DEKRETAS DĖL VYSKUPŲ PASTORACINIŲ PAREIGŲ BAŽNYČIOJE CHRISTUS DOMINUS

1965 spalio 28

PRATARMĖ

1. Kristus Viešpats, gyvojo Dievo Sūnus, atėjo gelbėti iš nuodėmių savo tautos¹ ir šventinti visų žmonių. Kaip jis pats buvo Tėvo siųstas, taip siuntė ir savo apaštalus². Suteikdamas jiems Šventąją Dvasią, jis juos šventino, kad ir jie šlovintų žemėje Tėvą ir gelbėtų žmones „Kristaus kūno ugdymui“ (Ef 4, 12), kuris yra Bažnyčia.

2. Šioje Kristaus Bažnyčioje Romos popiežius kaip Petro, kuriam Kristus patikėjo ganyti savo avis ir avinėlius, įpėdinis Dievo patvarkymu turi aukščiausią, pilnatvišką, tiesioginę ir visuotinę galią rūpintis sielomis. Todėl jis, nelyginant visų tikinčiųjų ganytojas būdamas siųstas rūpintis bendrąja visuotinės Bažnyčios ir pavienių Bažnyčių gerove, turi paprastosios galios [ordinariae potestatis] pirmenybę visų Bažnyčių atžvilgiu.

O ir patys vyskupai, paskirti Šventosios Dvasios, yra apaštalų įpėdiniai ir sielų ganytojai³, išvien su popiežiumi bei pavaldūs jam pasiųsti iki pasaulio pabaigos tęsti amžinojo Ganytojo Kristaus veiklos⁴. Juk apaštalams ir jų įpėdiniams Kristus pavedė ir suteikė galią mokyti visas tautas, šventinti žmones tiesa bei juos ganyti. Tad vyskupai jiems duotąja Šventąja Dvasia tampa tikrais ir autentiškais tikėjimo mokytojais, kunigais ir ganytojais⁵.

3. Vyskupų konsekracijos metu prisiimtą vyskupo pareigą⁶, susijusią su magisteriumu ir pastoraciniu vadovavimu, vyskupai, dalydamiesi rūpesčiu dėl visų Bažnyčių, visuotinės Dievo Bažnyčios atžvilgiu vykdo išvien su popiežiumi ir būdami jam pavaldūs, susijungę į kolegiją arba bendriją.

Jiems skirtose Dievo kaimenės dalyse pareigas jie atlieka kiekvienas paskirai rūpindamasis jam pavesta daline Bažnyčia, o kartais keli drauge rūpindamiesi kai kuriais bendrais įvairių Bažnyčių reikalais.

Todėl Šventasis Sinodas, atsižvelgęs į žmonių bendruomenės sąlygas – ši bendruomenė mūsų amžiuje yra pakeliui į naują dalykų sąrangą⁷ – ir siekdamas tiksliau apibrėžti vyskupų pastoracines pareigas Bažnyčioje, nusprendė štai ką.