Antras poskyris. Tarptautinės bendruomenės kūrimas

Nesantaikos priežastys ir jų šalinimas

83. Kad būtų galima įgyvendinti taiką, pirmiausia reikia išrauti žmonių nesantaikos priežastis, gimdančias karus ir ypač neteisingumą. Nemaža jų dalis kyla iš per didelės ekonominės nelygybės ir vilkinimo taisant padėtį. Kitos plaukia iš viešpatavimo dvasios ir paniekos asmenims, o ieškant dar gilesnių priežasčių – iš žmogiškojo pavydo, nepasitikėjimo, puikybės ir kitų egositinių aistrų. Kadangi tokios netvarkos žmogus pakelti negali, iš to plaukia, kad net nesiaučiant karui pasaulį be paliovos drasko žmonių tarpusavio kivirčai ir smurtas. Pačios blogybės aptinkamos ir santykiuose tarp tautų, todėl, norint jas įveikti ar užkirsti joms kelią ir sutramdyti nežabotą smurtą, būtinai reikalingas geresnis bei tvirtesnis tarptautinių institucijų bendradarbiavimas ir derinimasis. Taip pat būtina nepaliaujamai skatinti naujų organų taikai skleisti kūrimą.

Tautų bendruomenė ir tarptautinės institucijos

84. Idant mūsų laikais, didėjant glaudiems tarpusavio priklausomybės ryšiams tarp visų žemės piliečių ir tautų, tinkamai ir veiksmingiau būtų siekiama visuotinės bendrosios gerovės, tautų bendruomenei reikia organizuotis taip, kad atitiktų šiandienius uždavinius, ypač turint prieš akis daugelį kraštų, kuriuos tebeslegia nepakenčiamas skurdas.

Šiems tikslams pasiekti tarptautinės bendruomenės institucijos kiekviena savaip turi rūpintis įvairiomis žmonių reikmėmis tiek visuomeninio gyvenimo srityje, kuriai priklauso mityba, sveikatos priežiūra, švietimas, darbas, tiek susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, kai kur galinčioms iškilti, pavyzdžiui, būtinybe padėti bendrąjai besivystančių kraštų pažangai, po visą pasaulį pasklidusiems vargstantiems pabėgėliams, emigrantams ir jų šeimoms.

Jau veikiančios tarptautinės institucijos, tiek visuotinės, tiek atskirų kraštų, yra tikrai nusipelniusios žmonių giminės padėkos. Jos yra nelyginant pirmieji mėginimai dėti tarptautinius pagrindus visai žmonių bendruomenei, kad būtų išspręsti opiausi mūsų laikų klausimai, susiję su pažangos visoje žemėje skatinimu ir bet kokios rūšies karo išvengimu. Bažnyčia džiaugiasi visose šiose srityse tarp krikščionių ir nekrikščionių klestinčia tikra broliškumo dvasia, skatinančia vis uoliau darbuotis milžiniškam vargui palengvinti.

Tarptautinis bendradarbiavima ekonomikoje

85. Nūdienės žmonijos tarpusavio ryšiai taip pat reikalauja didesnio tarptautinio bendradarbiavimo ekonomikos srityje. Mat nors beveik visos tautos yra pasiekusios nepriklausomybę, jos toli gražu nėra išsilaisvinusios nuo didžiulės nelygybės bei visokiausių neteisėtos priklausomybės formų ir anaiptol nėra išvengusios visokiausių didelių vidinių sunkumų pavojaus.

Krašto plėtojimasis priklauso nuo žmogiškųjų ir piniginių išteklių. Kiekvienos šalies piliečiai švietimu ir profesiniu lavinimu turi būti rengiami įvairiems ekonominio ir visuomeninio gyvenimo uždaviniams. Tuo tikslu reikalinga svetimšalių ekspertų parama; teikdami pagalbą, tie žinovai tesielgia ne kaip viešpačiai, bet kaip padėjėjai ir bendradarbiai. Besivystantys kraštai negaus materialinės paramos, jei iš pagrindų nepakis mūsų laikų pasaulinės prekybos papročiai. Be to, išsivysčiusieji kraštai privalo teikti ir kitokią pagalbą dovanų, paskolų ar piniginių investicijų pavidalu. Tegu viena pusė ją dosniai ir nesavanaudiškai teikia, o kita pagarbiai priima.

Norint sukurti tikrą visuotinę ekonominę santvarką, reikia atsisakyti perdėto pelno vaikymosi, tautinių ambicijų, politinio viešpatavimo siekių, karinių išskaičiavimų ir suktybių norint skleisti ar primesti savo ideologiją. Siūloma daug ekonominių ir visuomeninių sistemų. Pageidautina, kad ekspertai jose rastų bendrus sveikos pasaulinės apykaitos pagrindus. Tai bus lengviau pasiekiama, jei kiekvienas atsisakys iš ankstinių nusiteikimų ir bus pasirengęs nuoširdžiam dialogui su kitais.

Keletas naudingų nuostatų

86. Šiam bendradarbiavimui atrodo naudingos tokios nuostatos:

a) Besivystantiems kraštams privalu įsidėmėti, jog pažangos tikslas, kurio dera aiškiai ir tvirtai siekti, yra visapusiškas žmogiškas jų piliečių tobulėjimas. Teatmena jie, jog pažanga atsiranda ir auga pirmiausia iš pačių krašto gyventojų darbo ir talento, jog ji turi būti grindžiama ne vien svetimomis gėrybėmis, bet pirmiausia savų gėrybių panaudojimu ir savo talentų bei tradicijos ugdymu. Šioje srityje rodyti pavyzdį privalo turintieji daugiau įtakos kitiems.

b) Išsivysčiusieji kraštai yra griežčiausiai įpareigoti padėti besivystančioms tautoms šiuos uždavinius vykdyti. Todėl jie turi pasirūpinti savo psichologiniu ir materialiu prisitaikymu, reikalingu šiam visuotiniam bendradarbiavimui vykdyti.

Prekiaudami su silpnesnėmis ir vargingesnėmis šalimis jie stropiai teatsižvelgia į jų gerovę, nes iš savo gaminių pardavimo gaunamos pajamos toms šalims reikalingos jų pačių pragyvenimui.

c) Tarptautinės bendruomenės uždavinys – derinti ir skatinti plėtojimąsi, kiek įmanoma tikslingiau ir teisingiau padalijus tam tikslui skiriamas gėrybes. Laikydamasi subsidiarumo principo, ši bendruomenė taip pat privalo visame pasaulyje ekonominius santykius tvarkyti taip, kad jie atitiktų teisingumo reikalavimus.

Tebūnie kuriamos institucijos tarptautinei prekybai, ypač su mažiau išsivysčiusiais kraštais, ugdyti bei tvarkyti ir iš per didelės tautų pajėgumo nelygybės kylantiems trūkumams atsverti. Tokia tvarkymo veikla, sujungta su technine, kultūrine ir finansine pagalba, turėtų aprūpinti pažangos siekiančias šalis priemonėmis, reikalingomis deramam savo ekonomikos ugdymui.

d) Daugeliu atveju iškyla neatidėliotinas reikalas peržiūrėti ekonomines ir visuomenines struktūras. Tačiau privalu sergėtis neapgalvotai siūlomų techninių sprendimų, ypač tokių, kurie, teikdami žmogui materialinių patogumų, priešinasi jo dvasiniam pobūdžiui ir dvasinei pažangai. Mat „žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Mt 4, 4). Kiekviena žmonių šeimos dalelė savyje pačioje ir tauresnėse savo tradicijose nešasi tam tikrą dalį dvasios lobyno, kurį žmonijai yra patikėjęs Dievas, nors daugelis šios kilmės ir nežino.

Tarptautinis bendradarbiavimas gyventojų daugėjimo klausimu

87. Tarptautinis bendradarbiavimas labiausiai reikalingas toms tautoms, kurias, be kitų sunkumų, šiandien gana dažnai itin slegia kylantys iš spartaus gyventojų daugėjimo. Reikia neatidėliojant stropiu ir dosniu visų, ypač turtingesniųjų šalių, bendradarbiavimu stengtis gaminti tai, kas būtina žmonių pragyvenimui bei tinkamam švietimui, ir dalytis tuo su visa žmonija. Kai kurie kraštai galėtų daug labiau pagerinti savo gyvenimo sąlygas, jei, tinkamai apmokyti, nuo pasenusių žemdirbystės metodų pereitų prie naujų technikos priemonių ir su deramu apdairumu pritaikytų jas savo padėčiai, įvedę geresnę visuomeninę santvarką ir teisingesnį žemės padalijimą.

Vyriausybė turi jos kompetencijai priklausančių teisių ir pareigų, susijusių su šalies gyventojų skaičiaus problemomis, kaip antai įstatymų dėl visuomenės ir šeimos leidyba, kaimo gyventojų kėlimasis į miestus, informacija apie krašto padėtį ir reikmes. Kadangi mūsų laikų žmonių protai šiuo klausimu smarkiai susirūpinę, pageidautina, kad katalikų ekspertai, ypač universitetuose, visus šios srities klausimus ir planus uoliai nagrinėtų ir toliau plėtotų.

Kadangi daugelis tvirtina, jog pasaulio gyventojų gausėjimas, bent kai kuriuose kraštuose, turi būti stabdomas visomis priemonėmis ir bet kokiu viešosios valdžios kišimusi, Susirinkimas ragina visus šioje srityje saugotis tokių viešai arba privačiai patariamų, o kartais net primetamų sprendimų, kurie prieštarauja moralės įstatymui. Kadangi žmogui duota neatimama teisė kurti šeimą ir gimdyti vaikus, jų skaičiaus nustatymas priklauso nuo tinkamo tėvų apsisprendimo ir jokiu būdu negali būti perduotas viešosios valdžios sprendimui. Tėvų sprendimas turi remtis teisingai išugdyta sąžine, todėl labai svarbu, kad visiems būtų suteikta galimybė ugdytis teisingą ir tikrai žmogišką atsakomybę, kuri gerbia Dievo įstatymą, atsižvelgdama į vietos ir laiko aplinkybes. O tai reikalauja įvairiose vietose gerinti pedagogines ir visuomenines sąlygas ir ypač rūpintis religiniu ar bent visapusišku moraliniu švietimu. Be to, žmonės turi būti išmintingai informuojami apie mokslo pažangą, ieškant tikrai patikimų ir moralei neprieštaraujančių metodų, padedančių sutuoktiniams reguliuoti palikuonių skaičių.

Krikščionių vaidmuo pagalbos teikime

88. Tegu krikščionys noriai ir visa širdimi bendradarbiauja, kurdami tokią tarptautinę santvarką, kurioje būtų tikrai sergstimos teisėtos laisvės ir puoselėjama draugiška visų brolybė. Prisidėti prie to kūrimo juo svarbiau, kad didesnė pasaulio dalis tebeskursta taip, jog vargšuose pats Kristus tarsi šaukte šaukiasi savo mokinių meilės. Tad tebūnie laikoma žmonių papiktinimu tai, kad kai kurios šalys, kuriose didžioji dalis piliečių dažnai vadinasi krikščionimis, pertekę gėrybių, tuo tarpu kitos stokoja gyvenimui būtiniausių dalyjų ir kenčia badą, ligas bei visokiausią vargą. Juk neturto ir meilės dvasia yra Kristaus Bažnyčios garbė bei liudijimas.

Tad reikia girti ir remti tuos krikščionis, ypač jaunimą, kurie patys savanoriškai siūlosi padėti kitiems žmonėms ir kraštams. Ir visa Dievo Tauta, vedama vyskupų žodžio bei pavyzdžio, pagal išgales turi lengvinti šių laikų skurdą, senu Bažnyčios papročiu duodami ne vien iš to, kas atlieka, bet ir iš sau reikalingo turto.

Aukų telkimas bei paskirstymas vyskupijose, kraštuose ir visame pasaulyje, nors ir ne pagal griežtą vienodą tvarką, turi būti planingai vykdomas, kur tai pasirodytų paranku, katalikams veikiant išvien su kitais broliais krikščionimis. Juk meilės dvasia ne tik nedraudžia, bet net reikalauja apdairiai ir tvarkingai vykdyti visuomenės bei labdaros uždavinius. Todėl ketinantieji atsidėti besivystančių kraštų tarnybai turi būti deramai parengti atitinkamose institucijose.

Bažnyčios veiklumas tarptautinėje bendruomenėje

89. Savo dieviškąją misiją – skelbti visiems žmonėms Evangeliją ir skleisti malonės turtus – vykdanti Bažnyčia visame pasaulyje padeda stiprinti taiką ir dėti tvirtą pamatą broliškai žmonių ir tautų bendruomenei. Tas pamatas yra dieviškojo ir prigimtinio įstatymo pažinimas. Todėl žmonių tarpusavio bendradarbiavimui puoselėti ir skatinti Bažnyčia turi veikti pačioje tautų bendrumenėje tiek svo viešosiomis institucijomis, tiek visapusišku ir nuoširdžiu visų krikščionių bendradarbiavimu, įkvėptu vien troškimo visiems tarnauti.

Tai bus veiksmingiau pasiekta, jei patys tikintieji, įsisąmoninę savo žmogiškąją ir krikščioniškąją atsakomybę, jau savo gyvenamojoje aplinkoje stengsis ugdyti ryžtą noriai veikti išvien su tarptautine bendruomene. Ypač šiuo dalyku reikia rūpintis religiniame ir pilietiniame jaunuomenės auklėjime.

Krikščionių vaidmuo tarptautinėse institucijose

90. Puiki tarptautinės krikščionių veiklos forma, be abejo, yra pavieniui ar grupėmis atliekamas bendras darbas pačiose institucijose, kurios jau yra arba bus įkurtos tautų tarpusavio bendradarbiavimui ugdyti. Be to, tautų bendruomenės kūrimui taikoje ir brolybėje daug gali padėti įvairios tarptautinės katalikų organizacijos, kurios turi būti stiprinamos, didinant gerai parengtų bendradarbių skaičių ir reikiamas lėšas bei tinkamai derinant jėgas. Juk mūsų laikais ir veiklos veiksmingumas, ir dialogo būtinybė reikalauja bendro planų vykdymo. Tokios organizacijos taip pat nemaža padeda plėsti katalikams neabejotinai tinkantį visuotinį žvilgsnį bei žadinti tikrai visuotinio solidarumo ir atsakomybės įsisąmoninimą.

Galų gale pageidautina, kad katalikai, norėdami tinkamai atlikti savo uždavinį tarptautinėje bendruomenėje, stengtųsi aktyviai ir kūrybiškai bendradarbiauti tiek su atsiskyrusiaisiais broliais, drauge su jais išpažįstančiais tą pačią evangelinę meilę, tiek su visais žmonėmis, trokštančiais tikros taikos.]

Atsižvelgdamas į neišmatuojamus vargus, kuriuos iki šiol tebekančia didžioji žmonių giminės dalis, Susirinkimas mano, jog labai vertėtų sukurti tam tikrą visuotinės Bažnyčios organizaciją, beturčiams visur nešančią Kristaus teisingumą ir meilę. Jos uždavinys būtų žadinti katalikų bendruomenėje rūpinimąsi neturtingų sričių plėtojimu ir visuomeniniu teisingumu tarp tautų.