III. Kunigų gyvenimo
priemonės
Dvasinio
gyvenimo ugdymas
18. Be sąmoningo savo
tarnybos atlikimo, vienybei su Kristumi visomis savo gyvenimo aplinkybėmis
puoselėti kunigai turi ir kitų, bendrų ir ypatingų,
naujų ir senų priemonių, kurių Šventoji Dvasia niekada
nesiliauja Dievo tautai tiekti ir kuriomis Bažnyčia, siekdama savo
narių šventinimo, pataria, o kartais net įsako145
naudotis. Iš visų dvasinių priemonių svarbiausia vieta
skiriama tiems veiksmams, kuriais Kristaus tikintieji penimi Dievo
žodžiu nuo dvejopo stalo – Šventojo Rašto ir
Eucharistijos146. Niekam ne paslaptis, kaip svarbu pačių
kunigų šventumui uoliai ir dažnai tuos veiksmus atlikti.
Su Gelbėtoju ir Ganytoju
Kristumi sakramentinės malonės tarnautojus kuo glaudžiausiai
vienija vaisingas sakramentų priėmimas, ypač dažna
sakramentinė išpažintis: pasirengus kasdieniu sąžinės
patikrinimu, ji didžiai skatina širdies atsivertimą į gailestingumo
Tėvo meilę. Šventojo Rašto skaitymu maitinama tikėjimo
šviesa įgalina kunigus uoliai ieškoti Dievo valios
ženklų bei jo malonės įkvėpimo įvairiuose
gyvenimo įvykiuose ir taip tapti vis imlesnius tam uždaviniui, kuriam
Šventoji Dvasia yra juos skyrusi. Įstabus to imlumo pavyzdys jiems
visados yra palaimintoji Mergelė Marija, vedama Šventosios Dvasios
visą save pašventusi žmonių atpirkimo
slėpiniui147. Ją kaip vyriausiojo ir amžinojo Kunigo
motiną, apaštalų karalienę ir jų tarnybos
globėją kunigai tegerbia ir temyli sūnišku pamaldumu ir
kultu.
Kad galėtų
ištikimai atlikti savo tarnybą, kunigai kasdien tesikalba su
Viešpačiu Kristumi, lankydami ir asmeniškai garbindami
švenčiausiąją Eucharistiją. Su noru teatlieka
rekolekcijas ir didžiai tevertina dvasinį vadovavimą. Visokiais
būdais, išbandyta proto maldą ir įvairiomis laisvai
pasirenkamomis maldos formomis, kunigai tesiekia ir karštai teprašo
Dievą tos tikrojo garbinimo dvasios, kuria jie kartu su pavestąja
jiems kaimene glaudžiai susivienytų su Naujojo Testamento Tarpininku
Kristumi ir galėtų kaip įvaikiai šaukti: „Abba, Tėve!“
(Rom 8, 15).
Mokymasis
19. Vyskupas per
šventimus ragina kunigus „būti brandžius moksle“ ir kad jų
mokymas teiktų „dvasinį vaistą Dievo tautai“148.
Įšventintojo tarnautojo mokslas privalo būti šventas, nes
jo semiamasi iš šventojo šaltinio ir jis nukreiptas į
šventą tikslą. Pirmiausia jo semiamasi iš Šventojo
Rašto skaitymo ir apmąstymo149, tačiau taip pat jis
vaisingai maitinamas ir Bažnyčios Tėvų bei Mokytojų
raštų ir kitų Tradicijos paminklų studijomis. Be to, idant
galėtų tinkamai atsakyti į šio amžiaus
žmonių keliamus klausimus, kunigai privalo gerai pažinti
Magisteriumo, ypač Susirinkimų ir popiežių dokumentus bei
tai, ką sako geriausi pripažinti teologai.
Kadangi mūsų laikais
žmogiškoji kultūra, taip pat ir teologijos mokslai,
sparčiai žengia pirmyn, kunigai raginami nuolat tinkamai gilinti savo
dieviškųjų ir žmogiškųjų mokslų žinias
ir taip pasirengti geriau sueiti į pokalbį su savo amžininkais.
Kad kunigai galėtų
lengviau atsidėti studijoms ir veiksmingiau mokytis Evangelijos skelbimo
bei apaštalavimo metodų, tebūnie kuo stropiausiai
parūpinama atitinkamų priemonių, kaip antai konkrečių
kraštų sąlygoms pritaikytų kursų ir kongresų,
pastoracijos studijoms skirtų centrų, bibliotekų, sumanių
tinkamai vadovaujančių studijoms asmenų. Be to, vyskupai skyrium
arba drauge teapsvarsto, kaip visi jų kunigai geriausiai galėtų
nustatytu laiku, ypač praėjus keletui metų po
šventimų150, lankyti kursus, kuriuose jiems būtų
suteikiama proga tiek geriau pažinti pastoracijos metodus ir teologijos
mokslus, tiek sustiprinti savo dvasinį gyvenimą bei pasidalyti su
konfratrais apaštalavimo patirtimi151. Šiomis ir kitomis
tinkamomis priemonėmis tebūnie ypač rūpestingai padedama
kunigams, ką tik paskirtiems klebonais arba skiriamiems naujam
pastoraciniam darbui ar siunčiamiems į kitą vyskupiją bei
kitą šalį.
Galiausiai vyskupai
tesirūpina, kad kai kurie kunigai atsidėtų gilesnėms
šventųjų mokslų studijoms ir niekada nepristigtų
tinkamų mokytojų ugdyti klierikams ir padėti kitiems
dvasininkams bei tikintiesiems įgyti reikalingų žinių bei
prisidėti prie Bažnyčiai būtinos sveikos teologinės
pažangos ugdymo.
Teisingas
atlyginimas
20. Dievo tarnyboje jiems
pavestų pareigų vykdymui atsidėje kunigai verti gauti
teisingą atlygį, nes „darbininkas vertas savo
užmokesčio“152, ir „Viešpats yra patvarkęs, kad
Evangelijos skelbėjai gyventų iš Evangelijos“ (1 Kor 9, 14).
Todėl, jei iš kitur kunigams tinkamai neatlyginama, patys tikintieji,
kurių gerovei jie ir darbuojasi, yra tikrai įpareigoti stengtis
aprūpinti juos ištekliais, būtinais padoriam bei pašaukimo
vertam pragyvenimui. Vyskupai privalo šią pareigą tikintiesiems
priminti ir pasirūpinti kiekvienas savo vyskupijoje arba, dar geriau,
kartu su kitais jiems priklausančioje teritorijoje išleisti
nuostatus, deramai laiduojančius padorų išlaikymą
tarnaujantiems arba tarnavusiems Dievo tautai kokiose nors pareigose.
Atsižvelgiant į pačių pareigų prigimtį ir vietos
bei laiko aplinkybes, atlyginimas tebūnie iš esmės vienodas
visiems, kurių sąlygos panašios, tai yra toks, kad atitiktų
jų padėtį ir, be to, leistų ne tik reikiamai atsilyginti
kunigus aptarnaujantiems asmenims, bet ir vienaip ar kitaip padėti
stokojantiems – šią tarnybą vargdieniams Bažnyčia
ypač aukštai gerbė nuo pat pirmųjų savo dienų. Be
to, to atlyginimo turi užteki ir užtarnautoms pakankamos trukmės
metinėms atostogoms; vyskupai privalo rūpintis, kad kunigai
galėtų šias atostogas gauti.
Svarbiausiu dalyku dera
laikyti įšventintųjų tarnautojų atliekamas pareigas.
Todėl vadinamosios beneficijų sistemos reikia atsisakyti arba bent
ją pertvarkyti taip, kad į pačias beneficijas, tai yra su gautomis
pareigomis susijusias teises ir pajamas, būtų žiūrima kaip
į antrinį dalyką, o svarbiausiu dalyku teisiškai
būtų laikomos pačios bažnytines pareigos, kurias nuo
šiol reikia suprasti kaip kiekvieną dvasiniu tikslu skiriamą
nuolatinę tarnybą.
Bendrieji
fondai ir socialinis draudimas
21. Tebūnie
visuomet turimas prieš akis ankstyvosios Jeruzalės
Bažnyčios tikinčiųjų pavyzdys, kuriems „visa buvo
bendra“ (Apd 4, 32), „kiekvienam buvo dalijama, kiek kam reikėjo“ (Apd 4,
35). Todėl labai dera bent ten, kur kunigo išlaikymas visiškai
arba daugiausiai priklauso nuo tikinčiųjų aukų, jų
rinkimą pavesti tam tikrai vyskupijos įstaigai, kurią
valdytų vyskupas, padedamas deleguotų dvasininkų ir, jei atrodo
naudinga. gerai ekonominius reikalus pažįstančių
pasauliečių. Taip pat pageidautina, kad atskirose vyskupijose arba
šalyse, jei tik įmanoma, dar būtų įsteigtas ir bendras
fondas, iš kurio vyskupai galėtų patenkinti įvairias kitas
Bažnyčią aptarnaujančių asmenų ir šiaip
vyskupijos reikmes. Turtingesnės vyskupijos iš jo šaip pat
galėtų paremti vargingesniąsias, savo pertekliumi papildydamos
anų nepriteklių153. Šis fondas taip pat sudarytinas
pirmiausia iš tikinčiųjų aukų, tačiau jo
įplaukos gali kilti ir iš kitų, teisiškai
apibrėžtinų šaltinių.
Kraštuose, kur
kunigų socialinis draudimas tinkamai dar nesutvarkytas, vyskupų
konferencijos tepasirūpina, visuomet laikydamosi bažnytinių ir
valstybinių įstatymų, tuo tikslu įsteigti arba
vyskupijų įstaigų, galinčių jungtis tarpusavyje, arba
iš karto keletui vyskupijų skirtų įstaigų, arba visą
šalies teritoriją apimantį susivienijimą.
Prižiūrimos hierarchijos, šios įstaigos turėtų
kaip reikianti pasirūpinti tiek derama sveikatos apsauga ir pagalba
susirgus, tiek reikiamu išlaikymu tų kunigų, kuriuos prislegia
negalia, invalidumas arba senatvė. Dvasininkai teremia šias
įstaigas, vadovaudamiesi solidarumo su broliais dvasia, dalydamiesi
jų vargais154 ir kartu atmindami, jog šitaip,
nebūgštaudami dėl savo ateities, jie galės geriau laikytis
evangelinio neturto ir visiškai atsidėti sielų išganymui.
Atitinkami asmenys tesistengia šias įvairių kraštų
įstaigas jungti draugėn, kad jos būtų pajėgesnės
ir plačiau pasklistų.
|