ANTRAS SKYRIUS. VYSKUPAI IR DALINĖS BAŽNYČIOS ARBA VYSKUPIJOS

I. Vyskupijų vyskupai

Vyskupija ir vyskupo vaidmuo joje

11. Vyskupija yra Dievo tautos dalis, pavedama ganyti vyskupui ir jo bendradarbiams kunigams, idant, laikydamasi savo ganytojo, kuris Evangelija ir Eucharistija ją kuria Šventojoje Dvasioje, sudarytų dalinę Bažnyčią, kurioje tikrai yra ir veikia viena, šventa, katalikiška ir apaštališka Kristaus Bažnyčia.

Vyskupai, kuriems pavesta rūpintis daline Bažnyčia, paklusdami popiežiaus valdžiai, kaip tikri paprastieji ir tiesioginiai savo avių ganytojai gano jas Viešpaties vardu, vykdydami jiems pavestą mokymo, šventinimo ir valdymo uždavinį. Tačiau jie tepripažįsta įstatymų numatytas patriarchų arba kitos hierarchinės vadovybės teises¹⁶.

Savo apaštališkas pareigas vyskupai teeinie kaip Kristaus liudytojai visų žmonių akivaizdoje, rūpindamiesi ne tik tais, kurie jau seka vyriausiuoju ganytoju, bet visa širdimi atsidėdami ir tiems, kurie kokiu nors būdu nukrypo nuo tiesos kelio arba visai nepažįsta Kristaus Evangelijos ir išganingo jo gailestingumo, kol galiausiai visi vaikščios „visokeriopame gerume, teisume ir tiesoje“ (Ef 5, 9).

Mokymo pareiga

12. Vykdydami mokymo pareigą, vyskupai teskelbia žmonėms Kristaus Evangeliją. Tai viena svarbiausių vyskupo pareigų¹⁷. Tedaro tai Šventosios Dvasios galia kviesdami žmones tikėjimui arba stiprindami juos gyvame tikėjime. Teišdėsto jiems visą Kristaus slėpinį, tai yra tas tiesas, kurių nežinoti reiškia nepažinti Kristaus. Taip pat tenurodo jiems Viešpaties apreikštą kelią Dievui garbinti ir drauge am inajai laimei pasiekti¹⁸.

Be to, teatskeidžia, jog pagal Dievo Kūrėjo planą patys žemiškieji dalykai bei žmogiškosios institucijos gali būti nukreipti žmonių išganymui ir šitaip nemažai prisidėti prie Kristaus Kūno statybos.

Todėl teišdėsto, kaip, laikantis Bažnyčios mokymo, reikia labai branginti žmogaus asmenį, jo laisvę ir patį kūno gyvenimą, šeimą, jos vienybę ir pastovumą, vaikų gimdymą ir auklėjimą, pilietinę bendruomenę su jos įstatymais ir įvairiomis pareigomis, darbą ir poilsį, meną ir technikos išradimus, neturtą ir prabangą; galiausiai tenušviečia, kaip turi būti sprendžiami nepaprastai svarbūs klausimai dėl medžiaginių gėrybių nuosavybės, jų didinimo ir teisingo padalijimo, taikos ir karo bei broliško visų tautų bendravimo¹⁹.

Krikščionybės skelbimas

13. Krikščioniškąjį mokymą vyskupai teaiškina prisitaikydami prie laiko reikalavimų, tai yra atsižvelgdami į sunkumus ir klausimus, kurie labiausiai slegia ir kamuoja žmones; taip pat tą mokymą tesaugo, mokydami pačius tikinčiuosius jį ginti ir skleisti. Šio mokymo perdavimu teparodo, jog Bažnyčia motiniškai rūpinasi visais žmonėmis, tiek tikinčiaisiais, tiek netikinčiaisiais. Ypač uoliai tesirūpina neturtingaisiais ir silpnaisiais, kuriems skelbti Evangeliją juos pasiuntė Viešpats.

Bažnyčiai skirta užmegzti dialogą su ta žmonių visuomene, kurioje gyvena²⁰, todėl vyskupai ypač įpareigojami eiti pas žmones ir pradėti bei plėtoti dialogą su jais. Idant tame išganingame dialoge tiesa visuomet jungtųsi su meile, supratimas – su meilumu, jie turi pasižymėti kalbos aiškumu, nuolankumu, švelnumu, taip pat juos turi lydėti deramas įžvalgumas, sujungtas su pasitikėjimu, kuris, ugdydamas draugystę, geba jungti žmones²¹.

Skelbdami krikščioniškąjį mokymą, vyskupai tesistengia naudotis įvairiomis dabarties laikais prieinamomis priemonėmis, pirmiausia pamokslu ir katecheze, visuomet užimančiais svarbiausią vietą, bet ir mokymo dėstymu visų rūšių mokyklose, akademijose, konferencijose ir sambūriuose. Kristaus Evangelijos skelimui taip pat privalu panaudoti ir viešus pareiškimus ypatingų įvykių proga bei spaudą ir visuomenės komunikavimo priemones²².

Katechezė

14. Katechetiniu švietimu siekiama, kad mokymo nušviestas tikėjimas taptų žmonėse gyvas, sąmoningais ir veiklus. Vyskupai tepasirūpina, kad katekizmas būtų labai rūpestingai perteikiamas tiek vaikams ir paaugliams, tiek jaunuoliams ir suaugusiems; kad jį perteikiant būtų laikomasi tinkamos tvarkos ir metodo, pritaikyto ne vien dėstomai medžiagai, bet ir klausytojų pobūdžiui, gabumams, amžiui bei visuomeninei padėčiai. Taip pat teprižiūri, kad katechezė remtųsi Šventuoju Raštu, Tradicija, liturgija ir Bažnyčios Magisteriumu bei gyvenimu.

Be to, tesirūpina, kad katechetai būtų tinkamai parengti savo uždaviniui – gerai pažintų Bažnyčios mokymą ir teoriškai bei praktiškai būtų susipažinę su psichologijos pagrindais ir pedagogikos disciplinomis.

Taip pat vyskupai tepasistengia atgaivinti arba geriau pritaikyti suaugusiųjų katechumenų švietimą.

Šventinimo pareiga

15. Vykdydami šventinimo uždavinį, vyskupai teatmena, jog jie paimti iš žmonių ir paskirti būti jų atstovais santykiuose su Dievu, aukodami dovanas bei atnašas už nuodėmes. Vyskupai turi kunigystės sakramento pilnatvę, ir nuo jų priklauso, kaip savo kunigiškąja galia naudojasi kunigai, būdami rūpestingi vyskupų luomo padėjėjai ir pašventinti tikrais Naujojo Testamento kunigystės dalininkais, taip pat diakonai, kurie, įšventinti tarnauti Dievo tautai bendrystėje su vyskupu bei kunigais. Tad patys vyskupai yra pagrindiniai Dievo slėpinių dalytojai, jiems pavestos Bažnyčios viso liturginio gyvenimo tvarkytojai, skatintojai bei saugotojai²³.

Tad vyskupai nuolat tesistengia, kad Kristaus tikintieji velykinį slėpinį giliau pažintų ir išgyventų per šventąją Eucharistiją ir sudarytų vieną glaudžiausią kūną Kristaus meilės vienybėje²⁴. „Atsidėdami maldai ir žodžio tarnybai“ (Apd 6, 4), tesidarbuoja, kad visi jų rūpinimuisi pavestieji vieningai melstųsi²⁵ ir kad priimdami sakramentus augtų malone bei būtų ištikimi Viešpaties liudytojai.

Būdami kitų tobulintojai, vyskupai tesistengia ugdyti savo kunigų, vienuolių ir pasauliečių šventumą, atsižvelgdami į savitą kiekvieno pašaukimą²⁶. Teatmena, jog jie įpareigoti meile, nuolankumu ir gyvenimo paprastumu teikti kitiems šventumo pavyzdį. Taip tešventina jie patikėtąsias Bažnyčias, kad jose galutinai susispindėtų visuotinės Kristaus Bažnyčios jausmas. Todėl kiek galėdami tepuoselėja kunigų ir vienuolių pašaukimus, ypač rūpindamiesi pašaukimais misijų darbui.

Valdymo ir pastoracijos pareiga

16. Vykdydami tėvo ir ganytojo uždavinį, vyskupai savo aplinkoje tebūna kaip tarnai²⁷ ir geri ganytojai, pažįstantys savo avis ir pažįstami savo avių, tikri rūpestingumo ir meilės visiems dvasia pasižymintys tėvai, kurių iš Dievo kylančiam autoritetui visi dėkinga dvasia pasiduoda. Savo ganomųjų šeimą tesuburia ir teišugdo jie taip, kaip visi, įsisąmoninę savo pareigas, gyventų ir veiktų vienoje meilės bendrystėje.

Kad galėtų veiksmingai to pasiekti, vyskupai, „pasiruošę kiekvienam geram darbui“ (2 Tim 2, 21), „visa pakeldami dėl išrinktųjų“ (2 Tim 2, 10), turi taip tvarkyti savo gyvenimą, kad jis atitiktų laiko reikalavimus.

Ypatinga meile vyskupai teapgaubia kunigus, prisiimančius dalį jų pareigų bei rūpesčių ir kasdien uoliai tam atsidedančius. Telaiko jie kunigus nelyginant sūnumis ir draugais²⁸, būdami pasirengę juos išklausyti ir palaikyti su jais pasitikėjimu grindžiamus santykius, tesistengia bendromis jėgomis plėtoti visą vyskupijos pastoracinę veiklą.

Vyskupai tesirūpina dvasine, intelektine ir medžiagine kunigų būkle, kad jie galėtų šventai bei maldingai gyventi ir ištikimai bei vaisingai atlikti savo tarnybą. Todėl tegloboja įstaigas ir testeigia specialius kursus, kur kunigai, kartkartėmis susirinkę, galėtų atnaujinti savo gyvenimą ilgesnėmis dvasinėmis pratybomis, pagilinti bažnytinių mokslų, ypač Šventojo Rašto, teologijos, svarbesnių visuomeninių klausimų ir naujų pastoracijos metodų pažinimą. Veikliu gailestingumu tepadeda kunigams, kokiu nors būdu atsidūrusiems pavojuje arba kaip nors prasikaltusiems.

Kad galėtų tinkamiau prisidėti prie tikinčiųjų gerovės, kaip reikalauja kiekvieno jų padėtis, vyskupai tesistengia nuodugniai pažinti jų reikalus tomis visuomeninėmis sąlygomis, kuriomis jie gyvena, panaudodami tam tikslui tinkamas priemones, ypač sociologinių tyrimų duomenis. Tesirūpina visais kiekvieno amžiaus, padėties arba tautybės tiek vietiniais gyventojais, tiek ateiviais ir pakeleiviais. Pastoraciškai rūpindamiesi savo tikinčiaisiais, teleidžia jiems atlikti tą Bažnyčios reikalų dalį, kuri jiems pridera, pripažindami jų teisę ir pareigą veikliai darbuotis mistinio Kristaus Kūno statyboje.

Temyli atsiskyrusiuosius brolius patys ir tikinčiuosius teragina rodyti jiems apsčiai žmoniškumo ir meilės. Teugdo ekumenizmą, kaip jį supranta Bažnyčia²⁹. Taip pat tebūna širdingi nekrikštytiesiems, kad ir jiems sušvistų Jėzaus Kristaus, kurio liudytojai visų žmonių akivaizdoje yra vyskupai, meilė.

Apaštalavimas

17. Tebūnie puoselėjami įvairūs apaštalavimo būdai ir tiek visoje vyskupijoje, tiek atskirose jos srityse vyskupo vadovaujama apaštalavimo veikla tebūnie derinama ir jungiama glaudžion vienybėn, idant visais katekizavimo, misijų, labdaros, visuomenės, šeimos, mokyklos ir bet kurios kitos srities darbais bei organizacijomis būtų sutartinai siekiama pastoracijos tikslų, šitaip dar labiau išryškinant vyskupijos vienybę.

Tikintiesiems tebūnie primygtinai pabrėžiama jų pareiga, liepianti kiekvienam apaštalauti pagal savo padėtį bei išgales, taip pat jiems tebūnie patariama įsijungti į įvairią pasauliečių apaštalavimo veiklą, ypač į Katalikų veikimą, ir remti ją. Tebūnie plėtojamos ir puoselėjamos draugijos, tiesiogiai arba netiesiogiai užsibrėžusios antgamtinius tikslus, kaip antai siekti tobulesnio gyvenimo, visiems skelbti Kristaus Evangeliją, skleisti krikščioniškąjį mokymą, plėtoti viešą Dievo garbinimą, įgyvendinti visuomeninius uždavinius, vykdyti pamaldumo ar gailestingos meilės darbus.

Apaštalavimo būdai tebūnie deramai pritaikyti šių dienų reikalavimams, atsižvelgiant ne vien į dvasines ir moralines, bet ir į visuomenines, demografines bei ekonomines žmonių gyvenimo sąlygas. Šio tikslo veiksmingai ir našiai siekti didžiai padeda pastoracinės sociologijos institutai savo visuomeniniais ir religiniais tyrinėjimais, kuriais naudotis primygtinai patartina.

Ypatingos tikinčiųjų grupės

18. Ypatingai tebūnie rūpinamasi tikinčiaisiais, dėl gyvenimo sąlygų negalinčiais deramai naudotis įprastine bendrąja parapijos kunigų pastoracija arba išvis jos stokojančiais, kaip antai gausiais emigrantais, tremtiniais ir pabėgėliais, jūreiviais ir aviatoriais, klajokliais ir kiti panašiais žmonėmis. Tebūnie plėtojami tinkami pastoraciniai metodai puoselėti dvasinį gyvenimą tų, kurie laikinai išvyksta poilsiauti į kitus kraštus.

Vyskupų konferencijos, ypač apimančios visą kraštą, rūpestingai teapsvarsto opesnes minėtųjų asmenų problemas, kad galėtų vieningai, sutartinai ir suvienytomis pastangomis tinkamų priemonių ir institucijų dėka rūpintis jų dvasios reikalais, pirmiausia kreipdamos dėmesį į Šventojo Sosto jau nustatytas³⁰ arba dar nustatysimas taisykles ir deramai jas pritaikydamos laiko, vietos ir asmenų sąlygoms.

Vyskupų laisvė ir santykiai su viešąja valdžia

19. Atlikdami apaštališkas sielų ganymo pareigas, vyskupai savaime yra visiškai ir tobulai laisvi bei nepriklausomi nuo jokios pasaulietinės valdžios. Todėl negalima tiesiogiai arba netiesiogiai trukdyti jiems atlikti bažnytines pareigas ar drausti laisvai bendrauti su Apaštalų Sostu, su kita bažnytine vadovybe bei su savo valdiniais.

Rūpindamiesi savo kaimenės dvasiniais reikalais, įšventintieji ganytojai iš tikrųjų tarnauja ir visuomeninei bei pilietinei pažangai ir gerovei, savo pareigas atitinkančiu būdu, kaip dera vyskupams, aktyviai bendradarbiaudami su viešąja valdžia ir ragindami paklusti teisingiems įstatymams bei gerbti teisėtai paskirtą valdžią.

Vyskupų skyrimo laisvė

20. Kadangi apaštališkos vyskupų pareigos Viešpaties Kristaus įsteigtos ir skirtos siekti dvasinio bei antgamtinio tikslo, šis Šventasis Visuotinis Sinodas pareiškia, jog kompetentingos bažnytinės vadovybės teisė nominuoti ir skirti vyskupus yra būdinga, ypatina ir savaime išskirtinė [proprium, peculiare et per se exclusivum].

Todėl, norėdamas deramai apsaugoti Bažnyčios laisvę, pagerinti ir palengvinti Kristaus tikinčiųjų aptarnavimą, Šventasis Susirinkimas pageidauja, kad ateityje pasaulietinei valdžiai nebebūtų teikiama jokių teisių ir privilegijų rinkti, nominuoti, pristatyti arba nurodyti asmenis vyskupo pareigoms. Kartu, dėkingai pripažindamas ir aukštai įvertindamas šios valdžios pagarbą Bažnyčiai, Šventasis Sinodas nuolankiai jos prašo, susitarus su Apaštalų Sostu, savanoriškai atsisakyti šių teisių ir privilegijų, kuriomis iki šiol naudotasi pagal sutartis ar papročius.

Pareigų atsisakymas

21. Kadangi vyskupų pastoracinė pareiga nepaprastai svarbi ir atsakinga, vyskupijų vyskupai ir kiti teisiškai jiems prilygstantys asmenys, dėl senyvo amžiaus ar kitokios svarbios priežasties nebepajėgiantys tinkamai atlikti savo pareigų, karštai raginami savo noru arba kompetentingos vadovybės pasiūlymu atsisakyti jų. Kompetentinga vadovybė, nuspręndusi atsisakymą primti, pasirūpins tinkamu atsisakiusiųjų išlaikymu ir ypatingų teisių jiems suteikimu.