ANTRAS SKYRIUS. KUNIGŲ TARNYBA

I. Kunigų pareigos

Kunigai – Dievo žodžio tarnautojai

4. Dievo tautą visų pirma jungia draugėn gyvojo Dievo žodis²⁴, kurio visiškai teisėtai galima laukti iš kunigų lūpų²⁵. Mat kadangi niekas negali būti išganytas, kas prieš tai neįtiki²⁶, kunigų kaip vyskupų bendradarbių pirmoji pareiga yra skelbti visiems Dievo Evangeliją²⁷, idant, vykdydami Viešpaties įsakymą: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ (Mk 16, 15) ²⁸, jie kurtų bei didintų Dievo tautą. Juk išganingasis žodis netikinčiųjų širdyse sužadina, o tikinčiųjų širdyse ugdo tikėjimą, iš kurio prasideda ir auga krikščionių bendruomenė, kaip sako apaštalas: „Tikėjimas iš klausymo, klausymas – tai skelbiamas Kristaus žodis“ (Rom 10, 17). Tad kunigai yra visų skolininkai, privalantys su visais dalytis Evangelijos tiesa²⁹, kuria Viešpats juos yra apdovanojęs. Tad tiek gražiai elgdamiesi tarp pagonių, idant paskatintų juos garbinti Dievą³⁰, tiek atvirai pamokslais skelbdami netikintiesiems Kristaus slėpinį, tiek aiškindami katekizmą ar dėstydami Bažnyčios mokymą, tiek stengdamiesi gyvenamojo meto klausimus nagrinėti Kristaus šviesoje, jie visuomet privalo skelbti ne savo išmintį, o Dievo žodį, ir visus be paliovos kviesti į atsivertimą ir šventumą³¹. Kadangi dabartinėmis sąlygomis skelbti Dievo žodį kunigams neretai labai sunku, norėdami labiau paveikti klausytojus, jie privalo ne tik bendrai ir abstrakčiai aiškinti Dievo žodį, bet ir pritaikyti amžinąją Evangelijos tiesą konkrečioms gyvenimo aplinkybėms.

Žodžio tarnyba atliekama įvairiopai, priklausomai nuo klausytojo poreikių ir skelbiančiojo charizmos Nekrikščionių šalyse bei bendruomenėse Evangelijos skelbimu žmonės atvedami į tikėjimą ir išganymo sakramentus³², krikščionių – ypač tų, kurie atrodo mažai suprantanrtys ar tikintys tuo, ką praktikuoja – bendruomenėje žodžio skelbimas reikalingas pačiams sakramentų teikimui; juk tai sakramentai tikėjimo, kurį gimdo ir peni žodis³³. Tai ypač galioja Dievo žodžio liturgijai per Mišias. Jose Viešpaties mirties ir prisikėlimo skelbimas neatskiriamai susietas su klausančiųjų atsaku ir su pačia atnaša, kuria Kristus, praliedamas savo kraują, patvirtino Naująją Sandorą. Tikintieji dalyvauja toje atnašoje ir malda išreiškiamais troškimais bei priimamu sakramentu³⁴.

Kunigai – sakramentų ir Eucharistijos tarnautojai

5. Dievas, vienintelis Šventas ir Šventintojas, savo bendradarbiais ir padėjėjais norėjo priimti žmones, nuolankiai tarnaujančius šventinimo darbui. Todėl kunigai yra Dievo konsekruojami vyskupo rankomis, kad, ypatingu būdu tapę Kristaus kunigystės dalininkais, atlikdami šventuosius veiksmus veiktų kaip tarnautojai to, kuris savo Dvasios veikimu liturgijoje be paliovos eina mūsų kunigo pareigas³⁵. Krikštu kunigai atveda žmones į Dievo tautą; atgailos sakramentu sutaikina nusidėjėlius su Dievu ir Bažnyčia; ligonių aliejumi pakylėja aukštyn sergančiuosius, o Mišių aukojimu sakramentiškai atnašauja Kristaus auką. Teikdami kiekvieną sakramentą, kaip jau pirmais Bažnyčios amžiais yra paliudijęs palaimintasis kankinys Ignotas³⁶, kunigai skirtingu pagrindu hierarchiškai siejasi su vyskupu ir taip tarsi atkuria jo paties dalyvavimą atskirose tyikinčiųjų bendruomenėse³⁷.

Be to, sakramentai, kaip ir visos bažnytinės tarnybos bei apaštalavimo darbai, yra susiję su šventąja Eucharistija ir į ją nukreipti³⁸. Juk švenčiausiojoje Eucharistijoje glūdi visas dvasinis Bažnyčios lobis³⁹, pats Kristus, mūsų velykinis avinėlis ir gyvoji duona, Šventosios Dvasios gaivinamu ir gyvybe trykštančiu savo kūnu teikiantis žmonėms gyvenimą. Šitaip žmonės kviečiami ir vedami drauge su Kristumi aukoti save pačius, savo darbus ir visus sukurtuosius daiktus. Todėl Eucharistija šviečia kaip viso Evangelijos skelbimo šaltinis ir viršūnė, nes katechumenai palengva rengiami būti Eucharistijos dalyviais, o tikinčiuosius, jau pažymėtus šventuoju krikštu ir sutvirtinimu, jos priėmimas visiškai įjungia į Kristaus kūną.

Eucharistinė vakarienė yra kunigo vadovaujamos tikinčiųjų bendruomenės centras. Tad kunigai teišmoko tikinčiuosius Mišių aukoje aukoti Dievui Tėvui dieviškąją atnašą ir drauge su ja savo gyvenimą; ganytojo Kristaus dvasioje teragina juos su gailesčiu širdyje atverti Bažnyčiai savo nuodėmes per atgailos sakramentą, kad galętų vis labiau ir labiau gręžtis į Viešpatį, atmindami jo žodžius: „Atgailaukite, nes prisiartino dangaus karalystė“ (Mt 4, 17). Taip pat teišmoko juos dalyvauti šventojoje liturgijoje taip, kad, atlikdami jos veiksmus, imtų nuoširdžiai melstis; tepadeda tikintiesiems siekti to, kad kiekvienas pagal gautą malonę ir pagal reikmes visą savo gyvenimą siektų vis tobulesnės maldos dvasios; tekviečia visus gerai atlikti savo luomo pareigas, o labiau pažengusius – kiekvienam savaip vykdyti evangelinius patarimus. Taigi taip teišugdo tikinčiuosius, kad jie galėtų himnais ir dvasinėmis giesmėmis savo širdyse giedoti Viešpačiui, visuomet dėkodami už visa Dievui Tėvui mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu⁴⁰.

Patys kunigai eucharistinės aukos metu atliekamą garbinimą ir padėką tepratęsia kitomis dienos valandomis, atlikdami Dievo žodžio tarnybą, per kurią visos Bažnyčios vardu maldaujama Dievo už visus jai pavestus žmones ir net už visą pasaulį.

Maldos namai, kuriuose atnašaujama bei laikoma Švenčiausioji Eucharistija ir renkasi tikintieji, kuriuose garbinamas Dievo Sūnaus, mūsų Išganytojo, atnašaujamo už mus ant aukos altoriaus tikinčiųjų pagalbai ir paguodai, artumas, turi būti patrauklūs, tinkantys maldai ir apeigų iškilmėms⁴¹. Tuose namuose ganytojai ir tikintieji kviečiami dėkingai atsiliepti į dovaną to, kuris savo žmogyste nuolatos lieja dieviškąjį gyvenimą į savo kūno narius⁴². Kunigai tesistengia gerai išstudijuoti liturgijos mokslą bei deramai ją atlikti, kad jiems pavestos krikščionių bendruomenės per liturginę tarnybą vis tobuliau garbintų Dievą – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią.

Kunigai – Dievo tautos vadovai

6. Atlikdami jiems autoritetingai pavestą Kristaus, galvos ir ganytojo, pareigų dalį, kunigai vyskupo vardu kuria Dievo šeimą kaip vienminčių brolių bendruomenę ir per Kristų veda ją Dvasioje pas Dievą Tėvą⁴³. Šiai tarnybai ir kitoms pareigoms atlikti suteikiama dvasinė galia, skirta Bažnyčiai ugdyti⁴⁴. Ugdydami Bažnyčią, kunigai privalo sekti Viešpaties pavyzdžiu, su visais elgdamiesi kuo žmoniškiausiai. Jie privalo ne įtikti žmonėms⁴⁵, bet elgtis su jais taip, kaip reikalauja krikščioniškasis mokslas ir gyvenimas, žmones mokydami ir net juos įspėdami kaip savo mylimiausius vaikus⁴⁶, vykdydami apaštalo žodžius: „Skelbk žodį, veik laiku ir nelaiku, bark, drausk, ragink su didžiu kantrumu ir kaip išmanydamas“ (2 Tim 4, 2) ⁴⁷.

Dvasininkams kaip tikėjimo auklėtojams privalu arba patiems, arba per kitus rūpintis, kad kiekvienas tikinčiųjų, Šventosios Dvasios veikiamas, vadovaudamasis Evangelija, galėtų brandinti savo pašaukimą, įgyti nuoširdžios bei veiklios meilės ir pasiekti tą laisvę, kuria mus išlaisvino Kristus⁴⁸. Mažai kam bus naudingos kad ir gražiausios apeigos arba kad ir labai klestinčios draugijos, jei jos nepadės auklėti žmonių ir siekti krikščioniškosios brandos⁴⁹. Tos žmonių brandos siekti padės kunigai, padėdami jiems įžvelgti, ko iš jų reikalauja dideli ir maži įvykiai bei kokia yra tais įvykiais pasireiškianti Dievo valia. Taip pat krikščionys tebūnie išmokomi gyventi ne vien sau, bet, laikydamiesi naujojo meilės įstatymo reikalavimų, kiekvienas tesidalija su kitais ta malone, kurią pats yra gavęs⁵⁰, ir taip visi krikščioniškai atliks savo pareigas žmonių bendruomenei.

Kunigai privalo tarnauti visiems, bet ypatingu būdu jiems pavesti vargdieniai ir silpnieji, su kuriais pats Viešpats parodė esąs artimai susijęs⁵¹; Evangelijos skelbimas jiems yra mesijinio veikimo žymė⁵². Taip pat ypatingai uoliai kunigai tesirūpina jaunimu, ypač sutuoktiniais ir tėvais; pageidautina, kad šie žmonės telktųsi į draugiškus sambūrius ir galėtų padėti vieni kitiems krikščioniškiau gyventi dažnai sunkiomis šio gyvenimo aplinkybėmis. Be to, kunigai teatmena visus vienuolius ir vienuoles, užimančius svarbią vietą Viešpaties namuose; jų dvasinė pažanga nusipelno ypatingo dėmesio, nes tarnauja visos Bažnyčios gerovei. Pagaliau kunigai labiausiai tesirūpina sergančiais ir mirštančiais, lankydami juos ir stiprindami Viešpatyje⁵³.

Tačiau ganytojo pareigos nesiriboja rūpinimusi pavieniais tikinčiaisiais, bet apima ir tikrai krikščioniškos bendruomenės kūrimą. O norint, kad būtų deramai ugdoma bendruomeninė dvasia, rūpesčiu reikia aprėpti ne tik vietinę, bet ir visuotinę Bažnyčią. Vietos bendruomenė turi rūpintis ne vien savo tikinčiaisiais, bet, užsidegusi misijiniu įkarščiu, taip pat privalo rengti kelią į Kristų visiems žmonėms. Tačiau ypatingai jai pavesti katechumenai ir naujai pakrikštytieji, kuriuos reikia auklėti, pamažu supažindinant su krikščioniškuoju gyvenimu ir pratinant tikrai krikščioniškai gyventi.

Tačiau negalima sukurti jokios krikščioniškos bendruomenės, jei jos pamatas ir šerdis nebus švenčiausiosios Eucharistijos šventimas, ir juo turi prasidėti bet koks bendruomeninės dvasios ugdymas⁵⁴. O eucharistinės aukos atnašavimas būna nuoširdus ir pilnatviškas tuomet, kai iš jo kyla įvairūs meilės darbai, tarpusavio pagalba, misijinė veikla bei kiti įvairūs krikščioniškojo liudijimo pavidalai.

Be to, savo tikrai motinišką meilę sieloms, kurias turi vesti pas Kristų, bažnytinė bendruomenė rodo meile, malda, pavyzdžiu ir atgailos darbais. Taip ji tampa veiksmingu įrankiu, dar netikintiems rodančiu ir tiesiančiu kelią į Kristų bei joBažnyčią, o tikinčiuosius skatina, stiprina ir rengia dvasinei kovai.

Kurdami krikščioniškąją bendruomenę, kunigai niekuomet neturi tapti kokios nors žmogiškos ideologijos arba partijos tarnais, bet kaip Evangelijos šaukliai ir Bažnyčios ganytojai tepašvenčia savo veiklą dvasiniam Kristaus kūno augimui.