PABAIGA IR PARAGINIMAS

22. Turėdamas prieš akis kunigiškojo gyvenimo džiaugsmus, šis Šventasis Sinodas negali tylomis apeiti ir sunkumų, kuriuos kunigai patiria šiandienio gyvenimo aplinkybėmis. Taip pat jis žino, kaip smarkiai kinta ekonominės bei visuomeninės sąlygos ir net žmonių papročiai, ir kaip labai keičiasi žmonių požiūris į vertybių hierarchiją. Todėl Bažnyčios tarnautojai, o kartais ir Kristaus tikintieji, jaučiasi lyg svetimi šiame pasaulyje svetimi ir nerimastingai savęs klausia, kokios priemonės labiau tiktų su juo bendrauti ir kokiais žodžiais su juo susikalbėti. Naujos tikėjimui iškylančios kliūtys, tariamas atlikto darbo bergždumas ir jaučiama karti vienatvė gali juos vesti dvasinio palūžimo pavojun.

Tačiau tokį pasaulį, koks jis šiandien patikėtas Bažnyčios ganytojų meilei ir tarnybai, Dievas taip pamilo, kad už jį atidavė savo vienatinį Sūnų¹⁵⁵. Iš tikrųjų šis pasaulis, sukaustytas daugelio nuodėmių, bet kartu ir kupinas galimybių, teikia Bažnyčiai gyvuosius akmenis¹⁵⁶, iš kurių Dvaisoje statoma Dievo buveinė¹⁵⁷. Ta pati Šventoji Dvasia, skatindama Bažnyčią ieškoti naujų kelių į šiuolaikinį pasaulį, taip pat įkvepia ir ugdo tinkamą kunigų tarnybos pritaikymą.

Kunigai teatmena niekuomet nesidarbuoją vieni, bet remiami visagalio Dievo. Tikėdami Kristų, pašaukusį juos tapti savo kunigystės dalininkais, ir žinodami, kad Dievas pakankamai galingas meilei juose ugdyti¹⁵⁸, jie su visišku pasitikėjimu teatsideda savo tarnybai. Taip pat teatmena, jog jų bendrininkai yra kunigystės broliai ir net viso pasaulio tikintieji. Juk visi kunigai bendradarbiauja, vykdydami Dievo išganomąjį planą, tai yra Krisitaus slėpinį, arba nuo amžių Dieve paslėptą sakramentą¹⁵⁹. Tas planas įgyvendinamas tik pamažu, įvairiomis tarnybos pareigomis sutartinai ugdant Kristaus kūną, kol bus pasiekta jo brandos pilnatvė. Kadangi visa tai su Kristumi slypi Dieve¹⁶⁰, veikiausiai gali būti suprasta tikėjimu. Dievo tautos vadai savo kelyje privalo vadovautis tikėjimu, sekdami pavyzdžiu ištikimojo Abraomo, kuris tikėdamas „paklausė šaukimo keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas, kur einąs“ (Žyd 11, 8). Dievo slėpinių dalytojas išties turi būti panašus į sėjėją, apie kurį Viešpats pasakė: „Ar jis miega ar keliasi, ar naktį, ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant“ (Mk 4, 27). Antra vertus, Viešpats Jėzus, pasakęs: „Pasitikėkite, aš nugalėjau pasaulį“ (Jn 16, 33), tais žodžiais nepažadėjo savo Bažnyčiai tobulos pergalės šiame pasaulyje. Tačiau Šventasis Sinodas džiaugiasi, kad Evengelijos sėkla apsėta žemė šiandien daug kur neša vaisių, ugdoma Viešpaties Dvasios, kuri pripildo pasaulį ir yra įžiebusi daugelio kunigų bei tikinčiųjų širdyse tikrą misijinę dvasią. Už visa tai Šventasis Sinodas karštai dėkoja viso pasaulio kunigams. „O tam, kuris savo jėga, veikiančia mumyse, gali padaryti nepalyginti daugiau, negu mes prašome ar išmanome, jam tebūna šlovė Bažnyčioje ir Kristuje Jėzuje“ (Ef 3, 20–21).