II. Vyskupai ir
Apaštalų Sostas
Vyskupo
valdžia savo vyskupijoje
8. a) Vyskupai kaip
apaštalų įpėdiniai jiems pavestose vyskupijose savaime turi
paprastą, tikrą ir tiesioginę galią [potestas ordinaria,
propria ac immediata], kuri reikalinga jų pastoracinėms
pareigoms. Tačiau visuomet ir visais atvejais Romos popiežius turi
iš savo pareigų kylančią galią bet kurį
dalyką pasilaikyti sau ar pavesti kitai vadovybei.
b) Kiekvienas vyskupijos
vyskupas turi galimybę pavieniu atveju dispensuoti nuo Bažnyčios
bendrojo įstatymo jų valdžiai pagal teisės nuostatas
priklausančius tikinčiuosius, jei nuspręs tai esant naudinga
jų dvasinei gerovei, nebent Bažnyčios aukščiausioji
vadovybė būtų padariusi specialią išlygą.
Romos
kurijos dikasterijos
9. Vykdydamas savo
aukščiausią, pilnatvišką ir tiesioginę galią
visoje Bažnyčioje, Romos popiežius naudojasi Romos kurijos
dikasterijomis, kurios popiežiaus vardu ir galia atlieka savo pareigas,
tarnaudamos Bažnyčių gerovei bei įšventintiesiems
ganytojams.
Šventojo
Susirinkimo Tėvai pageidauja, kad šiose dikasterijose, kurios tikrai
yra labai daug padėjusios popiežiui ir Bažnyčios
ganytojams, būtų įvesta nauja tvarka, geriau pritaikyta laiko,
vietos ir apeigų reikalavimams, pirmiausia atkreipiant dėmesį
į jų kiekį, pavadinimus, kompetenciją, veikimo
būdą ir darbų pasiskirstymą15. Jie taip pat
pageidauja, kad, atsižvelgus į vyskupų pastoracines pareigas,
būtų tiksliau apibrėžta popiežiaus legatų
pareigybė.
Dikasterijų
nariai ir pareigūnai
10. Kadangi šios
dikasterijos įsteigtos visos Bažnyčios gerovei, pageidautina,
kad jų nariai, tarnautojai ir patarėjai bei popiežiaus legatai
būtų kiek galint dažniau parenkami iš įvairių
kraštų, idant Katalikų Bažnyčios centrinės
įstaigos arba organai būtų tikrai visuotinio pobūdžio.
Taip pat pageidautina, kad
tų dikasterijų nariais būtų priimami ir kai kurie vyskupai,
ypač vyskupijų vyskupai, galintys popiežiui geriau perduoti
visų Bažnyčių mintis, pageidavimus ir reikalus.
Galiausiai Susirinkimo
Tėvams atrodo, jog būtų labai naudinga, jei tos dikasterijos
labiau stengtųsi išgirsti dorybėmis, mokytumu ir patirtimi
išsiskiriančių pasauliečių nuomonę, kad ir
šie gautų deramą dalį Bažnyčios reikaluose.
|