III. Kunigų paskirstymas ir pašaukimai

Paskirstymas

10. Dvasios dovana, kurią kunigai gauna per šventimus, juos parengia ne kokiam ribotam ir siauram uždaviniui, bet kuo plačiausiai ir visuotinei išganymo misijai – „ligpat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8), nes kiekviena kunigo tarnyba dalyvauja Kristaus apaštalams pavestosios misijos visuotinėje platybėje. Mat Kristaus kunigystė, kurioje realiai dalyvauja kunigai, skirta visoms tautoms ir visiems amžiams, nepripažįstanti jokių kraujo, tautybės ar laiko ribų, ir tai patvirtinantis slėpiningas pirmvaizdis yra Melchizedeko asmuo⁸². Tad kunigai teatmena, kad jiems privalo rūpėti visos Bažnyčios. Todėl tų vyskupijų, kur pašaukimų yra daugiau, kunigai tebūnie pasirengę, savo ordinaro leidimu ar raginimu, mielai darbuotis tose šalyse bei misijose arba tose veiklos srityse, nukenčiančiose dėl kunigų stokos.

Be to, inkardinacijos ir ekskardinacijos nuostatai tebūnie peržiūrėti taip, kad, tvirtai išlaikant šią labai seniai įvestą praktiką, ji būtų geriau pritaikyta šių dienų pastoracijos reikmėmis. O kur apaštalavimo sąlygos to reikalauja, tebūnie randamas lengvesnis kelias ne vien kunigams tinkamai paskirstyti, bet ir specialia pastoracija aptarnauti įvairiais visuomenė grupes kurioje nors šalyje, tautoje arba pasaulio dalyje. Tuo tikslu gali būti naudinga įsteigti tarptautinių seminarijų, specialių vyskupijų arba asmeninių prelatūrų ir kitų panašių institucijų, į kurias kunigai galėtų būti priimami arba inkardinuojami bendrajai visos Bažnyčios gerovei. Šio priėmimo arba inkardinavimo būdas turi būti nustatytas konkretiems atvejams, niekuomet nepažeidžiant vietos ordinaro teisių.

Į kitą šalį, ypač jei kunigai dar gerai nemoka tos šalies kalbos ir nepažįsta jos papročių, jei tik įmanoma, tenebūnie jie siunčiami pavieniui, bet pagal Kristaus mokinių pavyzdį⁸³ tevyksta dviese ar trise, kad galėtų vienas kitam padėti. Taip pat dera su atsidėjimu rūpintis jų dvasiniu gyvenimu ir sielos bei kūno sveikata; taip pat reikia stengtis parinkti tokią darbo vietą ir sąlygas, kiek įmanoma labiau atitiktančias kiekvieno asmenines galimybes. Bus labai naudinga, jei vykstantieji darbuotis kitoje tautoje stengsis ne tik tinkamai išmokti vietos kalbą, bet ir gerai pažinti psichologinį bei visuomeninį pobūdį tų žmonių, kuriems nori nuolankiai tarnauti, kuo tobuliausiai su jais bendraudami, idant šitaip sektų pavyzdžiu apaštalo Pauliaus, apie save galėjusioo pasakyti: „Būdamas nuo nieko nepriklausomas, aš pasidariau visų vergas, kad tik daugiau jų laimėčiau. Žydams buvau kaip žydas, kad laimėčiau žydus... “ (1 Kor 9, 19–20).

Pašaukimai

11. Mūsų sielų Ganytojas ir Vyskupas⁸⁴ taip įsteigė savo Bažnyčią, kad tauta, kurią išsirinko ir įsigijo savo krauju⁸⁵, visuomet ir iki pat pasaulio pabaigos turėtų savus dvasininkus, ir krikščionys niekada nebūtų kaip avys be piemens⁸⁶. Žinodami šį Kristaus norą, apaštalai, įkvėpti Šventosios Dvasios, laikė savo pareiga išrinkti tarnautojus, „kurie sugebės ir kitus mokyti“ (2 Tim 2, 2). Toji pareiga kyla iš pačosą kunigo misijos – kartu su visa Bažnyčia rūpintis, kad Dievo tautai šioje žemėje niekada nepritrūktų darbininkų. Tačiau, kadangi „laivo vairininko ir plaukiančiųjų ... reikalas bendras“⁸⁷, visa krikščionių tauta tebūnie išmokoma, kad jos pareiga yra įvairiopai – uolia malda bei kitomis prieinamomis priemonėmis⁸⁸ – bendradarbiaujant padėti Bažnyčiai, idant ji visuomet turėtų dvasininkų, reikalingų dieviškai misijai vykdyti. Kunigai pirmiausia tesistengia žodžio tarnyba ir tarnavimo dvasia bei tikru Velykų džiaugsmu spinduliuojančiu savo gyvenimo pavyzdžiu iškelti tikintiesiems prieš akis kunigystės kilnumą bei reikalingumą ir, negailėdami laiko nei jėgų, eiti į pagalbą jauniems bei pagyvenusiems asmenims, kurie jų apdairiu sprendimu atrodo tinkami šioms aukštoms pareigoms, ir padėti jiems visiems deramai pasirengti, kad kurią nors dieną, neprarasdami savo išorinės ir vidinės laisvės, jie galėtų būti vyskupų pašaukti. Šiam tikslui pasiekti labai naudingas uolus ir protingas dvasinis vadovavimas. Tėvai, mokytojai ir visi kiti, kaip nors susiję su vaikų ir jaunuolių ugdymu, teauklėja juos taip, kad, žinodami Viešpaties rūpinimąsi savo kaimene ir suprasdami Bažnyčios reikalus, jie būtų pasirengę pašaukusiam Viešpačiui kartu su pranašu didžiadvasiškai atsakyti: „Štai aš, siųsk mane! “ (Iz 6, 8). Tačiau jokiu būdu nedera laukti, jog tas šaukiančiojo Viešpaties balsas būsimiesiems kunigams suskambės kokiu nors nepaprastu būdu. Jį reikia suvokti ir atpažinti iš ženklų, kuriais Dievas kasdien apreiškia savo valią protingiems krikščionims. Tuos ženklus kuniga privalo įdėmiai stebėti⁸⁹.

Taigi kunigams labai patariama rūpintis pašaukimų ugdymo organizacijomis, aprėpiančiomis vyskupiją arba visą šalį⁹⁰. Pamokslais, katekeze, periodiniais leidiniais reikėtų akivaizdžiai skelbti vietinės ir visuotinės Bažnyčios reikalus, gyvai nušviesti kunigo tarnybos prasmę ir kilnumą, nes labai atsakingas kunigiškojo gyvenimo pareigas lydi ir gilus džiaugsmas. Svarbiausia, kaip moko Bažnyčios Tėvai, tuo džiaugsmu galima parodyti didžiausią meilę Kristui⁹¹.