PIRMAS SKYRIUS. KUNIGYSTĖ BAŽNYČIOS PASIUNTINYBĖJE

Kunigystės prigimtis

2. Viešpats Jėzus, „kurį Tėvas pašventino ir siuntė pasaulin“ (Jn 10, 36), visą savo mistinį Kūną įjungia į Dvasios patepimą, kuriuo ir pats yra pateptas²; jame visi tikintieji tampa šventa ir karališka kunigija, per Jėzų Kristų jie atnašauja Dievui dvasines aukas ir skelbia, koks geras yra tas, kuris juos pašaukė iš tamsybių į savo nuostabią šviesą³. Taigi nėra nė vieno nario, kuris nedalyvautų viso kūno pasiuntinybėje, bet kiekvienas turi šventai sergėti Jėzų savo širdyje⁴ ir liudyti Jėzų pranašystės dvasia⁵.

Norėdamas, kad tikintieji suaugtų į vieną kūną, kuriame „visi nariai atlieka ne tą patį uždavinį“ (Rom 12, 4), Viešpats kai kuriuos paskyrė tarnautojais, idant jie tikinčiųjų bendruomenėje Šventimų šventąja galia pajėgtų atnašauti auką ir atleisti nuodėmes⁶ bei viešai eiti žmonių kunigo pareigas Kristaus vardu. Taigi, pasiųsdamas apaštalus, kaip jis pats buvo Tėvo siųstas⁷, Kristus per juos savo pašventinimo ir pasiuntinybės dalininkais padarė ir jų įpėdinius vyskupus⁸, kurių tarnybos pareigos žemesniu laipsniu buvo perduotos kunigams⁹, idant šie, sudarę kunigų luomą, būtų vyskupų luomo bendradarbiai¹⁰, padedantys tinkamai vykdyti Kristaus patikėtą apaštališkąją pasiuntinybę.

Kadangi kunigų pareigos šventimais susietos su vyskupų luomu, jos dalyvauja galioje, kuria pats Kristus ugdo, šventina ir valdo savo Kūną. Todėl kunigų šventimams gauti jau reikia būti priėmus įkrikščioninimo sakramentus, o pati kunigystė suteikiama specialiu sakramentu, kuris kunigams Šventosios Dvasios patepimu įspaudžia ypatingą žymę, šitaip padarydamas juos panašius į Kunigą Kristų, idant jie galėtų veikti paties Kristaus kaip Galvos vardu ir asmeniu [in persona Christi Capitis] ¹¹.

Kunigams, vykdantiems jiems tenkančią apaštalų uždavinio dalį, suteikiama Dievo malonė būti tautoms Kristaus Jėzaus tarnautojais ir vykdyti šventąjį Evangelijos uždavinį, idant Dievas priimtų Šventosios Dvasios pašventintą tautų atnašą¹². Apaštališkuoju Evangelijos skelbimu sukviečiama bei sutelkiama Dievo tauta, kad visi jai priklausantieji, Šventosios Dvasios pašventinti, aukotų save „kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką“ (Rom 12, 1). O per kunigų tarnybą dvasinė tikinčiųjų atnaša atbaigiama, sujungiant ją su Kristaus, vienatinio Tarpininko, auka, kuri kunigų rankomis nekruvinu ir sakramentiniu būdu visos Bažnyčios vardu aukojama Eucharistijoje, iki ateis pats Viešpats¹³. To siekia ir tuo atbaigiama kunigų tarnyba. Mat jų tarnyba, prasidėjusi Evangelijos skelbimu, visos savo galios bei stiprybės semiasi iš Kristaus aukos ir yra skirta tam, kad „visa atpirktoji valstybė, tai yra šventųjų sambūris ir visuomenė, kaip visuotinė atnaša būtų aukojama Dievui per vyriausiąjį Kunigą, kuris kentėdamas paaukojo už mus net save patį, idant mes taptume tokios prakilnios Galvos kūnu“¹⁴.

Taigi kunigų tarnybos ir gyvenimo tikslas – siekti Dievo Tėvo garbės Kristuje. O Tėvui toji garbė teikiama tuomet, kai žmonės Kristuje atbaigtą Dievo darbą sąmoningai, laisvai bei dėkingai priima ir atspindi visu savo gyvenimu. Tad kunigai, tiek melsdamiesi ir adoruodami, tiek sakydami pamokslus, tiek atnašaudami eucharistinę auką ir teikdami kitus sakramentus, tiek kitaip tarnaudami žmonėms, didina Dievo garbę ir ugdo žmonėse dieviškąjį gyvenimą. Visa tai plaukia iš Kristaus Velykų slėpinio ir bus atbaigta garbingu to paties Viešpaties atėjimu, kai jis pats perduos karalystę Dievui Tėvui¹⁵.

Kunigų būklė pasauluje

3. Kunigai, paimti iš žmonių ir paskirti būti jų atstovais santykiuose su Dievu, idant galėtų aukoti dovanas bei atnašas už nuodėmes¹⁶, gyvena su kitais žmonėmis kaip su savo broliais. Šitaip ir Viešpats Jėzus, Dievo Sūnus, Tėvo siųstas pas žmones kaip žmogus, gyveno tarp mūsų ir norėjo būti panašus į brolius viskuo, išskyrus nuodėmę¹⁷. Juo sekė jau šventieji apaštalai, ir palaimintasis Paulius, tautų mokytojas, „išskirtas [skelbti] gerąją Dievo naujieną“ (Rom 1,1), liudija tapęs visiems viskuo, kad visus išgelbėtų¹⁸. Naujojo Testamento kunigai savo pašaukimu ir šventimais tam tikru būdu Dievo tautoje išskiriami, tačiau ne tam, kad nuo jos ar nuo bet kurio žmogaus užsisklęstų, o tam, kad visiškai pasišvęstų Viešpaties pavestajam darbui¹⁹. Jie negalėtų būti Kristaus tarnautojai, jei neliudytų ir neperteiktų kitokio gyvenimo, negu žemiškasis. Antra vertus, jie nepajėgtų tarnauti žmonėms, jei liktų svetimi jų gyvenimui ir sąlygoms²⁰. Pati kunigų tarnyba ypatingu būdu reikalauja, kad jie nesupanašėtų su šiuo pasauliu²¹. Tačiau ji drauge įpareigoja gyventi pasaulyje tarp žmonių ir kaip geriems ganytojams pažinti savo avis bei stengtis atvesti net tas, kurios ne iš šios avidės, idant ir jos klausytų Kristaus balso, ir būtų viena avidė ir vienas ganytojas²².

To tikslo siekti didžiai padeda dorybės, pagrįstai vertinamos žmonių bendruomenėje: širdies gerumas, nuoširdumas, dvasios tvirtybė ir pastovumas, nuolatinis rūpinimasis teisingumu, mandagumas ir kiti apaštalo Pauliaus patariami dalykai: „Pagaliau, broliai, mąstykite apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, – apie visą, kas dorybinga ir šlovinga (Fil 4,8)“ ²³.