4) Vienuoliai
Vienuoliai ir
apaštalavimas
33. Visi vienuoliai, prie
kurių čia priskiriami ir kitų institutų nariai,
išpažįstantys evangelinius patarimus, pagal savo
pašaukimą yra įpareigoti uoliai ir su atsidėjimu darbuotis
dėl viso mistinio Kūno statybos bei plėtotės ir
dalinių Bažnyčių gerovės.
Siekti šių
tikslų jie pirmiausia privalo malda, atgailos darbais ir savo gyvenimo
pavyzdžiu. Šventasis Sinodas juos karštai ragina vis labiau tai
branginti ir įgyvendinti. Tačiau, nors ir atsižvelgdami į
kiekvieno instituto pobūdį, vienuoliai vis labiau teatsideda
išoriniams apaštalavimo darbams.
Vienuolių
bendradarbiavimas su vyskupais
34. Vienuoliai kunigai,
pašvenčiami kunigystės pareigoms, idant ir jie galėtų
būti uolūs vyskupų luomo bendradarbiai, šiandien,
didėjant sielų reikmėms, gali padėti vyskupams dar labiau
negu ankstesniais laikais. Todėl ir jie pagrįstai priskirtini prie
vyskupijų dvasininkijos, kaip rūpinimosi sielomis ir
apaštalavimo darbų dalyviai, vadovaujami įšventinto vadovo.
Kiti brolijų nariai,
vyrai ir moterys, savitu būdu priklausantys vyskupijos šeimai, irgi
daug padeda įšventintajai hierarchijai, dieną po dienos
didėjant apaštalavimo reikmėms, gali ir privalo padėti vis daugiau.
Vienuolių
apaštalavimo parapijose taisyklės
35. Idant kiekvienoje
vyskupijoje apaštalavimo darbai visada būtų atliekami sutartinai
ir vyskupijos drausmė būtų nepažeista, nustatomi šie
pagrindiniai principai:
1) Vyskupų kaip
apaštalų įpėdinių atžvilgiu visi vienuoliai
visados tesilaiko pamaldaus klusnumo ir pagarbos. Be to, laikantis teisės
nuostatų pašaukti apaštalavimo darbams, savo pareigas jie
privalo atlikti kaip tikri ir klusnūs vyskupo pagalbininkai33.
Negana to, vienuoliai, greitai bei ištikimai atsiliepdami į
vyskupų prašymus bei pageidavimus, turėtų labiau
įsitraukti į žmonijos išganymo tarnybą,
nepažeisdami instituto pobūdžio ir laikydamiesi
konstitucijų, esant reikalui, pritaikytų šiam tikslui pagal
šio Susirinkimo Dekreto nuostatas.
Atsižvelgus į
primygtines sielų reikmes ir į vyskupijų dvasininkijos
stoką, grynai kontempliatyviam gyvenimui neatsidėję
vienuoliškieji institutai vyskupų gali būti pakviesti dalyvauti
įvairiuose pastoracijos tarnybose, tačiau atsižvelgiant į
kiekvieno instituto pobūdį. Teikdami šią pagalbą,
vyresnieji pagal išgales teskatina laikinai net prisiimti parapijas.
2) Įtrauktieji į
išorinį apaštalavimo darbą vienuoliai tepasilieka
perskverbti savo instituto dvasios ir ištikimai tesilaiko savo regulos bei
pavaldumo savo vyresniesiems. Patys vyskupai tenepamiršta
pabrėžti šios pareigos.
3) Egzempcija, kuria
vienuoliai atšaukiami Vyriausiojo Kunigo ar kitos bažnytinės
vadovybės žinion ir išskiriami iš vyskupų
jurisdikcijos, labiausiai saisto institutų vidinę santvarką,
idant juose visa būtų darniau sutvarkyta bei sujungta ir geriau
pasirūpinta vienuoliškojo gyvenimo pažanga bei
tobulėjimu34 ir idant Vyriausiasis Kunigas galėtų juos
savo nuožiūra panaudoti visuotinės Bažnyčios
gerovei35, o kitos kompetentingos vadovybės – jų
jurisdikcijai priklausančių Bažnyčių gerovei.
Tačiau ši egzempcija
netrukdo vienuoliams kiekvienoje vyskupijoje pagal teisės nuostatas
priklausyti vyskupijos vyskupo jurisdikcijai, kai to reikalauja jų
pastoracinių pareigų vykdymas ir tinkamas rūpinimosi sielomis
tvarkymas36.
4) Visi vienuoliai,
egzemptuotieji ir neegzemptuotieji, yra pavaldūs vietos ordinarui,
atlikdami viešąjį Dievo kultą (nebent jie būtų
kitų apeigų), rūpindamiesi sielomis, sakydami pamokslus
liaudžiai, religiškai ir doroviškai auklėdami
tikinčiuosius, ypač vaikus, organizuodami katechetinį
švietimą ir liturginį ugdymą, rūpindamiesi kunigų
drabužiais ir dirbdami įvairius apaštalavimo darbus. Vienuolių
laikomų katalikiškų mokyklų bendroji organizacija ir
priežiūra taip pat priklauso vietos ordinarui, palikus vienuoliams
teisę toms mokykloms vadovauti. Be to, vienuoliai privalo laikytis visa
ko, ką vyskupų tarybos arba konferencijos nusprendžia kaip
visiems teisiškai privalomą dalyką.
5) Tebūnie
puoselėjamas tvarkingas įvairių vienuoliškųjų
institutų bendradarbiavimas tarpusavyje ir su vyskupijų dvasininkija.
Taip pat tebūnie labai glaudžiai koordinuojami visi apaštalavimo
darbai bei veiksmai. Tai labiausiai priklauso nuo antgamtinio dvasios ir proto
nusiteikimo, meilėje įsišaknijusio ir meile pagrįsto.
Šiuo koordinavimu rūpintis visoje Bažnyčioje pridera
Apaštalų Sostui, vyskupijose – įšventintiesiems ganytojams,
savo teritorijose – patriarchų sinodams ir vyskupų konferencijoms.
Vyskupai arba jų
konferencijos ir vienuolių vyresnieji arba jų
aukštesniųjų vyresniųjų konferencijos iš anksto
bendrai teaptaria vienuolių vykdomus apaštalavimo darbus.
6) Vyskupų ir
vienuolių santarvei skatinti ir vaisingesniems tarpusavio santykiams
stiprinti nustatytu laiku ir kai tik atrodys tai naudinga vyskupai ir
vienuolių vyresnieji tesusieina draugėn apsvarstyti
bendrųjų apaštalavimo jų teritorijoje reikalų.
|