TREČIAS SKYRIUS. VYSKUPŲ BENDRADARBIAVIMAS DAUGELIO BAŽNYČIŲ BENDRAM LABUI

I. Sinodai, susirinkimai ir vyskupų konferencijos

Vyskupų sinodai ir susirinkimai

36. Jau nuo pirmųjų Bažnyčios amžių atskiroms Bažnyčioms vadovaujantys vyskupai, skatinami broliškos meilės bendrystės ir susirūpinimo apaštalams patikėtąja visuotine misija, jungė savo jėgas ir norus tiek bendrajai, tiek atskirų Bažnyčių gerovei pasiekti. Tam buvo sukviečiami sinodai, provincijų susirinkimai ir galiausiai pilnaties susirinkimai, kuriuose vyskupai nustatydavo įvairioms Bažnyčioms vienodas taisykles, kaip mokyti tikėjimo tiesų ir tvarkyti bažnytinę drausmę.

Šis Šventasis Visuotinis Sinodas trokšta, kad garbinga sinodų ir susirinkimų institucija suklestėtų nauju gyvastingumu, idant įvairioms Bažnyčioms tinkamiau ir sėkmingiau laiko sąlygas atitinkančiu būdu galėtų padėti ugdyti tikėjimą ir palaikyti drausmę.

Vyskupų konferencijų svarba

37. Ypač mūsų laikais vyskupai neretai gali tinkamai bei vaisingai atlikti savo uždavinius tik vis glaudžiau ir darniau bendradarbiaudami su kitais vyskupais. Kadangi daugelyje šalių jau įkurtos vyskupų konferencijos pateikė puikių įrodymų, kad apaštalavimas tampa vaisingesnis, šis Šventasis Sinodas mano būsiant didžiau naudinga, jei visur tos pačios tautos ar vienos kurios krašto srities vyskupai sudarys vieną grupę ir nustatytu laiku rinksis pasitarti. Pasidaliję išminties ir patirties šviesa bei išklausę vieni kitų nuomonės, jie galės šventai jungti savo pajėgas bendrajai Bažnyčių gerovei.

Dėl vyskupų konferencijų nutariama štai kas.

Vyskupų konferencija

38. 1) Vyskupų konferencija yra toks sambūris, kuriame vienos kurios tautos ar teritorijos aukšieji dvasininkai bendromis jėgomis atlieka pastoracijos pareigą, siekdami didinti gėrį, kurį žmonėms teikia Bažnyčia, ypač gyvenamojo meto aplinkybėms pritaikytais apaštalavimo būdais ir priemonėmis.

2) Vyskupų konferencijai priklauso visi bet kurių apeigų vietos ordinarai, išskyrus generalinius vikarus, koadjutoriai, augziliarai ir kiti tituliniai vyskupai, vykdantys Apaštalų Sosto arba pačios vyskupų konferencijos paskirtą specialų uždavinį. Kiti tituliniai vyskupai ir Romos popiežiaus legatai dėl teritorijoje einamų ypatingų pareigų teisiškai nėra konferencijos nariai.

Vietos ordinarai ir koadjutoriai turi sprendžiamąjį balsą. Ar augziliarams ir kitiems vyskupams, turintiems teisę dalyvauti konferencijoje, priklauso sprendžiamasis ar patariamasis balsas, nustato konferencijos įstatai.

3) Kiekviena vyskupų konferencija teparuošia ir tepateikia Apaštalų Sostui peržiūrėti savo įstatus, kuriuose šalia kitų priemonių tebūnie numatyti organai, padedantys sėkmingiau siekti tikslo, pavyzdžiui, nuolatinė vyskupų taryba, vyskupų komisijos, generalinis sekretoriatas.

4) Teisėti vyskupų konferencijos nutarimai, priimti bent dviejų trečdalių sprendžiamąjį balsą turinčių vyskupų ir pripažinti Apaštalų Sosto, juridiškai galios, tačiau vien atvejais, nustatytais bendrosios teisės arba Apaštalų Sosto specialaus potvarkio, duoto jo iniciatyva arba pačiai konferencijai prašant.

5) Kai reikalauja ypatingos aplinkybės, keleto tautų vyskupai, Apaštalų Sostui pritarimu, gali sudaryti vieną konferenciją.

Be to, didesnei gerovei pasiekti ir laiduoti tebūnie puoselėjami tarpusavio santykiai tarp įvairių tautų vyskupų konferencijų.

6) Labai patartina, kad Rytų Bažnyčių vyskupai, sinoduose rūpindamiesi savo Bažnyčių drausme ir puoselėdami veiksmingesnį darbą tikėjimo labui, taip pat paisytų visos teritorijos, kurioje yra skirtingų apeigų Bažnyčių, bendrosios gerovės, tuo tikslu tardamiesi jungtiniuose įvairių apeigų susirinkimuose pagal kompetentingos vadovybės išleistus nuostatus.