TREČIAS SKYRIUS.
KUNIGŲ GYVENIMAS
I. Kunigų
pašaukimas tobulumui
Pašaukimas
šventumui
12. Kunigystės
sakramentu kunigai tampa panašūs į Kunigą Kristų. Kaip
Galvos tarnai, jie, būdami vyskupų bendradarbiai, yra skirti kurti ir
ugdyti visą tos Galvos kūną – Bažnyčią. Jau krikštas
kunigus, kaip ir visus Kristaus tikinčiuosius, yra paženklinęs
ir apdovanojęs didžiu pašaukimu ir malone,
įgalinančiais ir įpareigojančiais juos, nors ir silpnus
žmones92, siekti tobulumo, nurodyto Viešpaties žodžiais:
„Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis
Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48). To tobulumo siekti dvasininkai privalo
ypatingu pagrindu, nes priimdami šventimus, jie naujai
pašvenčiami Dievui ir padaromi gyvais Kristaus, amžinojo kunigo,
įrankiais, skirtais laiko būvyje tęsti jo įstabų
darbą, kurio dangiška galia atnaujino visą žmonių
bendruomenę93. Kadangi kiekvienas dvasininkas savaip atstovauja
paties Kristaus asmeniui, jam suteikiama ypatinga malonė tarnaujant
pavestiesiems žmonėms bei visai Dievo tautai labiau priartėti
prie tobulumo to, kuriam atstovauja, ir savo žmogiškojo kūno
negalios išgydymo susilaukti iš to, kuris yra mūsų
Vyriausiasis Kunigas, „šventas, nekaltas, tyras, atskirtas nuo
nusidėjėlių“ (Žyd 7, 26).
Kristus, Tėvo
pašventintas arba konsekruotas ir pasiųstas į
pasaulį94, „atidavė save už mus, kad išpirktų
mus iš visokiš medorybių ir suburtų sau nuskaistintą
tautą, uolią geriems darbams“ (Tit 2, 14), ir taip kentėdamas
pasiekė garbę95. Panašiai ir Šventosios Dvasios
patepimu konsekruoti bei Kristaus siųsti kunigai marina savyje kūno
darbus ir visiškai atsideda žmonių tarnybai; tai Kristaus
dovanotas šventumas, kurio dėka jie tampa tikrais vyrais96.
Pati Dvasios ir
teisingumo tarnyba97 ugdo vidinį kunigų gyvenimą, jei
tik jie paklūsta juos gaivinančiai ir vedančiai Kristaus
Dvasiai. Juk jiems skirta siekti gyvenimo tobulumo pačiais
šventaisiais veiksmais, kuriuos kasdien atlieka, ir visa savo tarnyba,
kurią eina drauge su vyskupais ir kitais konfratrais. Mat šventumas kunigui
labai padeda vaisingai atlikti savo tarnybą. Nors Dievo malonė gali
įvykdyti išganomąjį darbą ir per nevertus tarnus,
Dievas savo nuostabiems darbams vykdyti paprastai panaudoja uoliau
paklūstančius Šventosios Dvasios įkvėpimui bei vadovavimui
ir dėl savo glaudžios vienybės su Kristumi bei dėl gyvenimo
šventumo galinčius drauge su apaštalu sakyti: „Aš gyvenu,
tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20).
Todėl Šventasis
Sinodas, siekdamas pastoracinio tikslo – atnaujinti Bažnyčią
iš vidaus, paskleisti Evangeliją visame pasaulyje ir sueiti į
pokalbį su dabartiniu pasauliu, karštai ragina visus dvasininkus,
panaudojant Bažnyčios rekomenduojamas priemones98, siekti vis
didesnio šventumo ir šitaip tapti vis tinkamesniais įrankiais
visai Dievo tautos tarnybai.
Pareigos ir
šventumas
13. Šventumą kunigai
pasieks savitu būdu, nuoširdžiai ir nenuilstamai atlikdami savo
pareigas Kristaus Dvasioje.
Būdami Dievo
žodžio tarnautojai, jie kasdien skaito ir girdi tą Dievo
žodį, kurio turi mokyti kitus. Stengdamiesi tą žodį priimti
ir patys, jie taps vis tobulesniais Viešpaties mokiniais, kaip Timotiejui
sako apaštalas Paulius: „Rūpinkis šitais dalykais, atsidėk
jiems, kad visi matytų tavo pažangą. Žiūrėk
savęs ir mokslo, ištverk šiuose darbuose! Taip veikdamas,
išganysi ir save, ir savo klausytojus“ (1 Tim 4, 15–16). Mat
ieškodami, kaip apmąstytus dalykus tinkamiau perteikti
kitiems99, jie giliau įžvelgs „nesuvokiamus Kristaus turtus“
(Ef 3, 8) ir daugeriopą Dievo išmintį100. Atmindami, kad
Viešpats atveria širdis101 ir kad jų kilnumas kyla ne
iš jų pačių, o iš Dievo galybės102,
pačiu žodžio perdavimu jie glaudžiau susijungs su mokytoju
Kristumi ir bus vedami jo Dvasios. Taip su Kristumi bendraudami, jie
įsijungs į Dievo meilę, kurios slėpinys, amžiais
neapreikštas103, atsiskleidė Kristuje.
Būdami šventosios
liturgijos tarnautojai, ypač per Mišių auką, kunigai
ypatingu būdu atstovauja Kristaus asmeniui, kuris paaukojo save
žmonių šventinimui. Todėl jie kviečiami gyvenime
daryti tai, ką išreiškia ženklais, ir, minėdami
Viešpaties mirties slėpinį, stengtis savo narius numarinti ydoms
ir geismams104. Eucharistinės aukos, kuria dvasininkai atlieka
pagrindinę savo pareigą, slėpinyje nuolat vyksta mūsų
išganymo darbas105 . Tad labai patartina atnašauti
Šv. Mišias kasdien, nes jos yra Kristaus ir Bažnyčios
veiksmas ir tada, kai tikintieji negali jose dalyvauti106. Taip
kunigai, jungdamiesi su kunigo Kristaus veikimu, kasdien aukoja visą save Dievui;
stiprindamiesi Kristaus kūnu, jie visa širdimi įsijungia į
meilę to, kuris atiduoda save tikintiesiems kaip maistą. Teikdami
sakramentus, jie irgi jungiasi su Kristaus norais ir jo meile; tai ypač
pasakytina apie tai, kad kiekvienu momenetu jie pasirengę teikti atgailos
sakramentą bet kuriam pagrįstai to prašančiam
tikinčiajam. Per Dievo tarnybą jų lūpomis byloja
Bažnyčia, nuolatos besimeldžianti visos žmonijos vardu
drauge su Kristumi, kuris „yra amžinai gyvas, kad mus užtartų“
(Žyd 7, 25).
Kaip Dievo tautos vadovus ir
ganytojus, Ganytojo meilė juos skatina aukoti gyvybę už savo
avis107, būti pasirengusiems didžiausiai aukai, sekant
pavyzdžiu dvasininkų, ir mūsų laikais neatsisakiusių
paaukoti savo gyvybę. Būdami žmonių tikėjimo
ugdytojai, Kristaus kraujui laiduojant, jog įžengs į
šventovę (plg. Žyd 10, 19), jie artinasi į Dievą „tyra
širdimi ir giliu tikėjimu“ (Žyd 10, 22). Jie sudeda tvirtą
viltį į savo tikinčiuosius108, kad galėtų
paguosti sielvarto slegiamuosius, įkvėpdami tos pat drąsos,
kurios Dievas ir jiems patiems įkvepia109. Būdami
bendruomenės vadovai, jie puoselėja savyje sielų ganytojui
būdingą askezę, atsisakydami asmeninių patogumų,
ieškodami ne savo, o daugelio naudos, idant tie būtų
išganti110. Jie nuolat stengiasi kaskart tobuliau atlikti
pastoracinį darbą ir prireikus yra pasirengę imtis naujų
pastoracijos metodų, vadovaudamiesi meilės Dvasia, dvelkiančia,
kur nori111.
Gyvenimo
vienybė ir darna
14. Šiandieniame
pasaulyje žmonėms tenka atlikti daugybę visokiausių
pareigų ir iškyla įvairiausių problemų, kurias
paprastai reikia spręsti tuojau pat. Paskęstantiems įvairiuose
užsiėmimuose dažnai gresia pavojus pasimesti. O kunigai,
prislėgti bei blaškomi gausių savo pašaukimo darbų, ne
be baimės gali savęs klausti, kaip galima darniai sujungti
išorinę veiklą su vidiniu gyvenimu. Šios gyvenimo
vienybės neįgyjama nei grynai išorišku tarnybos darbų
derinimu, nei vien pamaldumo priemonėmis, nors jos ir daug padeda. Gyvenimo
darną kunigai sukurs savyje, jei savo tarnybos pareigas atliks sekdami
Viešpačiu Kristumi, kurio valgis buvo vykdyti jį siuntusio
Tėvo valią ir taip atlikti pavestąjį darbą112.
Kad ir toliau pasaulyje per
Bažnyčią be paliovos būtų vykdoma ši Tėvo
valia, Kristus veikia per savo tarnautojus ir yra nuolatinis jų gyvenimo
vienybės pradas bei šaltinis. Tad kunigai savo gyvenimo vienybę
pasieks, jeigu kartu su Kristumi visur įžvelgs Tėvo valią
ir aukosis už jiems pavestąją kaimenę113. Taip
vykdydami Gerojo Ganytojo pareigas, pačiuose pastoracinės meilės
darbuose jie atras kunigiškojo tobulumo ryšį, jungiantį
vienybėn jų gyvenimą ir veiklą. O ši pastoracinė
meilė114 labiausiai plaukia iš eucharistinės aukos, kuri
dėl šios priežasties yra viso kunigo gyvenimo centras ir
šaknys. Tad kunigo dvasia tesistengia suimti savin, kas vyksta ant aukos
altoriaus. O tai pasiekti galės tik patys dvasininkai, stengdamiesi malda
vis giliau prasiskverbti į Kristaus slėpinį.
Kad šią savo
gyvenimo vienybę galėtų įgyvendinti ir konkrečiai,
kunigai teapsvarsto visus savo darbus, mėgindami suprasti, kokia yra Dievo
valia115, tai yra suvokti, kiek jie atitinka evangelinės
Bažnyčios misijos reikalavimu. Juk ištikimybės Kristui
negalima atsieti nuo ištikimybės Bažnyčiai. Idant
kunigų darbas nebūtų veltui116, pastoracinė
meilė reikalauja darbuojantis visuomet palaikyti glaudų
ryšį su vyskupais ir kitais broliais kunigais. Šitaip veikdami,
kunigai ras savo gyvenimo vienybę pačioje Bažnyčios misijos
vienybėje ir taip jungsis su Viešpačiu, o per jį Šventojoje
Dvasioje – su Tėvu, idant galėtų prisipildyti paguodos it
būti pertekę džiaugsmo117.
-
|