ANTRAS SKYRIUS. DIEVO TAUTA
Naujoji Sandora
ir naujoji tauta
9.
Kiekvienas, kuris bet kuriuo metu ir bet kurioje šalyje jį gerbia ir
teisingai elgiasi, patinka Dievui (plg. Apd 10, 35). Tačiau Dievas panoro
žmones sušventinti ir išganyti ne pavieniui, be jokio tarpusavio
ryšio, o sujungęs į tautą, kuri jį teisingai
pažintų ir šventai jam tarnautų. Todėl jis
išsirinko savo tauta izraelitus, sudarė su jais sandorą ir
palaipsniui juos mokė, istorijos bėgyje apreikšdamas jiems save
bei savo valios planą ir pašvęsdamas juos sau. Tačiau visa
tai tebuvo naujosios, tobulosios, Kristuje įvykdysimos sandoros ir
pilnesnio apreiškimo, kurį turėjo atnešti pats kūnu
tapęs Dievo Žodis, parengimas ir figūrinis pavaizdavimas.
„Tikėkit manimi, ateina dienos, – tai Viešpaties žodis, – kada
sudarysiu naują sandorą su Izraelio namais ir Judo namais. [...]
Įdiegsiu juose savo įstatymą, įrašysiu jiems jį
į širdį. Tada aš būsiu jų Dievas, ir jie bus mano
tauta. [...] Visi, maži ir dideli, pažins mane, – tai Viešpaties
žodis“ (Jer 31, 31–34). Kristus įkūrė tą
naująją sandorą, tai yra savo krauju patvirtintą naują
testamentą (plg. 1 Kor 11, 25), pašaukęs žmones iš
žydų ir pagonių, kad jie ne kūnu, bet Dvasia suaugtų
vienybėn ir būtų nauja Dievo tauta. Juk tikintieji Kristų,
gyvojo Dievo žodžiu atgimę ne iš gendančios, o iš
negendančios sėklos (plg. 1 Pt 1, 23), ne iš kūno, o
iš vandens ir Šventosios Dvasios (plg. Jn 3, 5–6), tampa
„išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji
tauta, įsigytoji liaudis“, kuri seniau buvo „ne tauta, o dabar Dievo
tauta“ (1 Pt 2, 9. 10).
Tos mesijinės tautos
galva yra Kristus, „paaukotas dėl mūsų nusikaltimų ir
prikeltas mums nuteisinti“ (Rom 4, 25), dabar gavęs vardą,
aukštesnį už kiekvieną kitą vardą, ir garbingai
karaliaująs danguje. Tos tautos būsena yra Dievo vaikų,
kurių širdyse kaip šventovėje gyvena Šventoji Dvasia,
orumas ir laisvė. Jos įstatymas yra naujas įsakymas mylėti
taip, kaip pats Kristus mus mylėjo (plg. Jn 13, 34). Galiausiai jos
tikslas yra toliau plėsti paties Dievo pradėtą žemėje
Dievo karalystę, kol jis pats ją atbaigs amžių pabaigoje,
kai pasirodys Kristus, mūsų gyvenimas (plg. Kol 3, 4), ir „pati
kūrinija bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir
įgis Dievo vaikų garbės laisvę“ (Rom 8, 21). Taigi toji
mesijinė tauta, nors visų žmonių iš tikrųjų
neaprėpia ir ne kartą atrodo kaip menka kaimenė, visai
žmonių giminei yra tvirčiausia vienybės, vilties ir
išganymo užuomazga. Kristaus įsteigta gyvybės, meilės
ir tiesos bendrystei, ji taip pat jo skiriama būti visiems atpirkimo
priemone ir siunčiama visam pasauliui kaip pasaulio šviesa ir
žemės druska (plg. Mt 5, 13–16).
Lygiai kaip
kūniškasis Izraelis, keliaująs per dykumą, jau buvo
vadinamas Dievo Bažnyčia (2 Ezd 13, 1; plg. Sk 20, 4; Įst 23, 1
tt.), taip ir naujasis Izraelis, žengiąs per dabartinį pasaulį
ir ieškąs būsimojo, išliekančio miesto (plg. Žyd
13, 14), yra vadinamas Kristaus Bažnyčia (plg. Mt 16, 18), nes
įsigijo ją savo krauju (plg. Apd 20, 28), pripildė savo Dvasios,
aprūpino tinkamomis regimosios ir socialinės vienybės
priemonėmis. Dievas sušaukė sambūrį tų, kurie
tikėdami žvelgia į Jėzų kaip išganymo
nešėją bei vienybės bei taikos pradmenį, ir
sudarė iš jų Bažnyčią, kad visiems ir kiekvienam
ji būtų regimas šios išganingos vienybės
sakramentas15. Skirta paplisti po visus kraštus, ji
įžengia žmonijos istorijon, drauge peržengdama laiko ir
tautų ribas. Žengdama per gundymus ir išmėginimus
Bažnyčia Viešpaties pažadėtosios Dievo malonės
dėka yra stiprinama, kad dėl kūno silpnybės neprarastų
tobulos ištikimybės, bet išliktų verta savo Viešpaties
sužadėtinė ir Šventosios Dvasios veikimu nesiliautų
atsinaujinusi, kol per kryžių pasieks laidos
nepažįstančią šviesą.
Dievo tautos
bendroji kunigystė
10.
Viešpats Kristus, iš žmonių paimtas vyriausiasis Kunigas
(plg. Žyd 5, 1–5), iš naujosios tautos „padarė [...]
karaliją bei kunigus savo Dievui ir Tėvui“ (Apr 1, 6; plg. 5, 9–10).
Mat pakrikštytieji savo atgimimu ir Šventosios Dvasios patepimu
pašvenčiami būti dvasine buveine ir šventąja
kunigyste, idant visais krikščionio žmogaus darbais
būtų atnašaujamos dvasinės aukos ir skelbiama
šlovė to, kuris juos pašaukė iš tamsos į savo
nuostabią šviesą (plg. 1 Pt 2, 4–10). Todėl visi Kristaus
mokiniai, ištvermingai melsdamiesi ir šlovindami Dievą (plg. Apd
2, 42–47), turi atnašauti save kaip gyvą, šventą, Dievui
patinkančią auką (plg. Rom 12, 1), kiekvienoje žemės
vietoje liudyti Kristų ir ieškantiesiems aiškinti juose
slypinčią amžinojo gyvenimo viltį (plg. 1 Pt 3, 15).
Bendroji
tikinčiųjų kunigystė ir tarnaujamoji arba hierarchinė
kunigystė skiriasi ne tiek laipsniu, kiek esme, tačiau yra viena
kitai skirtos, ir tiek viena, tiek kita savitu būdu dalyvauja vienoje
Kristaus kunigystėje16. Tarnaujantysis kunigas savo turima
šventąja galia ugdo ir veda kunigiškąją tautą,
atstovaudamas Kristaus asmeniui įvykdo eucharistinę auką ir
visos tautos vardu atnašauja ją Dievui, o tikintieji savo
karališkąja kunigyste susijungia Eucharistijos aukoje17 ir
tą kunigystę išreiškia sakramentų priėmimu, malda
bei padėka, švento gyvenimo pavyzdžiu, savęs
išsižadėjimu ir veiklia meile.
Sakramentai
11.
Šventas ir organiškas kunigiškosios bendruomenės
pobūdis įvykdomas sakramentais ir dorybėmis. Tikintieji
krikštu įjungiami į Bažnyčią ir jo
įspaudžiamu ženklu paskiriami krikščionių religijos
kultui; atgimę Dievo vaikais, jie žmonių akivaizdoje privalo
išpažinti iš Dievo per Bažnyčią gautąjį
tikėjimą18. Sutvirtinimo sakramentu jie tobuliau sujungiami
su Bažnyčia, apdovanojami ypatinga Šventosios Dvasios stiprybe
ir šitaip dar griežčiau įpareigojami kaip tikri Kristaus
liudytojai skleisti ir ginti tikėjimą žodžiu ir
veiksmu19. Dalyvaudami eucharistinėje aukoje, kuri yra viso
krikščioniškojo gyvenimo versmė ir viršūnė,
jie Dievui atnašauja dievišką auką ir kartu su ja save pačius20.
Tiek aukodami, tiek priimdami šventąją komuniją, visi
savaip dalyvauja liturginiame veiksme, bet ne sumišai, o vieni vienaip,
kiti kitaip. Be to, šventojoje puotoje stiprindamiesi Kristaus kūnu,
jie akivaizdžiai išreiškia Dievo tautos vienybę, kurią
šis prakilniausiasis sakramentas deramai ženklina ir įstabiai
kuria.
Einantieji atgailos sakramento
iš Dievo gailestingumo gauna nuodėmių, kuriomis buvo
įžeistas Dievas, atleidimą ir šitaip pat susitaikina su
Bažnyčia, kurią nusidėdami sužeidė ir kuri savo
meile, pavyzdžiu ir maldomis stengiasi padėti jiems atsiversti.
Šventuoju ligonių patepimu ir kunigų maldomis visa
Bažnyčia sergančiuosius paveda kenčiančiam ir
pašlovintam Viešpačiui, kad palengvintų jiems kančias
ir juos gelbėtų (plg. Jok 5, 14–16); ji net ragina juos savo noru
jungtis su Kristaus kančia bei mirtimi (plg. Rom 8, 17; Kol 1, 24; 2 Tim
2, 11–12; 1 Pt 4, 13) ir šitaip prisidėti prie Dievo tautos
gerovės. Šventojo luomo ženklu paženklinami tikintieji
Kristaus vardu paskiriami ganyti Bažnyčią žodžiu ir
Dievo malone. Galiausiai susituokusieji krikščionys santuokos
sakramentu ženklina vienybės bei vaisingos meilės tarp Kristaus
ir Bažnyčios slėpinį ir patys yra to slėpinio
dalininkai (plg. Ef 5, 32), santuokiniame gyvenime padėdami vienas kitam
siekti šventumo, susilaukdami vaikų bei juos auklėdami;
todėl jų būsena ir luomas Dievo tautoje yra jiems suteikta
dovana21. Iš santuokos kyla šeima, kurioje gimsta nauji
žmonių bendruomenės nariai; juos Šventosios Dvasios
malonė krikštu padaro Dievo vaikais, kad jo tauta nesibaigtų per
amžius. Šioje savotiškoje namų Bažnyčioje
tėvai savo vaikams turi būti pirmi tikėjimo skelbėjai
žodžiu bei pavyzdžiu ir puoselėti kiekvienam
būdingą pašaukimą, ypač – šventąjį
pašaukimą.
Aprūpinti tokiomis ir
taip gausiomis išganymo priemonėmis, visi Kristaus tikintieji, kad ir
kokia būtų jų padėtis ir luomas, Viešpaties
pašaukiami kiekvienas savo keliu siekti tobulybės to šventumo,
kuriuo tobulas yra pats Tėvas.
Tikėjimas
ir charizmos
12.
Sventoji Dievo tauta taip pat yra Kristaus pranašiskosios tarnybos
dalininkė, visur gyvai jį liudija, ypač tikėjimo bei
meilės gyvenimu, ir aukoja Dievui šlovinimo auką – jo vardą
išpažįstančių lūpų vaisių (plg.
Žyd 13, 15). Visuma tikinčiųjų, kuriuos patepė
Šventasis (plg. 1 Jn 2, 20 ir 27), tikėdama negali klysti ir
šią ypatingą savybę atskleidžia per antgamtinį
visos tautos tikėjimo jausmą, „nuo vyskupų iki paskutinio
pasauliečio“22 visuotinai sutardami dėl tikėjimo ir
dorovės. Tuo tiesos Dvasios žadinamu ir palaikomu tikėjimo
jausmu Dievo tauta, vedama šventojo magisteriumo ir ištikimai jam
paklusdama, priima jau nebe žmonių, o tikrą Dievo žodį
(plg. 1 Tes 2, 13), nenutoldama laikosi „vieną kartą visiems laikams
šventiesiems duoto tikėjimo“ (Jud 3) ir teisingo sprendimo dėka
vis giliau į jį prasiskverbia ir tobuliau pritaiko gyvenime.
Tačiau
Šventoji Dvasia Dievo tautą šventina, veda ir puošia
dorybėmis ne ne vien per sakramentus bei tarnybas; savo dovanas dalydama
„kiekvienam atskirai, kaip jai patinka“ (1 Kor 12, 11), ji kiekvieno luomo
tikintiesiems taip pat dalija ypatingas malones, jomis padarydama juos tinkamus
ir pasirengusius imtis įvairių darbų bei pareigų naudingam
Bažnyčios atnaujinimui ir plėtimui, kaip pasakyta: „Kiekvienam
suteikiama Dvasios apraiška bendram labui“ (1 Kor 12, 7). Tas charizmas,
tiek įžymiąsias, tiek paprastesnes ir plačiau paplitusias,
reikia priimti su dėkingumu ir džiaugsmu, nes jos pirmiausia
pritaikytos ir naudingos Bažnyčios reikmėms. Tačiau
ypatingųjų dovanų siekti aklai ar iš jų tikėtis
pernelyg daug apaštalavimo vaisių nedera. Spręsti dėl
jų tikrumo ir tinkamo naudojimosi turi tie, kurie vadovauja
Bažnyčiai; jiems ypač dera negesinti Dvasios, bet visa ištirti
ir palaikyti tai, kas gera (plg. 1 Tes 5, 12. 19–21).
Dievo tautos
visuotinumas
13. Visi
žmonės yra pašaukti į naująją Dievo tautą.
Todėl ši tauta, likdama viena ir vienintelė, turi skleistis per
visą pasaulį ir per visus amžius, kad išsipildytų
Dievo valios sumanymas – iš pat pradžių sukurti vieningą
žmogaus prigimtį ir išsklaidytuosius savo vaikus galiausiai
vėl suburti vienybėn (plg. Jn 11, 52). Tuo tikslu Dievas
atsiuntė savo Sūnų, paskyręs jį visatos
paveldėtoju (plg. Žyd 1, 2), idant būtų visų
mokytojas, karalius ir kunigas, naujosios ir visuotinės Dievo vaikų
tautos galva. Tuo tikslu Dievas atsiuntė ir savo Sūnaus Dvasią,
Viešpatį ir Gaivintoją, kuri visai Bažnyčiai ir
kiekvienam tikinčiajam yra jų sambūrio ir vienybės apaštalų
mokyme ir bendravime, duonos laužyme ir maldose pradas (plg. Apd 2, 42 gr.
tekstas).
Taigi visose žemės
tautose yra viena Dievo tauta, iš visų tautų imantii
piliečius, bet ne žemiško, o dangiško pobūdžio
karalystei. Mat visi po pasaulį išsibarstę tikintieji bendrauja
vieni su kitais Šventojoje Dvasioje, ir šitaip „Romos soste
sėdintysis žino, jog Indijos gyventojai yra jo bendruomenės
nariai“23. Kadangi Kristaus karalystė ne iš šio pasaulio
(plg. Jn 18, 36), Bažnyčia, arba Dievo tauta, įvesdama
šią karalystę, nieko neatima iš laikinojo bet kurios tautos
gėrio, priešingai, puoselėja jį ir priima visa, kas gera
tautų gebėjimuose, pasiekimuose ir papročiuose, o priimdama
apvalo, stiprina ir pakylėja. Ji atmena turinti rinkti derlių drauge
su tuo Karaliumi, kuriam tautos duotos kaip paveldas (plg. Ps 2, 8) ir į
kurio miestą jos neša savo dovanas bei turtus (plg. Ps 72, 10; Iz 60,
4–7; Apr 21, 24). Šis visuotinumo bruožas, puošiąs Dievo
tautą, yra paties Viešpaties dovana, kurios dėka Katalikų
Bažnyčia veiksmingai ir nepaliaujamai siekia vėl sutelkti
visą žmoniją su visomis jos gėrybėmis aplink
galvą – Kristų jo Dvasios vienybėje24.
Šio katalikiškumo
dėka kiekviena dalis praturtina kitas ir visą Bažnyčią
savo turimomis dovanomis. Šitaip visuma ir paskiros dalys auga,
tarpusavyje bendraudamos ir siekdamos pilnatvės vienybėje. Todėl
Dievo tauta ne vien surinkta iš įvairių tautų, bet ir pati
sudaryta iš įvairių luomų. Mat tarp jos narių esama
skirtybių – tiek pagal pareigas, nes kai kurie eina šventąją
tarnybą savo brolių gerovei, tiek pagal luomą ir gyvenimo
būdą, nes daugelis, vienuoliškai siekdami šventumo
siauresniu keliu, skatina brolius savo pavyzdžiu. Todėl ir
bažnytinėje bendrijoje teisėtai egzistuoja dalinės
Bažnyčios, turinčios savo tradicijas, tačiau
nepažeidžiančios pirmenybės, kuri priklauso Petro Sostui,
ir jis vadovauja visam artimo meilės susirinkimui25, laiduoja
teisėtą įvairovę ir sykiu budi, kad skirtumai, užuot
kenkę vienybei, kaip tik jai tarnautų. Pagaliau todėl ir
įvairias Bažnyčios dalis sieja artimos bendrystės
ryšiai dvasinių turtų, apaštalaujančių
darbuotojų ir laikinųjų išteklių atžvilgiu. Mat
Dievo tautos nariai pašaukti dalytis gėrybėmis, ir toms
pavienėms Bažnyčioms galioja apaštalo žodžiai:
„Patarnaukite vieni kitiems kaip geri daugeriopos Dievo malonės
šeimininkai, sulig kiekvieno gautąja malone“ (1 Pt 4, 10).
Taigi šiai
katalikiškai Dievo tautos vienybei, iš anksto skelbiančiai ir
žadančiai visuotinę taiką, pašaukti visi
žmonės, ir jai įvairiais būdais priklauso arba yra skiriami
tiek tikintieji katalikai, tiek kiti tikintieji Kristų, tiek galiausiai
apskritai visi žmonės, Dievo malonės pašaukti
išganymui.
Katalikai
14. Tad
Šventasis Sinodas pirmiausia kreipia savo žvilgsnį į
tikinčiuosius katalikus. Remdamasis Šventuoju Raštu ir
Tradicija, jis moko, kad ši keliaujančioji Bažnyčia
būtina išganymui. Vienintelis išganymo tarpininkas ir kelias yra
Kristus, esąs tarp mūsų savo kūne, kuris yra
Bažnyčia. Pabrėžtinai iškeldamas tikėjimo ir krikšto
būtinybę (plg. Mk 16, 16; Jn 3, 5), jis sykiu patvirtino
Bažnyčios, į kurią žmonės per krikštą
įžengia kaip pro duris, būtinybę. Todėl negali
būti išganyti tie, kurie žino, jog Katalikų
Bažnyčią Dievas įsteigė per Jėzų Kristų
kaip būtinybę, bet atsisako arba į ją įžengti,
arba joje pasilikti.
Į Bažnyčios
bendruomenę visiškai įjungiami tie, kurie, turėdami
Kristaus Dvasią, priima visą jos santvarką bei visas joje
įsteigtas išganymo priemones ir, be to, tikėjimo
išpažinimo, sakramentų, bažnytinės vadovybės bei
bendrystės ryšiais jos regimojoje sąrangoje yra susieti su
Kristumi, valdančiu per popiežių ir vyskupus. Tačiau, nors
ir įjungtas į Bažnyčią, nėra išganomas tas,
kuris, ištvermingai nemylėdamas, pasilieka joje „kūnu“, o ne
„širdimi“26. Tačiau visi Bažnyčios vaikai teatmena,
kad jų padėties ypatingumas priskirtinas ne jų pačių
nuopelnams, bet ypatingai Kristaus malonei; neatsiliepdami į šią
malonę mintimis, žodžiais ir darbais, jie susilauks ne
išganymo, bet rūstesnio nuosprendžio27.
Katechumenai, Šventosios
Dvasios skatinami pareiškę norą būti įjungti į
Bažnyčią, jau pačiu tuo troškimu sujungiami su ja.
Motina Bažnyčia juos kaip savus apglėbia meile ir
rūpinimusi.
Bažnyčios
ryšiai su krikščonimis nekatalikais
15.
Bažnyčia žino, kad dėl daugelio priežasčių
ji susijusi su tais, kurie, būdami pakrikštyti, puošiasi
krikščionio vardu, bet neišpažįsta visiško
tikėjimo arba nesilaiko Petro įpėdinio vadovaujamos
bendrystės vienybės28. Mat daugelis jų gerbia
Šventąjį Raštą kaip tikėjimo ir gyvenimo
normą, rodo tikrą religinį uolumą, mylėdami tiki visagalį
Dievą Tėvą ir Kristų, Dievo Sūnų,
Išganytoją29, yra paženklinti krikštu, kuris juos
jungia su Kristumi, ir net pripažįsta bei priima ir kitus sakramentus
savo Bažnyčiose ar bažnytinėse bendruomenėse. Daugelis
jų džiaugiasi ir vyskupyste, švenčia
šventąją Eucharistiją bei puoselėja pamaldumą
Dievą pagimdžiusiajai Mergelei30. Prie to dar pridėtina
maldų ir kitų dvasinių gėrybių bendrystė, netgi
savotiška tikra sąjunga Šventojoje Dvasioje, nes jos
pašvenčiamoji galia savo dovanomis bei malonėmis veikia ir juos,
kai kuriuos sustiprindama net tada, kai jie žudomi. Šitaip Dvasia
visus Kristaus mokinius skatina trokšti ir veikti, Kristaus nustatytu
būdu siekiant visų taikaus susijungimo į vieną kaimenę,
vadovaujamą vieno ganytojo31. Šiuo tikslu Motina
Bažnyčia nesiliauja meldusis, vylusis ir veikusi, ragindama savo
vaikus apsivalyti ir atsinaujinti, kad jos veide ryškiau
suspindėtų Kristaus ženklas.
Nekrikštytieji
16.
Galiausiai įvairiais būdais Dievo tauton įsirikiuoja dar
nepriėmusieji Evangelijos32. Pirmiausia tai tauta, kuriai buvo
duotos sandoros bei pažadai ir iš kurios kūno atžvilgiu
kilo Kristus (plg. Rom 9, 4–5), savo išrinktumu didžiai brangi tauta
dėl jos protėvių, nes Dievo dovanos ir pašaukimas –
neatšaukiami (plg. Rom 11, 28–29). Išganymo planas aprėpia ir
išpažįstančiuosius Kūrėją, pirmiausia
musulmonus, kurie išpažįsta laikąsi Abraomo tikėjimo
ir drauge su mumis garbina vienatinį gailestingą Dievą,
teisiantį žmones paskutinę dieną. Net ir nuo tų, kurie
šešėliuose ir atvaizduose ieško nežinomo Dievo, tas
Dievas nėra toli, nes visiems jis teikia gyvybę, alsavimą bei
visa kita (plg. Apd 17, 25–28) ir kaip Išganytojas nori išganyti
visus žmones (plg. 1 Tim 2, 4). Iš tiesų kas ne dėl savo
kaltės nepažįsta Kristaus Evangelijos ir jo Bažnyčios,
bet nuoširdžiai ieško Dievo ir veikiamas malonės stengiasi
darbais vykdyti jo valią, kaip diktuoja sąžinės balsas, tas
gali pasiekti amžinąjį išganymą33.
Dieviškoji Apvaizda neatsisako teikti išganymui reikalingų
priemonių nė tiems, kurie, nebūdami patys dėl to kalti,
tiesiogiai dar nepripažįsta Dievo, tačiau stengiasi, ne be jo
malonės, eiti teisingu gyvenimo keliu. Visa, kas juose gera ir tikra,
Bažnyčia laiko parengimu Evangelijai34 ir dovana to, kuris
apšviečia kiekvieną žmogų, kad pagaliau pasiektų
gyvenimą. Tačiau dažniau žmonės, piktojo
suvedžioti, būna pasidavę tuštiems apmąstymams ir
išmainę Dievo tiesą į melą, tarnaudami kūriniams,
o ne Kūrėjui (plg. Rom 1, 21 ir 25), arba, be Dievo gyvendami ir mirdami
šiame pasaulyje, neapsaugoti nuo kraštutinės nevilties.
Todėl Bažnyčia Dievo garbei ir visų jų išganymui
uoliai rūpinasi misijų darbu, atmindama Viešpaties
priesaką: „Skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ (Mk 16, 15).
Bažnyčios
misijinis pobūdis
17.
Kaip Sūnus buvo pasiųstas tėvo, taip jis siuntė ir
apaštalus (plg. Jn 20, 21), sakydamas: „Tad eikite ir padarykite mano
mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan
Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko,
ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki
pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 19–20). Šį iškilmingą Kristaus
įsakymą skelbti išganingąją tiesą iš
apaštalų perėmė Bažnyčia, idant jis
būtų vykdomas iki pat žemės pakraščių (plg.
Apd 1, 8). Todėl ji prisiima apaštalo žodžius: „Vargas man,
jei neskelbčiau Evangelijos! “ (1 Kor 9, 16), todėl ji niekada
nesiliauja siuntusi šauklių, kol naujos Bažnyčios
visiškai įsikuria ir pačios gali tęsti evangelizavimo
darbą. Šventoji Dvasia ragina ją bendradarbiauti visiškai
įgyvendinant Dievo planą, kuriuo jis Kristų padarė viso
pasaulio išganymo pagrindu. Skelbdama Evangeliją, Bažnyčia
klausytojus patraukia tikėti ir išpažinti tikėjimą,
parengia krikštui, išvaduoja iš klaidos vergijos ir įjungia
juos į Kristų, kad jį mylėdami pasiektų pilnatvę
jame. Ji rūpinasi, kad visoks gėris, pasėtas žmonių
širdyse ir dvasioje arba tautoms būdingose apeigose ir
kultūrose, ne tik nepražūtų, bet būtų
išgydytas, pakylėtas ir panaudotas Dievo garbei, velnio
sąmyšiui ir žmogaus laimei. Kiekvienas Kristaus mokinys
įpareigotas savo išgalėmis skleisti
tikėjimą35. Kiekvienas gali krikštyti
tikinčiuosius, tačiau būtent kunigui paliekama tęsti
kūno statybą eucharistine auka, įvykdant pranašo
lūpomis tartus Dievo žodžius: „Juk nuo saulės
patekėjimo ligi jos nusileidimo mano vardas yra didis tautose. Visur
smilkalai ir švarios atnašos aukojamos mano vardui“ (Mal 1, 11)
36. Taigi Bažnyčia kartu ir meldžiasi, ir dirba, idant
visas pasaulis virstų Dievo tauta, Viešpaties kūnu bei
Šventosios Dvasios šventykla, ir Kristuje, visų Galvoje, visatos
Kūrėjui ir Tėvui būtų teikiama visa garbė ir
šlovė.
|