II. Vyskupai ir Apaštalų Sostas

Vyskupo valdžia savo vyskupijoje

8. a) Vyskupai kaip apaštalų įpėdiniai jiems pavestose vyskupijose savaime turi paprastą, tikrą ir tiesioginę galią [potestas ordinaria, propria ac immediata], kuri reikalinga jų pastoracinėms pareigoms. Tačiau visuomet ir visais atvejais Romos popiežius turi iš savo pareigų kylančią galią bet kurį dalyką pasilaikyti sau ar pavesti kitai vadovybei.

b) Kiekvienas vyskupijos vyskupas turi galimybę pavieniu atveju dispensuoti nuo Bažnyčios bendrojo įstatymo jų valdžiai pagal teisės nuostatas priklausančius tikinčiuosius, jei nuspręs tai esant naudinga jų dvasinei gerovei, nebent Bažnyčios aukščiausioji vadovybė būtų padariusi specialią išlygą.

Romos kurijos dikasterijos

9. Vykdydamas savo aukščiausią, pilnatvišką ir tiesioginę galią visoje Bažnyčioje, Romos popiežius naudojasi Romos kurijos dikasterijomis, kurios popiežiaus vardu ir galia atlieka savo pareigas, tarnaudamos Bažnyčių gerovei bei įšventintiesiems ganytojams.

Šventojo Susirinkimo Tėvai pageidauja, kad šiose dikasterijose, kurios tikrai yra labai daug padėjusios popiežiui ir Bažnyčios ganytojams, būtų įvesta nauja tvarka, geriau pritaikyta laiko, vietos ir apeigų reikalavimams, pirmiausia atkreipiant dėmesį į jų kiekį, pavadinimus, kompetenciją, veikimo būdą ir darbų pasiskirstymą¹⁵. Jie taip pat pageidauja, kad, atsižvelgus į vyskupų pastoracines pareigas, būtų tiksliau apibrėžta popiežiaus legatų pareigybė.

Dikasterijų nariai ir pareigūnai

10. Kadangi šios dikasterijos įsteigtos visos Bažnyčios gerovei, pageidautina, kad jų nariai, tarnautojai ir patarėjai bei popiežiaus legatai būtų kiek galint dažniau parenkami iš įvairių kraštų, idant Katalikų Bažnyčios centrinės įstaigos arba organai būtų tikrai visuotinio pobūdžio.

Taip pat pageidautina, kad tų dikasterijų nariais būtų priimami ir kai kurie vyskupai, ypač vyskupijų vyskupai, galintys popiežiui geriau perduoti visų Bažnyčių mintis, pageidavimus ir reikalus.

Galiausiai Susirinkimo Tėvams atrodo, jog būtų labai naudinga, jei tos dikasterijos labiau stengtųsi išgirsti dorybėmis, mokytumu ir patirtimi išsiskiriančių pasauliečių nuomonę, kad ir šie gautų deramą dalį Bažnyčios reikaluose.