II. Ypatingi dvasiniai reikalavimai kunigų gyvenimui

Nuolankumas ir klusnumas

15. Tarp kunigų tarnybai reikalingiausių savybių būtina paminėti dvasios nusiteikimą visada vadovautis ne savo, o juos siuntusiojo valia¹¹⁸. Mat dieviškasis darbas, kuriam jie pašaukti Šventosios Dvasios¹¹⁹, pranoksta visą jų žmogiškąjį pajėgumą ir žmogiškąją išmintį, nes „Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus“ (1 Kor 1, 27). Todėl tikras Kristaus tarnas, atmindamas savo silpnumą, nuolankiai darbuojasi, stengadamasis suprasti, kas patinka Dievui¹²⁰ ir nelyginant Dvasios verčiamas¹²¹, visur yra vedamas valios to, kuris nori išganyti visus žmones. Tą valia kunigas gali sužinoti ir vykdyti kasdienio gyvenimo aplinkybėmis, nuolankiai patarnaudamas visiems, Dievo jam patikėtiems gautomis pareigomis ir įvairiopais gyvenimo įvykiais.

Kadangi kunigo tarnyba yra pačios Bažnyčios tarnyba, ją galima atlikti tik hierarchinėje bendrystėje su visu Kūnu. Tad pastoracinė meilė skatina kunigus, veikiančius šioje bendrystėje, klusniai aukoti savo valią Dievo ir brolių tarnybai, tikėjimo dvasia priimti ir vykdyti, ką įsako ar pataria popiežius, jo vyskupas ir kiti vyresnieji, su džiaugsmu viską atiduodant ir save pridedant¹²² bet kokiose jiems patikėtose pareigose, kad ir kokios kuklios ar menkos jos būtų. Taip jie išlaiko ir stiprina būtiną vienybę su savo tarnybos broliais, ypač tais, kuriuos Viešpats paskyrė regimais savo Bažnyčios vadovais; šitaip jie padeda statyti Kristaus Kūną, kuris auga „sujungtas įvairiais ryšiais“¹²³. Šis klusnumas, vedantis į brandesnę Dievo vaikų laisvę, dėl pačios savo prigimties reikalauja, kad kunigai, meilės skatinami ieškodami naujų būdų savo pareigoms atlikti didesnei Bažnyčios gerovei, su pasitikėjimu dėstytų savo planus, primygtinai aiškintų jiems pavestosios kaimenės reikalus tiems, kurie eina svarbiąsias Bažnyčios valdymo pareigas, ir būtų visuomet pasirengę paklusti jų sprendimui.

Šiuo nuolankumu ir atsakingu bei laisvu klusnumu kunigai tampa panašūs į Kristų, jausdami tą patį, kaip Kristus Jėzus, kuris „apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą... tapdamas klusnus iki mirties“ (Fil 2, 7–8), ir kuris tuo klusnumu nugalėjo ir atpirko Adomo neklusnumą, kaip liudija apaštalas: „Kaip vieno žmogaus neklusnumu daugelis tapo nusidėjėliais, taip ir vieno klusnumu daugelis taps teisūs“ (Rom 5, 19).

Skaistumas ir celibatas

16. Tobulą ir nuolatinį Viešpaties Kristaus patartą¹²⁴ susilaikymą dėl dangaus karalystės, visais laikais ir mūsų dienomis noriai prisiimtą ir pagirtinai priimamą daugelio krikščionių, Bažnyčia visuomet aukštai vertino ypač kunigo gyvenime, nes jis yra pastoracinės meilės ženklas bei akstinas ir ypatingas dvasinio vaisingumo šaltinis pasaulyje¹²⁵. To susilaikymo kunigystė nereikalauja pačia savo prigimtimi, kaip matyti iš ankstyvosios Bažnyčios papročio¹²⁶ ir iš Rytų Bažnyčių tradicijos; greta tų, kurie malonės dėka drauge su visais vyskupais pasirenka celibatą, yra ir labai nusipelniusių vedusių kunigų. Patardamas bažnytinį celibatą, šis Šventasis Sinodas jokiu būdu nenori keisti anos skirtingos drausmės, teisėtai galiojančios Rytų Bažnyčiose. Su didžia meile jis ragina visus priėmusius kunigystę jau po santuokos ir toliau, atkakliai laikantis šventojo pašaukimo, visiškai ir dosniai aukoti savo gyvenimą jiems pavestajai kaimenei¹²⁷.

Tačiau celibatas daugeliu atžvilgiu yra tinkamas kunigystei. Mat visa dvasininko misija skirta tarnauti naujajai žmonijai, kurią mirties nugalėtojas Kristus savo Dvasia pažadina pasaulyje ir kuri gauna pradžią „ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo“ (Jn 1, 13). O skaistybe arba celibatu, kurio laikomasi dėl dangaus karalystės¹²⁸, kunigai nauju ir išskirtiniu pagrindu pasišvenčia Kristui, lengviau su juo susijungia nepadalyta širdimi¹²⁹, jame ir per jį laisviau atsideda Dievo ir žmonių tarnybai, geriau darbuojasi jo karalystei ir žmonių atgimdymui iš aukštybių ir šitaip tampa tinkamesniais tėvais Kristuje didesniam skaičiui žmonių. Tad šiuo būdu jie žmonių akivaizdoje išpažįsta savo ryžtą nepadalytai atsidėti jiems pavestam uždaviniui – sužieduoti tikinčiuosius su vienu vyru ir kaip skaisčią mergelę nuvesti juos pas Kristų¹³⁰; taip jie atvaizduoja Dievo panorėtas slėpiningąsias Bažnyčios ir vienatinio jos sužadėtinio Kristaus jungtuves, galutinai apsireikšiančias ateityje¹³¹. Be to, jie tampa gyvu ženklu jau dabar tikėjimu ir artimo meile gyvuojančio būsimojo pasaulio, kuriame prisikėlimo sūnūs nei tekės, nei ves¹³².

Dėl šių priežasčių, pagrįstų Kristaus slėpiniu ir jo misija, celibatas, anksčiau dvasininkams tik patartas, vėliau lotyniškojoje Bažnyčioje įstatymais buvo padarytas privalomu visiems besirengiantiems priimti kunigystės šventimus. Šį įstatymą dėl siekiančiųjų kunigystės Šventasis Sinodas iš naujo nustato ir patvirtina, pasitikėdamas Dvasia, jog Naujojo Testamento kunigystei tinkančią celibato dovaną Tėvas dosniai teiks, jei tik šventimų sakramentu įsijungusieji į Kristaus kunigystę, taip pat ir visa Bažnyčia, nuolankiai ir karštai jos prašys. Šis Šventasis Sinodas taip pat ragina visus kunigus, kurie, pasikliaudami Dievo malone ir sekdami Kristaus pavyzdžiu, yra laisvai pasirinkę šventąjį celibatą, didžiadvasiškai ir visa širdimi jo laikantis ir ištikimai ištveriant šiame luome pažinti jame slypinčią brangią Tėvo dovanotą ir Viešpaties atvirai aukštinamą dovaną¹³³ ir turėti prieš akis jo ženklinamus ir įgyvendinamus didžius slėpinius. Juo labiau dabarties pasaulyje tobulas susilaikymas daugelio žmonių laikomas negalimybe, juo nuolankiau ir ištvermingiau kunigai išvien su Bažnyčia privalo melsti ištikimybės malonės, kurios Dievas niekuomet neatsako prašantiems, kartu panaudodami ir visas antgamtines bei prigimtines priemones, kurios visiems prieinamos. Ypač tenepamiršta kunigai laikytis askezės taisyklių, patikrintų Bažnyčios patirties ir nemažiau būtinų šiuolaikiniame pasaulyje. Tad šis Šventasis Sinodas prašo ne tik dvasininkus, bet ir visus tikinčiuosius nuoširdžiai rūpintis brangia kunigiškojo celibato dovana ir melsti Dievą, kad jis visada gausiai jos teiktų savo Bažnyčiai.

Žemiškosios gėrybės ir savanoriškas neturtas

17. Draugiškai ir broliškai bendraudami tarpusavyje ir su kitais žmonėmis, kunigai išmoksta gerbti žmogiškąsias vertybes ir vertinti sukurtąsias gėrybes kaip Dievo dovanas. Nors jie gyvena pasaulyje, visuomet teatmena, pasak Viešpaties ir Mokytojo žodžių, nesą iš pasaulio¹³⁴. Taip, naudodamiesi pasauliu tarsi juo nesinaudotų¹³⁵, jie pasieks tą laisvę, kurios išlaisvinti nuo bet kokių netvarkingų rūpesčių taps imlūs Viešpaties balsui kasdieniame gyvenime. Iš šios laisvės ir imlumo išauga dvasinio įžvalgumo nuovoka, kurios dėka randama teisinga laikysena pasaulio ir žemiškųjų gėrybių atžvilgiu. Ta laikysena kunigams itin svarbi dėl to, kad Bažnyčios misija vykdoma pasaulyje, ir kad sukurtosios gėrybės būtinos asmeninei žmogaus pažangai. Tad jie tebūnie dėkingi už visa, ką dangiškasis Tėvas jiems teisingam gyvenimui gyventi. Tačiau visa, su kuo susiduria, teištiria jie tikėjimo šviesoje, idant teisingai naudotųsi visomis gėrybėmis pagal Dievo valią ir atmestų visa, kas kenkia jų uždaviniui.

Mat dvasininkai, kurių „dalis ir paveldas“ yra Viešpats (Sk 18, 20), laikinąsias gėrybes privalo naudoti tik tiems tikslams, kuriems pagal Viešpaties Kristaus mokymą ir Bažnyčios priesakus jos gali būti skirtos.

Bažnyčios gėrybes griežtąja prasme kunigai tetvarko taip, kaip reikalauja dalykų prigimtis ir Bažnyčios teisės nuostatos, kiek įmanoma, padedami patyrusių pasauliečių. Teskiria jas visuomet tiems tikslams, kuriems siekti Bažnyčia gali turėti žemiškųjų gėrybių: Dievo kulto tvarkymui, deramam kunigų pragyvenimui ir šventojo apaštalavimo bei artimo meilės darbams, ypač beturčiams šelpti¹³⁶. Išskyrus dalinės teisės numatytus atvejus¹³⁷, turtą, kurio įgyja, atlikdami kokias nors bažnytines pareigas, kunigai, kaip ir vyskupai, pirmiausia tepanaudoja deramam pragyvenimui ir luomo pareigų vykdymui. Kas atlieka, tebūnie skiriama Bažnyčios gerovei arba artimo meilės darbams. Tad tenežiūri jie į bažnytines pareigas kaip į pasipelnymo šaltinį ir tenenaudoja iš jų gaunamų įplaukų savo asmeniniam turtui gausinti¹³⁸. Nieku būdu prie turto neprisirišdami¹³⁹, kunigai visuomet tevengia bet kokio godumo ir uoliai tesusilaiko nuo bet kokios rūšies pirkliavimo.

Kunigai netgi kviečiami pasirinkti savanorišką neturtą, kad juo akivaizdžiau supanašėtų su Kristumi ir taptų uolesni šventojoje tarnyboje. Mat Kristus, būdamas turtingas, dėl mūsų tapo vargdieniu, kad mes taptume turtingi per jo neturtą¹⁴⁰. O apaštalai savo pavyzdžiu parodė, jog dovanai gautą Dievo dovaną reikia dovanai ir duoti¹⁴¹; jie mokėjo ir apsčiai turėti, ir kęsti skurdą¹⁴². Tačiau pastoracinei meilei taip pat puikiai tiesia kelią ir tam tikras bendras naudojimasis daiktais, panašus į turto bendrystę, aukštinamą ankstyvosios Bažnyčios istorijoje¹⁴³; tokiu gyvenimo pavidalu kunigai gali Kristaus patariamą neturto dvasią girtinai paversti apčiuopiama tikrove.

Taigi, vedami Viešpaties Dvasios, kuri patepė Išganytoją ir pasiuntė jį skelbti Evangelijos vargdieniams¹⁴⁴, kunigai, taip pat ir vyskupai tevengia visko, kas kaip nors galėtų atstumti vargdienius, labiau už kitus Kristaus mokinius šalindami iš savo gyvenimo bet kokią tuštybę. Savo namus teįrengia taip, kad neatrodytų kam nors neprieinami ir kad niekada niekas, net paprasčiausias žmogus, nesidrovėtų į juos užeiti.