|
II. Bažnytinių
provincijų ribų nustatymas ir bažnytinių sričių
steigimas
Ribų
nustatymo principas
39. Sielų gerovė
reikalauja tinkamai nustatyti ne tik vyskupijų, bet ir bažnytinių
provincijų teritorijų ribas ir net įsteigti bažnytines
sritis, idant šitaip apaštalavimas būtų geriau pritaikytas
visuomeninėmis ir vietinėmis aplinkybėmis, o vyskupai
galėtų lengviau ir vaisingiau palaikyti santykius vieni su kitais, su
metropolitais bei su kitais tos pačios tautos vyskupais ir su pasaulietine
valdžia.
Taisyklės
40. Šiems tikslams
pasiekti Šventasis Sinodas išleidžia šiuos nuostatus:
1) Tebūnie reikiamai
peržiūrėtos bažnytinių provincijų ribos, o
metropolitų teisės ir privilegijos nustatytos atitinkamais naujais
įstatymais.
2) Tegalioja taisyklė,
kad visos vyskupijos ir kiti joms teisiškai prilygstantys teritoriniai
vienetai įjungiami į kurią nors bažnytinę
provinciją. Todėl vyskupijos, dabar tiesiogiai priklausančios Apaštalų
Sostui ir niekaip nesujungtos su jokia kita vyskupija, turi arba sudaryti
naują bažnytinę provinciją, jei tai įmanoma, arba
prisijungti prie kurios nors provincijos, kuri pasirodytų artimesnė
ir patogesnė. Jos turi priklausyti arkivyskupo metropolito jurisdikcijai,
kaip numatyta bendrojoje teisėje.
3) Kai tai atrodo naudinga,
bažnytinės provincijos tebūnie sujungtos į bažnytines
sritis, kurių tvarkymas turės būti nustatytas teisės.
Vyskupų
konferencijų vaidmuo
41. Dera, kad
kompetentingos vyskupų konferencijos, vadovaudamosi str. 23 ir 24
nurodytomis vyskupijų teritorijų ribų nustatymo
taisyklėmis, apsvarstytų bažnytinių provincijų
ribų nustatymo arba bažnytinių sričių įsteigimo
klausimus ir savo planus bei pageidavimus pateiktų Apaštalų
Sostui.
|