tarp tautų laiduoti.

Kad ir ką manytume apie šį atgrasymo būdą, žmonės tebūnie įsitikinę, jog ginklavimosi varžybos, kuriose dalyvauja gana daug tautų, nėra saugus kelias patvariai taikai išlaikyti, ir iš to kylanti vadinamoji pusiausvyra nėra tikra ir teisinga taika. Užuot pašalinusios karo priežastis, tos varžybos palengva didina jo grėsmę. Išleidžiant milžiniškus turtus įsigyti vis naujiems ginklams, neįmanoma pakankamai kovoti su įvairiopu skurdu, kurio tiek daug visame pasaulyje. Užuot tikrai ir iš pagrindų pagydžius tautų nesantaiką, ja užkrečiamos kitos pasaulio dalys. Turi būti rasta naujų, iš perkeistos dvasios kylančių kelių šiam papiktinimui pašalinti ir tikrajai taikai atstatyti, išvadavus pasaulį iš slegiančios baimės.

Tad iš naujo dera pareikšti, jog ginklavimosi varžybos yra itin sunki žmonijos rykštė, vargšams nešanti nepakenčiamą skriaudą. Jei jos ir toliau tęsis, reikia labai bijoti, jog vieną kartą jos baigsis visomis pražūtingomis nelaimėmis, kurioms užtraukti priemonės jau rengiamos.

Esame perspėti katastrofų, kurias yra įgalinusi žmonių giminė. Džiaugdamiesi iš aukštybių mums dar duotu laiku, panaudokime jį paieškai kelių, kuriais galėtume išspręsti savo nesantarves žmogui labiau priderančiu būdu. Dievo apvaizda mus primygtinai ragina išsilaisvinti iš senosios karo vergijos. Jei nesistengsime to pasiekti, nežinia, kur mus nuves šis blogas kelias, kuriuo jau esame pradėję žengti.

Visiškas karo uždraudimas ir tarptautinė veikla karui išvengti

82. Aišku, jog turime visas jėgas skirti parengti laikams, kuomet, tautų sutikimu, bus galima uždrausti bet kokį karą. Tam, be abejo, reikia įkurti visuotinę viešosios valdžios instituciją, kurią visi pripažintų ir kuri būtų tikrai pajėgi visiems garantuoti saugumą, teisingumo vykdymą bei teisių gerbimą. Kol ši pageidaujamoji valdžios institucija neįsteigta, aukščiausios mūsų laikų tarptautinės įstaigos privalo stropiai ieškoti tinkamensių būdų bendrajam saugumui išlaikyti. Kadangi taika turėtų gimti iš tautų tarpusavio pasitikėjimo, o ne būti joms primesta ginklų baimės, visi turi stengtis, kad pagaliau būtų sustabdytos ginklavimosi varžybos ir iš tiesų pradėta nusiginkluoti – ne vienašališkai, o sutartu vienodu spartumu, pasirūpinus tikrai veiksmingomis garantijomis¹⁶⁷.

Taip pat neturi būti nevertinamos jau padėtos ir tebededamos pastangos karo pavojui pašalinti. Veikiau reikia paremti gerą valią daugelio tų, kurie, net slegiami savo aukštų pareigų rūpesčių, skatinami jiems tenkančios didžios atsakomybės stengiasi pašalinti karą, kuriuo baisisi, nors ir negali išsiveržti iš keblios padėties. Reikia karštai melsti Dievą suteikti jiems jėgų ištvermingai tęsti ir narsiai atlikti šį didžios meilės žmonėms darbą, kuriuo vyriškai kuriama taika. Nėra abejonių, kad šiandien tai iš jų reikalauja protu ir dvasia peržengti savo krašto ribas, atsisakyti tautinio egoizmo ir noro viešpatauti kitoms tautoms, ugdyti savyje gilią pagarbą visai žmonijai, taip vargingai jau žengiančiai į didesnę vienybę.

Taikos bei nusiginklavimo problemos stropiai ir nepaliaujamai jau svarstomos, ir tuo reikalu sušauktu tarptautinius kongresus reikia laikyti pirmais žingsniais į šių didžiai svarbių klausimų išsprendimą. Ateityje tai turi būti dar uoliau skatinama, idant būtų pasiekta praktinių rezultatų. Tačiau žmonės tevengia kliautis vien kitų pastangomis, nesirūpindami savo pačių dvasia. Juk valstybių vadovai, būdami savo tautos bendrosios gerovės laiduotojai ir drauge gerovės nešėjai visam pasauliui, nepaprastai daug priklauso nuo daugumos nuomonės ir nusiteikimo. Nieko nepadės jų pastangos kurti taiką, kol žmones tebeskaldo ir tarpusavyje kiršina priešiškumo, paniekos ir nepasitikėjimo jausmai, rasinė neapykanta bei ideologinis užsispyrimas. Todėl nepaprastai reikalingas atnaujintas dvasios auklėjimas ir naujas viešosios nuomonės formavimas. Kas pasišvenčia auklėjimo darbui, ypač tarp jaunuolių, arba formuoja viešąją nuomonę, tas telaiko savo griežta pareiga visiems žadinti naują taikingą nusiteikimą. Visi mes turime atnaujinti savo širdis, atverti akis į visą pasaulį ir į tuos uždaviniams, kurių visi išvien galime imtis žmonių giminės būklei pagerinti.

Teneapgauna mūsų tuščios viltys. Jei nebus nusikratyta priešiškumo bei neapykantos ir ateityje nebus sudaryta tvirtų ir nuoširdžių visuotinės taikos sutarčių, jau nūnai patekusi į didelį pavojų žmonija, nors ir apdovanota įstabiomis mokslo žiniomis, gali žengti į tą tamsią valandą, kurią patirs tik vieną klaikią taiką – mirties taiką. Tačiau ir tardama šiuos žodžius, dabartinių sielvartų prislėgta Kristaus Bažnyčia nepraranda tvirtos vilties. Ji, nieko nepaisydama, mūsų laikams vis stengiais ir stengiasi skelbti apaštalo žinią: „Štai dabar malonės metas“ pakeisti širdį, „štai dabar išganymo diena“¹⁶⁸.